Neišgalvotos istorijos
Beveik "Po pirties", arba kaip pasigėrus susirasti žmoną
Remigijus RAINYS
Tais laikais, kai Vilniuje garsėjo "Šaltinėlio" naktinis baras, o per jo programą kas naktį buvo bisuojama legendinio maestro Antano Šabaniausko traukiama daina "Trys dienos, trys naktys", vieną šaltą viduržiemio vakarą ten buvo švenčiamas Vilniaus universiteto studentų fizikų mediumas. Mediumas nieko bendro neturi su šiuolaikiniu prekybos centru "Media" - taip buvo vadinama mokslus įpusėjusių studentų šventė, kurios metu būdavo ginami "pusdiplomiai", švaistomasi sąmojais, gausiai geriamas alus bei gerokai stipresni gėrimai. Šiaip ar taip, antrą valandą nakties, kai naktiniai barai oficialiai baigdavo darbą, visa kompanija buvo jau gerokai kauštelėjusi, net ir tie, kurie šiaip jau niekados nevartodavo alkoholio. Gerokai svirduliavo ir "moksliukas" Alvydas, kuris buvo kone tyliausias kurso studentas, niekada iki tol nepastebėtas nė vienoje aludėje ir kuris eidamas pro studentes filologes visuomet kukliai nuleisdavo akis. Visiems pradėjus skirstytis, tampytis su sunkiai besiorientuojančiu Alvydu niekas nenorėjo. Vis dėlto jį pavyko įpiršti taksi į bendrabutį važiuoti susiruošusiai kompanijai, nes vaikinas nuomojosi kambarį pas vienus žmones toje pačioje M. K. Čiurlionio gatvėje.
Vėliau bendrabutiškiai pasakojo Alvydą jo paties prašymu išlaipinę prie trijų vienas šalia kito stovinčių visiškai vienodų namų ir šis užtikrintai įėjęs į vieno iš jų laiptinę. Savo laimei (tai paaiškėjo gerokai vėliau), vyrukas pataikė ne į tą namą ir ilgai maigė "savo" buto durų skambučio mygtuką, kol pagaliau duris atvėrė kažkoks persigandęs senukas. Už jo susisupusi į senovinę skarą stovėjo vienmarškinė močiutė, visiškai nepanaši į buto, kuriame Alvydas nuomojosi kambarį, šeimininkę. Tačiau vaikinas ir dabar nesuprato patekęs ne ten. Kai senukas bandė užtverti nekviestam svečiui kelią, šis jį grubiai atstūmė ir išrėkęs, jog "ne tam moka tokius pinigus už nuomą, kad nakvotų ne savo lovoje", nuėjo į įsivaizduojamą "savo" kambarį ir nenusirengęs krito ant sofos. Beje, miegoti Alvydui teko neilgai, nes buto šeimininkai paskambino į miliciją ir po kurio laiko atvažiavęs "voronoku" vadinamo automobilio ekipažas nugabeno smarkuolį į blaivyklą. Pagal tuometinius papročius, blaivykloje pernakvojęs studentas automatiškai buvo šalinamas iš universiteto, tad Alvydo pagirios buvo dvigubai niūresnės. "Pusdiplomantą" išgelbėjo vienos grupės draugės tėvas, tuo metu dirbęs blaivyklos viršininku ir tą naktį taip pat ilgai nesulaukęs dukros. Jis pusdieniui išleido Alvydą, kad tas atsiprašytų senukų ir išmaldautų atsiimti savo skundą. Buto šeimininkai pasirodė esą tikri geraširdžiai - ne tik išpildė atgailaujančio studento prašymą, bet, ilgiau su juo pabendravę, pakvietė apsigyventi pas juos už gerokai mažesnę kainą. Laimės kūdikiui Alvydui dar kartą pasisekė, kai senukus aplankė Kaune studijuojanti jų anūkė Rasa. Būsimasis fizikas iš pirmo žvilgsnio patiko merginai ir ji, anksčiau senelius aplankydavusi vos kartą per pusmetį, pradėjo į Vilnių važinėti kas savaitę.
Gavusi universiteto baigimo diplomus, jau po savaitės visa mūsų grupė rinkosi į Alvydo ir Rasos vestuves. Jaunieji ketino į piršlius pasikviesti blaivyklos viršininką, tačiau šis subtiliai atsisakė. Po dešimties metų, per grupės susitikimą, bent trys tuometiniai viengungiai grupės draugai tikino, kad naktį po vestuvių puotos jie bandė "per klaidą" patekti pernakvoti į svetimus namus ir jiems tai pavyko. Ar galima jų pasakojimais tikėti, nesiimu spęsti, nes fizikai - ne lyrikai, jie dažniausiai nelinkę fantazuoti. Šiaip ar taip, visi mano grupės draugai sėkmingai vedė ir dauguma jau džiaugiasi anūkais.
