Sigitas STASAITIS
Pirma valanda nakties. Padorūs žmonės jau sapnuoja trečiąjį sapną, na o aš lyg iš namų išvytas šuo kraunuosi į krepšį fotoaparatą ir žengiu pro duris į naktinius Šiaulius pasivalkioti gatvėmis. "Naktį vaikščioti pavojinga, gali užpulti chuliganai", - pasakytų ne vienas padorus tautietis. Man kaip tik to ir reikia. Šiąnakt aš bandysiu apsimesti užpuoliku, kad išsiaiškinčiau, kokių priemonių imsis nusikaltimų aukos.
Sumanymas, pasirodo, sunkesnis, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio. Automobiliu sukdamas po gatves matau, kad jos tuščios. Tuščias net centrinis pėsčiųjų bulvaras. Kalbos, kad tautiečiai bijo vaikščioti naktį, tikrai ne iš piršto laužtos.
Ką gi, pradedu nuo nakties angelų - taksistų. Kas labiau nei jie rizikuoja naktį tapti užpuolimo aukomis? Stabteliu prie vienišo taksi automobilio, lūkuriuojančio keleivių netoli centrinio miesto parko. Pamatęs mane vidutinio amžiaus taksistas truputėlį nuleidžia savo durelių stiklą ir žvelgia įtariu žvilgsniu.
Išgirdęs klausimą, kiek nusiramina.
- Ką daryčiau, jei dabar būčiau užpultas? Geriau paklauskit, koks taksistas to nepatyrė, - išpyškina nesusimąstęs. - Manęs, tfu tfu tfu, su peiliu, kaip mano bičiulio neperdūrė, bet vežami girti jauni vaikinai neretai įsisiautėja, apsimeta nežinia dėl ko įsižeidę, ima blaškytis mašinoje, grasina taksistui į galvą, plėšo sėdynes, reikalauja vežti nemokamai.
Taksistas sako tokiu atveju pasikliaująs ne policija (brangi kiekviena sekundė), o kolegomis, nes tai greitesnė ir efektyvesnė pagalba.
- Matydamas, kad keleiviai išgėrę, iš rankos nepaleidžiu racijos mikrofono. Vos keleiviams ėmus siautėti, šaukiuosi į pagalbą kolegas. Patikėkit, per minutę atlekia 3-4 mašinos. Vyrai atbėgs iš po sėdynių išsitraukę "ramintoją", - tai kalbėdamas vyras iš po savo sėdynės traukia pusmetrio metalinį strypą. - Be to, aš naktį nevažiuoju į užmiestį, o tie, kurie rizikuoja dėl "lievos" dešimtinės, prieš kelionę per raciją įspėja kolegas, su kuo ir kur išvyksta. - Žodžiu, rašykit, kad taksistai saugo vienas kitą. Fotografuotis? Ne, nenoriu.
Toliau važinėjant po naktinį miestą dėmesį patraukia sportiškos mašinos, iš kurių bosais bumbsi muzika. Pasekęs matau, kad šių automobilių naktinė "bazė" - vienintelio Šiauliuose prekybos centro "Maxima" stovėjimo aikštelė. Įsukęs į aikštelę pakraštyje pastatau savo kukliai atrodantį opelį ir išlipęs artinuosi prie grupelės šalia savo automobilių besišnekučiuojančių jaunuolių. Mano klausimas vaikinams toks netikėtas, kad jie kelioms sekundėms užmiršta rankose laikomus alaus butelius, o žandikauliai atvypsta.
- Jei mus užpultų? Chuliganai? - pagaliau atgavę amą ima kvatotis. - O tu man parodyk tuos chuliganus! Tegul puola, pamatysim!
Po akimirkos jaunuoliai surimtėja ir pasiteiravę, "ar tu ne mentas", pasiūlo dingti su savo kvailais klausimais. Paskubomis už nugaros slėpdamas aštriais žvilgsniais varstomą brangų redakcijos fotoaparatą, atatupstas traukiuosi prie savo mašinos. Pagaliau suprantu padaręs strateginę klaidą - tie jaunuoliai nežino, ką reiškia būti užpultam naktį. Tie jie gali ką tik nori...
Išvažiuodamas iš aikštelės nugara jaučiu keliolikos žvilgsnių adatas, smingančias į nugarą. Išgirstu nugriaudint juoką.
Sustojęs prie visą parą prekiaujančios parduotuvės, pagaliau matau tikrą pašnekovą. Ant parduotuvės laiptų su didžiule mėlyne paakyje sėdintis benamis mielai sutinka duoti interviu. Beveik nemokamai, tik už butelį alaus "Kobra".
- Žinok, kareivi, mane puola nuolat, - nugėręs pusę butelio benamis maloniai apsunksta ir, rankoje meiliai spausdamas alų, pagaliau gali kalbėti. - Puola ir va tie, kur prie "Maximos" būriuojasi, ir kiti benamiai. Tie skustagalviai tai mus muša dėl sporto. Jiems reikia išsilieti, apšilti. Skaudžiausia būna, kai užpuola kiti benamiai.
Kurį laiką vyras negali kalbėti, jam gerklę spaudžia ašaros, kurias nuplauna butelyje likęs alus.
