Irena ZUBRICKIENĖ
Kai 1998-ųjų balandį keturis vienos asocialios marijampolietės motinos vaikus, prieš tai keletą metų gyvenusius vaikų namuose, įsivaikino JAV gyvenanti pora ir išsivežė į savo gimtinę, Marijampolės vaikų namų darbuotojos, ilgai nesulaukusios žadėtų buvusių globotinių laiškų, atvirai sėjo nerimą: gal lietuviai įsivaikinami turint piktų kėslų (pavyzdžiui, dėl organų donorystės)? Kelio plisti gandams tuokart neužkirto ir laikraščių publikacijose pagarsinti tuometinės respublikinės Vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) vadovų paaiškinimai, kad užsienyje įtėvių šeimos kontroliuojamos ne vienerius metus ir atitinkami darbuotojai nuolat informuoja apie tai Lietuvą. Žinoma, žinios likdavo Vilniuje, todėl provincijoje tebesklandydavo žiaurūs gandai. Galbūt todėl pastaruoju metu rajonų VTA skyrius vis dažniau pasiekia užsienio šalių socialinių darbuotojų ataskaitos apie įvaikintų lietuvių gyvenimą svetur, papildytos jau ūgtelėjusių įvaikių nuotraukomis. Kaip "Akistatai" pasidžiaugė Marijampolės VTAS darbuotoja Rūta Šaknaitienė, gautas nuotraukas sieja vienas bruožas - nuoširdi ir plati lietuviukų šypsena!
Prezervatyvais pasisotinti negalėjo
- Mūsų Redą, kuriai dabar 36-eri, ko gero, reikėtų pasiūlyti į kokią nors rekordų knygą kaip motiną, užsieniui pagimdžiusią net devynis lietuviukus! Kažin ar Lietuvoje yra tokia kita? - pašaipiai vertino marijampolietės požiūrį į vaikus šio miesto VTAS darbuotojos ir kartu džiaugėsi, kad Redos vaikams vis dėlto pasisekė.
Reda dar ironiškai vadinama kelių vadų mama. Pirmieji keturi asocialios moters vaikai kurį laiką augo alkoholio tvaiko permirkusiame netvarkingame kambarėlyje. Motina valkatavo ir girtavo. Tėvas pateko už grotų. Kaimynai pranešdavo į VTAS, kad vaikai nuolat paliekami vieni, verkia išalkę, nešvarūs. Kartą aplankyti jie buvo rasti sėdintys bei vaikštantys ant išmatų ir sudžiūvusių duonos plutų tarakonų ir voratinklių pilname kambaryje. Būdavo dienų, kai alkani mažyliai namuose tegalėdavo rasti vien druskos. Reda buvo raginama tvarkytis, tačiau nepaisė. Pagaliau kai VTAS darbuotojai, Redos kambaryje ieškoję maisto atsargų, duoninėje aptiko... krepšelį prezervatyvų, o ne duonos, buvo nutarta penkis moters pirmagimius įkurdinti ligoninėje ir vaikų namuose.
Per dvejus metus, praleistus globos namuose, motina savo vaikus aplankė tik kartą. Buvo šiek tiek išgėrusi ir atnešė apelsinų. Pažadais nesimėtė. Mažieji tuomet nė nenumanė, kad jiems gyvybę ir pavardę davę žmonės kiek vėliau jų paprasčiausiai atsisakė, tai patvirtindami notaro parašu. Šitaip atsirado galimybė keturiems Redos vaikeliams būti įvaikintiems. Juos visus nusižiūrėjo amerikiečių pora. Vaikai, kuriems šiandien 11, 14, 15 ir 16 metų, išvyko net neatsisveikinę su savo gimdytoja.
Užsieniui - dvi "vados"
Išvykdami į JAV Redos vaikai žinojo, kad jauniausiąją jų sesutę, penktąjį vaiką, įsivaikino viena lietuvių šeima. Žinojo ir tai, kad tuo metu motina jau augino dvi antrosios "vados" dukreles - Samantą ir pametinukę Gintarę. Netrukus gimė dar du - dvynukai Erikas ir Ernestas, o po metų - dar ir Mantas. Keletą metų bandžiusi būti dora motina ir tikinusi, kad antrasis vaikų penketukas - nuoskaudoms dėl pirmojo ištrinti, netrukus Reda prarado ir šiuos vaikelius. Visi jie tapo Alytaus kūdikių namų augintiniais. Redos kaimynės ir šiandien mena besibaisėdavusios, kaip mažyliai iš bado laižydavo žalią mėsą arba smalsiomis akelėmis tyrinėdavo aliejaus butelį. Šios moterys dabar grubiai juokauja, kad pastaruoju metu Redos kambaryje būdavo galima išsigydyti slogą - nevalomas šlapimas, neskalbiami drabužiai ir surūgusi patalynė skleisdavo aštrų amoniako kvapą.
Antroji Redos "vada" dabar irgi jau užsienyje - Italijoje. Bene įdomiausia, kad moteris nepasiduoda VTAS darbuotojų "pastangoms" palikti ją be vaikelių - prieš tris mėnesius Reda pagimdė vienuoliktąjį! VTA skyriuje juokaujama, kad moteris dabar skubės "atsigriebti" už visą pragertą dešimtuką!
Lietuvos prisiminti nenori
Antrasis Redos penketukas, apie kurį Marijampolės VTAS neseniai gavo žinių, iš Alytaus išvyko prieš dvejus metus. Tris broliukus įsivaikino viena italų šeima, o sesutes - kita, gyvenanti tame pačiame mieste. Berniukai buvo pervardinti: dabar jau šeštuosius bebaigiantys dvynukai tapo Filipu ir Frančesku (Ernestas ir Erikas), o jaunėlis Mantas (5 m.) - Roku. Įtėviai džiaugiasi, kad visi berniukai puikiai kalba itališkai. Sunkiau buvo tik pirmąjį pusmetį. Tada vaikai labai nenorėjo eiti į vaikų darželį, o dabar jau negalėtų be jo. Lietuviukai gyvena idealiomis sąlygomis - turi savo kambarius, nuolat prižiūrimi nedirbančios įmotės. Labai mėgsta su įtėviu išeiti pasivaikščioti ir žaisti biliardą. Anot įmotės, berniukai labai meilūs, savarankiški ir saugūs. Ramiausias iš visų - Filipas, linksmiausias ir smalsiausias - Frančeskas, judriausias - Rokas.
Broliukai dažnai bendrauja su savo sesėmis - kalbasi telefonu, susitikę žaidžia. Abi šeimos, nutarusios, kad vaikai turi augti tarsi vienoje šeimoje, turi tradiciją - bendrus savaitgalio pietus. Samanta (8 m.) ir Gintarė (7 m.) lanko mokyklą. Abi labiausiai mėgsta piešti, žaisti su lėlėmis ir nuolat tvarkyti bei komentuoti nuotraukas. Gimdytojos Redos ir penkių jos pirmagimių nuotraukų mergaitės neturi. Maža to, jos nelinkusios kalbėti apie praeitį Lietuvoje, nors daug faktų tikrai prisimena ir, kaip rašoma, "apsitraukia liūdesio šydu". Anot įmotės, pasikeitęs net sesučių požiūris: iš Lietuvos atvykusius pasisvečiuoti vaikus, kurie sugadino jų lėlę, įsiskaudinusios mergaitės atlaidžiai vadino keistuoliais.
Marijampolės VTAS darbuotojos pasakojo aplankiusios Redą, auginančią vienuoliktąjį kūdikį, ir užsiminusios apie gautą ataskaitą iš Italijos bei vaikų nuotraukas. Moteris sukluso ir sakė ateisianti pasižiūrėti. Praėjo jau daugiau nei mėnuo...
