Nuo pat inauguracijos dienos mes kalbame ne tiek apie Rolando Pakso prezidentavimo perspektyvas, kiek apie jo simpatijas ekstrasensei ir jo galimas priklausomybes nuo mistifikatorių. Kalbėdamas apie savo santykius su Lena Lolišvili prezidentas pasakė, kad tai jo šeimos ir Lenos Lolišvili santykiai, kurie yra asmeniški ir neturi jokios įtakos valstybiniams sprendimams.
Išties tai nėra asmeninis klausimas ir atsitiktinė problema. Kada žmogus užima atsakingą, vieną iš aukščiausiųjų postų, jo veiklos pobūdis tampa visos valstybės veiklos rodikliu. Asmens dvasinė būsena, jo emociniai ir religiniai prioritetai tampa mentaliniu pagrindu ir jo politinėje veikloje. Taigi jei R. Paksas yra veikiamas, priklausomas nuo ekstrasensės, tada visi mes tampame savotiškais jo silpnybės ir iliuzijos įkaitais.
Pati ekstrasensė teigia, kad ji neva yra išgydžiusi prezidentą nuo mirtinos ligos. Dabar jau matome, kad ji ne tiek išgydė būsimą prezidentą nuo ligos, kiek paguodė ir grąžino viltį sunkią valandą. Anot R. Pakso Lenai Lolišvili jis yra ir bus dėkingas ne tik už grąžintą viltį, bet ir už tai, kad jau keleri metai yra giliai tikintis, kad supranta tikėjimo prasmę. Vadinasi, L. Lolišvili melavo, teigdama, kad išgelbėjo prezidentą nuo mirties. Arba prezidentas kažko nepasako iki galo. Tačiau nei per rinkimų kampaniją, nei po jos R. Paksas ir jo komanda nėra deklaravusi prezidento sveikatos būklės. Atsiminkime, kaip intensyviai mes reikalavome iš Valdo Adamkaus jo sveikatos patvirtinimų. Ar nėra būtina ir naujojo prezidento žmonėms pagaliau išviešinti R. Pakso sveikatos istoriją. Tauta turi žinoti, kuo serga ar sirgo jų prezidentas Tauta turi teisę domėtis, ar jos prezidentas sveikas dabar? Kokia jo dvasinė ir psichinė būsena?
Antra vertus, ar galima manyti, kad prezidentas yra atviras žmonėms, jei jis pakankamai kategoriškai gina esamą situaciją, tačiau net nebando viešai ir atvirai jos aptarti su visuomene. Deja, prezidentas nėra privatus asmuo, kuris priklauso pats sau. Jis - valstybės galva, o ji turi būti blaivi. Nemanau, kad palankumas mistifikatoriams yra didelė nuodėmė. Manau, kad slėpimasis nuo visuomenės yra nuodėmė, nes prezidento emociniai, religiniai, dvasiniai prioritetai jau nėra vien tik jo asmeninis reikalas. Čia skaidrumas ir viešumas yra privalomas. Taigi sveikinant prezidento pareiškimą ir traktuojant jį tik kaip pirmą žingsnį į viešumą, patartina R. Paksui ir jo komandai panaudoti paprastą, bet efektyvų būdą: viešai per televiziją (na, kad ir “Spaudos klube”) aptarti su žurnalistais visas tas problemas, kurias įžvelgia ar įtaria visuomenė. Toks jo žingsnis taptų tikrai demokratinio santykio su visuomene siekiančio politiko požymiu. Na, o jei problemų išviešinimo neįvyks, tada mes turėsime tvirtą argumentą, kad šis politikas yra ne tik uždaras visuomenei, bet ir įtartinas savo priklausomybėmis nuo abejotiną reputaciją ir išsilavinimą turinčių žmonių.
Taigi jei prezidentas išties sveikas, tada jis turi sveikai sureaguoti į susiklosčiusią situaciją ir parodyti atvirumo bei skaidrumo pavyzdį kitiems, na, o jei vengs tą daryti ir toliau, tada mes turėsime moralinę teisę įtarti, kad jis vis dėlto kažkuo serga.