- Na, aš tą Benių su chebra dar pagausiu. Atseit įlindau svetimoje teritorijoje į šiukšlių konteinerį. Nieko, atsivilks ir jie į mūsų teritoriją, tada pamatysim, kas ką...
Benamis priduria, kad užpultas elgiasi labai proziškai. Jei daužo chuliganai "nuo Maximos", jis susirietęs tyliai kenčia. Sako nė karto nebandąs skųstis policijai, nes iš keršto dar užmuštų. Kai pliekia kiti benamiai, irgi išsilaižo pats - policininkai tokių muštynių ne tik netiria, jų net neregistruoja.
Ką gi, nieko nepešęs važiuoju toliau. Pagaliau tuščioje gatvėje miesto pakraštyje pamatau tai, ko reikia. Tolumoje atkaukši vienišos moteriškaitės kulniukai. Pastatęs nuošaliau automobilį, atsistoju alyvų krūmo šešėlyje ir laukiu. Matau, kad tai vidutinio amžiaus moteris, eina paskubomis, dairydamasi į šalis. Aiškiai bijo.
Siluetui priartėjus staigiai žengiu iš šešėlio ir užpuolu moterį klausimu "į kaktą":
- Ką dabar darytum jei aš būčiau plėšikas?
Moterytė iš baimės net tūpteli ir sustingsta. Kokią sekundę jos plačiai išplėstose akyse matyti siaubas.
Grasina rėkti, aš siūlau taip ir daryti. Pasigirsta tyli dejonė, kažkoks stenėjimas - pasirodo, ji bijo net šaukti!
Galop moteris atsipeikėja ir padaro iškalbingą išvadą:
- Durnius tu, o ne žurnalistas. Vos į kelnes nepridėjau iš baimės. Jei ne vėlai pasibaigiantis darbas, kojos naktį nekelčiau į miestą. Mauk šalin, bjaurybe!
Pagaliau nusiraminusi, tik nė už ką nesutikusi fotografuotis, moteris paaiškina, kad užpulta skambintų į policiją mobiliojo ryšio telefonu. Juokdamasis aiškinu, kad jei būčiau plėšikas, pirmiausia atimčiau jos rankinę su visu telefonu. Atsidususi moterytė sako, kad tuomet ieškotų taksofono.
Abu dairomės taksofono. Miesto centre jų apstu, o čia, miesto pakraštyje, nė pasišviesdamas nerasi. Paleidęs moterį žingsniuoti toliau, už puskilometrio surandu telefono būdelę išdaužtu stiklu. Taip ir tikėjausi - telefonas sulaužytas, neveikia.
- Pagal privatizacijos sutartį "Telekomas" įsipareigojo tiekti taksofonų paslaugą, - kitą dieną paaiškina "Telekomo" atstovas spaudai. - Įpareigojimą vykdom, nors ši paslauga įmonei kasmet atneša iki 10 milijonų litų nuostolių! Mat dabar kone kiekvienas Lietuvos pilietis nešiojasi mobiliojo ryšio telefoną, taksofono kortelių neperka, jais naudojasi retai, o chuliganai nuolat daužo būdelių stiklus, nuplėšo ragelius, cigaretėmis degina pačius taksofonus.
Pusė trijų nakties, namo dar netraukia. Stabtelėjęs prie miesto parko, tamsoje matau žaižaruojant tris cigarečių ugneles. Žinot, nesu bailys, tačiau šįkart nuojauta kužda ten su savo tyrimu nelįsti - bus naujas reportažas apie dantų protezavimą.
Tuščiu plentu automobilį genu į netoli miesto esantį Kairių kaimą, kad pašnekinčiau kaimiečius. Deja, ir čia nieko nepešu - kaime tamsu lyg negro užpakalyje, gatvėje nematyti nė gyvos dvasios. Trobų langai irgi tamsūs - paskambinsiu į duris, dar peršaus.
Rašydamas šį reportažą atsikvošėju, kad pats naktį užpultas sutrikčiau. Kad mobiliojo ryšio telefonu paskambintum į policiją, reikia žinoti specialų telefono numerį. O jūs žinote? Surinkus 02 mano "mobiliakas" tyli. Tik kokį pusvalandį vargęs išsiaiškinu, kad iš mano "Tele-2" tinklo reikia rinkti numerį 022 - užpultas naktį dievaži neprisiminčiau. VRM jau treti metai žada įkurti pagalbos centrą, kurio telefonistės bet kokios nelaimės signalus priimtų tuo pačiu telefono numeriu 112. Deja, metai bėga, tarnyba dar tik įsisavino skirtus milijonus, tačiau neveikia ir neaišku, kada veiks.
Laikraštyje skaičiau, kad naktį užpuolus plėšikams reikia šaukti ne "gelbėkit" (visi išsilakstys ar užtrenks langus), o "gaisras!" Norėjosi išbandyti, tačiau, pažinodamas mūsų tautiečių mentalitetą, nenorėjau trečią kartą per vieną naktį būti apšauktas "durnium".
Reportažą baigiu proziška išvada - naktį nelauk, kol būsi užpultas, geriau pasikliauk ne telefonais ar policija, o savo kojomis...
