XX a. pabaiga pažymėta ne tik politinių ar internetinių revoliucijų ir spartėjančios globalizacijos, bet ir biotechnologijų ir genetikos mokslų pažangos. Jau dabar aišku, kad jie turės nenuspėjamų padarinių žmonijos ateičiai. Tačiau labai įdomu ir tai, ką genetika gali pasakyti apie žmonijos praeitį.

2005 metais žurnalas „National Geographic“ ir IBM pradėjo genografijos projektą, kurio tikslas atskleisti žmonių migracijos kelius ir jų giminystę nuo pat jų atsiradimo (https://www5.nationalgeographic.com/genographic/). Pagrindiniai genetiniai pėdsakai, kuriais remiasi šiuolaikinis mokslas, yra vyriška Y chromosoma, perduodama iš tėvo sūnui, ir moteriška mitochondrija (ląstelės dalis), perduodama iš moters savo vaikams.

Šiuo metu žmogaus giminystė atrodo maždaug taip. Maždaug prieš 5-7 milijonus metų tikriausiai Rytų Afrikoje išsiskyrė žmogaus ir šimpanzių protėvių keliai. Maždaug prieš 3 milijonus metų gyveno australopitekai, kurių žymiausios Liusi griaučiai buvo rasti 1974 metais. Arba pati Liusi, arba jos neseni protėviai buvo ir tikrieji žmonių protėviai. Liusi jau mokėjo vaikščioti stačia, tačiau ji buvo apie 1,1 metro ūgio ir svėrė tik 30 kilogramų. Jos smegenys buvo 3 kartus mažesnės nei dabartinių žmonių. Maždaug prieš 2 milijonus metų atsirado pirmieji Homo. Jau prieš milijoną metų Homo erectus gyveno Kinijoje (garsusis Pekino žmogus), Indijoje, Indonezijoje ir Europoje. Prieš 230 tūkst. metų į Europą atklydo Homo erectus palikuonys Homo nearderthalensis. Beje, bendras žmonių ir neardantaliečių protėvis gyveno prieš 600 tūkst. metų ar dar vėliau. Garsieji neardantaliečiai mokėjo piešti, naudotis akmeniniais įrankiais ir turėjo įvairiausių ritualų, nors galbūt jie nelabai galėjo kalbėti.

REKLAMA

Galiausiai prieš maždaug 200 tūkst. metų Rytų Afrikoje atsirado pirmieji Homo sapiens. Viena įdomiausių šiuolaikinės genetikos hipotezių yra ta, kad mes (žmonės) nesame palikuonys visų tų prieš milijoną metų po Kiniją, Ispaniją ir Australiją klaidžiojusių Homo. Egzistavo daug visokiausių Homo rūšių, kurios visos prasidėdavo vos nuo kelių individų. Pavyzdžiui, visos moterys nešioja vieną iš mitochondrijos atmainų, kilusių iš vienui vienos moters („Ievos“), gyvenusios vos prieš 150-170 tūkst. metų Rytų Afrikoje į pietus nuo Viktorijos ežero. Negana to, tikrasis „Adomas“, iš kurio galbūt kilo visi žmonės, gyveno tik prieš 60 tūkst. metų.

Prieš 60 tūkst. metų Afrikoje gyveno gal tik vienas milijonas Homo sapiens. Galbūt tik keliasdešimt ar keli šimtai iš jų vienąsyk iš Afrikos pateko į Artimuosius Rytus. Prieš tai panašiu keliu jau buvo migravę Homo erectus, neardentaliečiai ir daugelis kitų – tačiau atrodo, kad jie nebuvo mūsų protėviai. Ta laimingųjų grupelė, laiku palikusi Afriką, buvo palikuonys „Eurazijos Adomo“, arba M168, gyvenusio irgi prieš maždaug 60 tūkst. metų kažkur Etiopijoje ar Sudane. Visi ne afrikiečiai, anot „National Geographic“, yra M168 palikuonys.

Tai, kas tapo tam tikros žmonijos grupės protėviais, dažnai lėmė atsitiktinumas. M168 genai paliko Afriką trumpu laikotarpiu, kai buvo sumažėjęs Sacharos plotas. Vos jiems pasiekus Aziją, Sachara vėl išsiplėtė ir tapo beveik neįveikiama kliūtimi to meto medžiotojams. Pasikeitusios klimato sąlygos užtverdavo kelią naujiems „konkurentams“ ir todėl didelės žmonių grupės yra kilusios iš labai mažų protėvių grupių, tinkamu metu atsidūrusių tinkamoje vietoje.

M168 turėjo palikuonį M9, kuris prieš 40 tūkst. metų gyveno Irane. Beveik visi Europos, Azijos ir Amerikos gyventojai yra kilę iš M9. Maždaug prieš 35 tūkst. metų kažkur Kazachstane gyveno M9 palikuonis M45, kuris buvo šių dienų europiečių ir Amerikos indėnų protėvis. 80-90 proc. Rytų Azijos gyventojų kilo iš kito vyro M175 (taip pat M9 palikuonio), taip pat gyvenusio maždaug prieš 35 tūkst. metų. Įspūdinga, bet apie pusė šių dienų kinų yra palikuonys vieno vyro – M122, gyvenusio tik prieš 10 tūkst. metų ir priklausiusio pirmiesiems Kinijos žemdirbiams. Genografiniai tyrimai nustatė, kad žemdirbystė Kinijoje plito ne „atsilikėliams“ perimant „naująsias technologijas“, bet naujiesiems žemdirbiams tiesiog plečiantis ir išstumiant arba asimiliuojant vietinius gyventojus.

REKLAMA

Didžioji dalis šių dienų europiečių atkeliavo maždaug prieš 30-40 tūkst. metų iš šiaurės rytų per Kazachstaną, Rusiją ir Ukrainą, jie turėjo minėto bendro europiečių ir indėnų protėvio M45 palikuonio M173 genus. Šių M173 palikuonių paplitimas tikriausiai lėmė neardantaliečiu išnykimą. Net ir dabar 95 proc. airių ir ispanų vyrų yra tiesioginiai M173 palikuonys.

Prieš 10 tūkst. metų kažkur Ukrainoje gyveno M173 palikuonis M17, kuris galbūt buvo protoindoeuropiečių protėvis. Šie žmonės pirmieji išmoko joti ir paskleidė savo kalbą po Europą ir didžiąją dalį Indijos. Tačiau tik 40 proc. vyrų tarp Čekijos, Sibiro ir Centrinės Azijos nešioja M17 Y chromosomą. Taigi indoeuropiečiai, nors ir atnešė kalbą, tačiau susimaišė su didesniu ir senesniu vietiniu genetiniu klodu, kuris buvo jiems giminingas, nes M17 buvo 20 tūkst. metų anksčiau gyvenusio ir Europą atradusio M173 palikuonis. Įdomu, kad vakarų europiečiai turi mažiau indoeuropietiškų genų, o šiaurės indai tik apie 5-10 proc.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų