Remigijaus RAINIO ir Vlado GESAIČIO fotoreportažas
Netikėtai pasklidus gandams, jog ruošiamasi ženkliai sumažinti Lietuvos kariuomenę ir į privalomąją pradinę karo tarnybą šaukti dar mažiau naujokų, apie išėjimą į atsargą pareiškė net pats kariuomenės vadas generolas J. Kronkaitis. Kasmet net du procentus šalies biudžeto "suvalgantys" kariškiai pradėjo skubiai ieškoti naujų veiklos formų, kurios pateisintų tokias milžiniškas išlaidas. Motorizuota pėstininkų brigada "Geležinis vilkas", į kurios gretas paprastai patenka didžioji dalis nuo būtinosios tarnybos nesugebėjusių išsisukti 18-19 metų sulaukusių lietuvaičių, skubiai suorganizavo savo geriausių kareivėlių pristatymą visuomenei, pavadintą šauniausio kario konkursu. 8 svarbiausiems brigados daliniams atstovavę vaikinai bandė įrodyti savo dėvimos uniformos pranašumą prieš kitus būrius ar kuopas ir pateisinti, kad jiems ne veltui skiriami mokesčių mokėtojų pinigai. Vos prasidėjus prezentacijai paaiškėjo, kad brigada turi visiškai slaptą specialiųjų pajėgų būrį, kuriame tarnauja povandeniniai plaukikai. Jiems atstovavęs Giedrius bandė įtikinti, kad čia tarnaujantys vaikinai ruošiami kovai prieš NATO priešininkų rengiamus "delfinus" - teroristus, kurie savo oponentus nužudo specialiais prie kūnų privirtintais smaigais. Mūsų slaptieji narai kol kas neturi savo treniruočių bazės, todėl vis dar treniruojasi Klaipėdos jūrų muziejaus didžiajame baseine. Nors informacija apie jų veiklą griežtai įslaptinta, tačiau atrodo, jog kol kas delfinariumio gyventojai ir be aštriųjų smaigų mūsų kareivėlius įveikia "sausai", nors pastarieji ir giriasi esą ginkluoti net 15 metrų po vandeniu šaudančiais ginklais. Savo padalinio būtinumą šiuolaikinei armijai bandė įrodyti ir paramedikas Dainius, kuris labiausiai išgyveno dėl to, jog pasaulį krečiančiuose konfliktuose dažniausiai nesilaikoma jokių tarptautinių konvencijų, užtikrinančių paramedikų neliečiamumą. Labiausiai mūsiškiai paramedikai baiminasi galimos misijos Irake, nes tenykščiai musulmonai nepripažįsta raudonojo kryžiaus ant medikų uniformos, mat juos paprastai gelbsti raudonojo pusmėnulio ženklu pažymėti sanitarai. Beje, su paramedikais nori draugauti daugelis kitų kariuomenės rūšių karių, nes talpiuose jų medikamentų krepšiuose visuomet kliuksi butelaitis su spiritu. Atrodo, jog "Geležinio vilko" brigadoje atgaivintas net specialus istorinis-rezistencinis partizanų padalinys, kurio nariai sugebėjo ne tik iki šiol sėkmingai slapstytis miške bei išsaugoti nesuglamžytas prieškarines uniformas, bet ir anuometinius apskritus akinius.
"Miško broliams" atstovaujantis Evaldas dar nieko nežino ne tik apie mus jau saugančią NATO, bet ir apie mobiliuosius telefonus, nes ryšį su bendražygiais atkakliai bandė užmegzti prieštvanine aparatūra. Karo policininkas Haroldas tik neseniai kiek pakeitė savo darbo profilį - anksčiau gaudė tarnybos kariuomenėje vengiančius lietuvaičius ir dezertyravusius tarnybos draugus, o dabar saugo nuo tautiečių Zokniuose europinę mūsų oro erdvės apsaugą garantuojančius NATO kareivius, tad gali drauge su jais oficialiai šlaistytis po aludes ir barus.
Tokio gyvenimo karo policininkams nepavydi tik tankistai, galintys pasigirti tik specialiomis uniformomis. Kaip tikino jų aštrialiežuvis Linas, Lietuvos tankistai - tarsi iš ekrano nužengę filmo "Keturi tankistai ir šuo" herojai - tik neturi nei šuns, nei tanko. Nors vyrukai tenkinasi važinėdami keliais brigados turimais šarvuočiais, tačiau nepraranda vilties, kad vieną, o gal net ir visus du, tegul ir nenaujų, tankus jiems kada nors padovanos koks nors išformuojamas NATO tankų pulkas. O kol kas mūsų tankistai kaitinasi saulutėje ir retkarčiais kokiai nors turtingai kaimo pensininkei už kvortą gero alučio sukasa daržą.