Didžiausia laimė - blaivi mama
Antruosius metus Italijoje leidžia ir Sangrūdos vaikų globos namuose (Kalvarijos sav., Marijampolės apskr.) kelerius pastaruosius metus augę broliai Karolis (11 m.) ir Martynas (13 m.). VTAS darbuotojai sako, kad šiems berniukams tikrai papuolė laimingas "gyvenimo loterijos" bilietas, nes tokio amžiaus vaikai įvaikinami itin retai. Broliai gyvena erdviuose ir prabangiuose įtėvių namuose, kokius Lietuvoje matydavo tik televizoriaus ekrane. Jie tik dabar patys įsitikino, kaip smagiai švenčiami gimtadieniai, kokiais malonumais užverčia Kalėdos, Naujieji metai. Vaikai dabar jau žino, kad blaivios motinos žvilgsnis ir šypsena - kasdienybė, o ne "metinė dovana".
Karolį ir Martyną įsivaikinusi privačiai dirbančio psichiatro ir gydymo įstaigos sekretorės šeima. Brandaus amžiaus pora anksčiau augino vienturtį sūnų ir planavo įsivaikinti jam brolį ar sesę. 2000-ųjų rudenį sūnus žuvo per avariją - pora liko ir nuliūdusi, ir bevaikė. Tada ir sustiprėjo sutuoktinių noras įsivaikinti. Porai buvo leista įgyvendinti savo planus tik tada, kai ja domėjęsi Italijos specialistai įsitikino, jog sutuoktiniai nori įvaikio ne skausmui dėl patirtos netekties kompensuoti, o siekia suteikti laimingą gyvenimą tėvų meilės netekusiai atžalai. Šeimai buvo pasiūlyti broliukai iš Lietuvos. Būsimieji įtėviai greitai apsilankė Sangrūdoje, kelis kartus buvo išsivežę vaikus į Vilnių, kitus Lietuvos miestus. Pastebėjus, kad italų ir lietuviukų ryšys užsimezgė, buvo pradėta įvaikinimo procedūra. Aišku, Karolis ir Martynas tarė lemiamą savo žodį.
Dabar įvaikiai jau kalba itališkai, bendrauja su kitais vaikais ir niekuo iš jų neišsiskiria. Nuolat girta gimdytoja, apleisti namai ir globos įstaiga, jaunėlio broliuko mirtis sušalus, dėl ko teismas pripažino motinos kaltę, - visa tai Martyno ir Karolio praeitis. Ji pamažu blėsta iš laimingai gyvenančių berniukų atminties, kaip ir šešis vaikus pagimdžiusios, bet nė vieno nebeauginančios gimdytojos paveikslas...
"Atsiskleidė tarsi mažas žiedelis"
Tokiais žodžiais iš JAV į Lietuvą atsiųstoje socialinių darbuotojų ataskaitoje apibūdinama marijampolietė Linutė (tuoj bus 5 metai), nuo gimimo augusi Alytaus kūdikių namuose ir prieš dvejus metus įvaikinta amerikiečių šeimos bei tapusi Mia. Mergytę pagimdė protiškai neįgali moteris, gyvendama psichoneurologijos pensionate (čia tebegyvena ir dabar). Tėvas - toks pat nelaimėlis. Nors abu tikino labai mylintys dukrelę (Linutė gimė paisant gimdyvės norų išnešioti vaisių), tačiau buvo įtikinti, jog auginti jos negalės.
Gimusi Linutė irgi buvo prastos sveikatos. Įtėviai amerikiečiai, nepabūgę neįgalaus vaikelio, galima sakyti, jau padarę stebuklus: pusiausvyros neišlaikydavusi mergytė dabar gražiai vaikšto, tik maitinta ir girdyta pagaliau pati laisvai naudojasi šaukštu ir puodeliu, kalba angliškai, nors išvažiuodama sunkiai tarė lietuviškus žodžius. Mia auga prabangiame name. Netoliese gyvena įtėvių tėvai - Mia seneliai, kurie taip pat apgaubę mažylę šiltu dėmesiu ir meile (tikrieji Linutės seneliai nebepajėgė pasirūpinti Alytuje augusia anūkėle). Specialistai neabejoja, kad globos įstaigoje gyvendama Linutė šiandien nebūtų tiek išprususi ir tokia aktyvi, kaip pasiekė vienu vaikeliu besirūpinantys mylintys įtėviai.
