Inigo von Urach (centre)
Apie Mindaugo II „epochą“, trukusią vos kelis mėnesius, esu rašęs šiame bloge.
1918-ji: Ordnung kaputt
Belaukiant Dovydo ir Gedimino ainio
Reichas - tai taika
Tų laikų istorija kelia bent du klausimus. Pirmasis: kaip būtų atrodžiusi Vidurio Europos erdvė, jeigu būtų laimėję vokiečiai ir austrai? Antrasis: ar tvari būtų buvus Lietuvos monarchija?
Vokiečiams ir austrams nereikėjo stiprių satelitų, visų pirma, stiprios Lenkijos, apie kurios sostą svajojo viena Habsburgų šaka, ugdžiusi ir būsimą Ukrainos karalių. Etniniu pagrindu atkurta Lenkija būtų atrodžiusi ne kažin kaip – kaip tik tokia, kokios reikia.
Tačiau tas „ne kažin koks“ pavidalas nelabai naudingas Lietuvai ir Gudijai, kadangi tarp jų įsirėžęs lenkiškas „liežuvis“. Nenustebčiau, jeigu Berlynas būtų mastęs „pagal Pilsudskį“, kuris svajojo atkurti trinarę LDK, sudarytą iš lietuviškos „kowienskos“ Lietuvos, lenkiškos Vidurio Lietuvos (Wileńszczyzna) ir gudiškos Rytų Lietuvos. Berlynui vis tiek būtų tekę imtis arbitro vaidmens Lietuvos, Lenkijos ir Gudijos ginče dėl Vilniaus. Lietuvos karalystės (LK) kaip trijų dalių federacijos sukūrimas/atkūrimas būtų slopinęs nacionalinius vaidus, ir, kita vertus, teikęs LK prigimtinio silpnumo, naudingo vokiečiams. Tuo pat metu LK būtų buvusi atsvara Lenkijai. LK vidaus sąranga (trys Lietuvos – Kaunija, Vilnija ir visa Gudija) gal kada nors būtų supanašėjusi su dabartinės Belgijos „konstrukcija“ (dvi žemės – Flandrija, Valonija ir "laisvasis miestas" Briuselis). Supanašėjusi ir... subyrėjusi.
Neturių žinių, kokios sienos buvo numatytos Lietuvai, pakvietus karaliumi Mindaugą II – Wilhelmą von Urachą.
Mindaugas II
Užtat visiems žinoma, kad Gudijos Liaudies Respublika, kurios 90-metį pernai paminėjo ir mūsų Seimas, pretendavo į Vilnių. Taigi – arba Berlyno arbitražas, arba Lietuvos ir Gudijos karas.
Žemėlapyje Vilnius prijungtas prie Gudijos Liaudies Respublikos
Antanas I
Vienas korespondentas man neseniai priminė tokį Lietuvos istorijos epizodą.
1931 m. kovo mėnesį A.Voldemaras rašė: „Jau 1928 m. Buvo išleista atsišaukimų, kad kariuomenė paskelbtų Smetoną Lietuvos karaliumi. Aš liepiau visus atšaukimus sunaikinti, išbarti jų autorius, o Smetonai išaiškinau, kad tokio žygio pasėka būtų vien tarptautiniais sumetimais, kad jis nebūtų nei Lietuvos karalius, nei liktų prezidentu. Jis sutiko su mano argumentais. Galimas dalykas, kad dabar norima pakartoti senas manevras. Tik ne „tautininkai“ paskelbtų Smetoną amžinu prezidentu, o jis pats turėtų tai padaryti“.
Antanas I įsiviešpatavo, nors ir be karaliaus vainiko. Peno apmąstymams, ar Lietuva buvo pavyzdinė policinė valstybė, teikia kad ir Vidmanto Valiušaičio straipsnių ciklas.
Kam karalius, jeigu yra popiežius?
Vargu, ar užsienietis, stebintis mūsų viešosios erdvės ritualus, padarytų išvadą, kad Lietuva yra labai demokratiška ar pasaulietiška. Garbinama feodalinė praeitis, aukšti dvasininkai kviečiami pasisakyti Seime lyg būtų valstybės pareigūnai. Kita vertus, aukšti pareigūnai priima Sakramentus, tarsi tai būtų ne privatus reikalas, o viešų ceremonijų dalis.
Tačiau toks įspūdis apgaulingas. Pabandžius Lietuvoje kokiu nors pavidalu atkurti autoritarinę santvarką, nemaža visuomenės dalis pasipriešintų.
Parodomoji daugumos piliečių katalikybė irgi apgaulinga. Anaiptol ne visi balsuoja už „krikščioniškoms vertybėms“ atstovaujančias politines jėgas. Nors įstatymų lygmeniu kai kas bando įtvirtinti moralinį fundamentalizmą, Lietuva nepasižymi nei menka korupcija, nei mažu nusikalstamumu, negali girtis socialiniu solidarumu, dideliais labdaros mastais. Savižudybių rodiklis Lietuvoje didelis, nors Bažnyčia draudžia žudytis.
Svarstantiems apie monarchijos atkūrimą Lietuvoje siūlau prisiminti, kad Katalikų bažnyčia tvarkoma kaip absoliutinė monarchija. Bažnyčios nariai monarchą jau turi – tai popiežius Benediktas XVI. Jis neplėšia nuo jų mokesčių (galima ir nieko neduoti, jeigu ne gėda), tiktai prašo bent kartą per metus priimti Švč. Komuniją ir laikytis Dievo įsakymų: nevogti, nemeluoti, nežudyti ir t. t. Šių priesakų laikymasis mokesčių mokėtojams kainuotų daug mažiau nei monarchijos atkūrimas. O ir valstybei naudos atneštų. Tai gal reikėtų pradėti nuo smulkmenos – paisyti Dekalogo?
***