Darbo netrūksta tik išminuotojams, nes darbštūs lietuviai vis dar sugeba ne tik miškuose ar kolektyviniuose soduose, bet ir nuosavuose kiemuose tai šen, tai ten iškapstyti kokią nors dar nuo karo laikų užsilikusią bombą. Jei išminuotojai laiku neatskubėtų, liaudies meistreliai, žiūrėk, ir išardytų pustoninę geležinę "kiaulaitę", kuriai susprogus turėtų likti, kaip tvirtina profesionalai, kokių 80 metrų skersmens duobikė. Išminavimo specialistai nukenksmindami tokią bombą pluša po tris paras, o nesusipratę civiliai tokias bombikes supjausto pjūklu ar sukapoja kirviu per pusvalandį ir susemtą paraką naudoja prakuroms, o korpuso metalą parduoda supirktuvei.
Pagaliau paaiškėjo, kad neseniai pasibaigęs prezidentinis skandalas labiausiai turėjo įtakos garbės sargybos kuopos parengčiai. Kol vyko apkalta, mūsų šalį dideliu lanku lenkė visi kitų valstybių prezidentai ir premjerai, todėl rinktiniai rinktinio padalinio vyrai dykinėjo be darbo, o jų ir taip retai pagal tiesioginę paskirtį naudojami karabinai visiškai surūdijo. Tikriausiai todėl į šauniausio kario konkursą išrinktą Dalių atlydėjo dar du jo tarnybos draugai. Prie kariuomenės elito gretinosi ir ūgiu jiems beveik prilygstantis kariūnas Arūnas, stengęsis visokeriopai pademonstruoti savo patriotizmą.
Jaroslavo Hašeko aprašytas šaunusis kareivis Šveikas, į kurį lygiavosi visi šauniojo kario konkurse dalyvavę mūsų kareivėliai, mokėjo begalę dainų, todėl tikėtasi, kad dainos konkursas bus ne ką mažiau sėkmingas nei, tarkim, kokia "Eurovizija" ar "Sopotas", juo labiau kad konkursantai turėjo dainuoti duetus su pačia Inga Valinskiene. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad jei atstovauti šaliai bus patikėta bet kuriam iš šio besivaržiusio aštuonetuko, tai net žaviosios Ingos temperamentas nedaug ką tepadės ir tikimybė kitąmet patekti į finalinį "Eurovizijos" turą nedaug teviršytų nulį. Žymiai geriau mūsų vaikinai jautėsi pakeitę karines uniformas į liaudiškus piemenėlių kostiumus, nes tautiniais drabužiais pasipuošusias "pulko damas" šokdino tikrai šauniai. Ne ką blogiau mūsiškiai atrodė įsispraudę į frakus - nors šiandien pat juos siųsk į patį Vienos balių. Kažkas net paleido gandą, kad šokant valsą demonstruojama nauja karinė uniforma, kurią, Lietuvai įstojus į ES, turės dėvėti visi garbės sargybos kuopos kariai, tačiau netrukus jį paneigė Kauno karinės istorijos klubo nariai, pademonstravę niekad nesenstančias lietuviškas (šlėktiškas) šalies kariuomenės istorines uniformas.
Karinį pasiruošimą konkursantai demonstravo per 20 sekundžių įsimindami 20 ant stalų gulinčių daiktų, kuriuos vėliau turėjo surašyti per 2 minutes ir sąrašą pateikti autoritetingai žiuri. Matyt, ant stalo sudėti pieštukai, markeriai, vielos gabalėliai, kompaktinis vienos komisijos narių Juditos Leitaitės diskas ir net rožančius nelabai įsiminė besivaržantiems kariškiams, nes ne visi surašė daugiau nei pusę jiems parodytų daiktų. Geriau vaikinams sekėsi susigaudyti situacijose, kai iššokus iš už širmos per 5 sekundes reikėjo apsispręsti, šauti ar ne, o po to paaiškinti savo sprendimą. Nors nė vienas konkursantas nebūtų pakėlęs ginklo į balta vėliavėle mosuojantį priešininkų parlamentarą ar medicininę pagalbą teikiantį paramediką, tačiau jei kareivėliai būtų buvę ginkluoti, tai ne visuomet sveiką kailį būtų išnešęs įtariamąjį ant žemės parvertęs ir savo pažymėjimą iš už širmos pasirodantiems kariams atkišęs specialiųjų tarnybų darbuotojas. Kariai buvo atlaidesni tik jų kolegas suklupdžiusiems ir į nugaras jiems bešaunantiems teroristams. Tikrasis paramedikas savo atsisakymą šauti į šiuos niekdarius pakomentavo tikrai Šveiko verta fraze: "Kam man šauti, jei jie jau šauna".