"Jaučiamės puikiai: mūsų gyvenimas tapo gerokai prasmingesnis, nes Aleksas yra laimingas", - tokiais Vilkaviškio VTA skyriui rašyto laiško žodžiais džiaugiasi ir JAV gyvenanti 50-metė amerikietė įmotė, prieš dvejus metus įsivaikinusi Vilkaviškio rajono gyventojos pagimdytą sūnelį Mykolą. Psichiškai neįgali pensionato globotinė negalėjo auginti vaikelio, o įmotės nė kiek nenugąsdino būsimo įvaikio kilmės šaknys. Šiandien Mykolas (5 m.) vadinamas Aleksu Paulu ir jau kelerius metus gyvena saugus, aprūpintas, mylimas, nebevarstomas vis kitų žmonių, pasiryžusių globoti ar įsivaikinti, žvilgsnių.
Motinystei kalbos barjero nėra
- Motina, kokia kalba ji bekalbėtų, yra tikra motina, jeigu apgaubia vaiką meile, rūpinasi juo, - įsitikinusi Marijampolės VTAS darbuotoja R. Šaknaitienė. - Motinystei kalbos barjero nėra. Svarbu, kad būtų šiltas ryšys tarp tėvų ir vaikų. Gal anksčiau ir mes "kreiviau" vertindavome užsieniečių, besidominčių atstumtais lietuviukais, norą įsivaikinti, tačiau įsitikinome, kad vaikui tikrai geriau augti šeimoje nei valdiškoje įstaigoje.
Respublikinės įvaikinimo tarnybos duomenimis, praėjusiais metais užsieniečiai įsivaikino 103 lietuvius (lietuviai - 93). Net 70 jų - vadinamieji specialiųjų poreikių vaikai: turintys sveikatos ar elgesio problemų arba vyresnio amžiaus. Pastarieji vaikai, minėtos tarnybos direktorės Odetos Tarvydienės teigimu, neretai patys atsisako būti įvaikinti užsienyje: arba turi gerus globėjus Lietuvoje, arba nenori išsiskirti su seserimis ir broliais, arba prisiklausę baiminasi tų pačių gandų apie organų donorystę. O. Tarvydienė kategoriškai neigia tokius gandus. Anot jos, tai rodo ir iš užsienio šalių nuolat gaunamos ataskaitos su paaugusių įvaikių nuotraukomis, ir Lietuvoje žinoma įvairių užsienio tarnybų darbo sistema: įtėviais norinčiųjų tapti šeimos "nagrinėjamos" ne tik prieš įvaikinimo procedūrą, bet dar ilgai "sekamos" ir po to. Nežinoma atvejų, kad įvaikintus lietuviukus būtų reikėję paimti iš lūkesčių nepateisinusios įtėvių šeimos (užfiksuotas vienas kiek "slidesnis" atvejis, kai prancūzų šeimoje kreiptasi specialiosios mokyklos pedagogų pagalbos lietuviui įvaikiui). Pastebėta, kad užsieniečiai įtėviais tampa būdami brandesnio amžiaus, kai patys nebegali susilaukti vaikų, arba materialiai apsirūpinę žmonės, geriausius metus paaukoję karjerai. Dabar jie save atiduoda vaikams.
Šiuo metu Lietuvoje yra per 6 000 vaikų, augančių globos namuose. Įvaikinimo atvejų pastaraisiais metais aiškiai padaugėję, nors tik globoti vaiką yra materialiai naudingiau. Dar yra apie 1 400 vaikų, turinčių galinčiojo įvaikinti statusą (šis rodiklis - kartu su augesniais vaikais, kurie nepageidauja būti įvaikinti). Būsimieji įtėviai realiai gali domėtis 543 lietuviais vaikais, kurie dėl įvairių priežasčių nebeturi tėvų.
Nuotraukos iš asmeninio albumo:
- Redos vaikai - dvi sesutės ir trys broliukai - gyvena atskirose šeimose, bet dažnai bendrauja ("beniuliai 1")
- Redos penketukas ir dvi poros įtėvių - dažnai kartu ("beniuliai 2")
- Įmotė laiminga, kad jos įvaikiai, trys marijampolietės Redos sūneliai, irgi laimingi
