Daiva NORKIENĖ
- Šauk, jei taip nori! Aš gulsiu į žemę, tu sėsi į kalėjimą!
- Rankas kojas išsukinėsiu, jei dar kartą pamatysiu jus kapuose!
Tokio pobūdžio dialogai ne kartą amžinojo poilsio vietoje aidėjo tarp Ūkio banko Raseinių skyriaus valdytojo ir jo konkurentų. O kartą šalia kapinių įvyko tikras vesternas: bankininkas pliekėsi su konkurentu, trylikametis vaikis taikėsi šauti iš pistoleto, trečias konkurentas graibėsi už širdies, drebėdamas dėl galimo infarkto, o teisėsaugininkai vėliau stebėjosi, kad "Raseiniai gali likti be bankininko ir be paminkladirbių".
"Privatizavo" kapus?
Raseiniai turi vieną bažnyčią, vienerias kapines ir keturis paminkladirbius. Keista, bet maldos namų užtenka visiems: dvasingumo ieškotojų pertekliumi rajono centras nesiskundžia. Užtat kapinių (ir mirštančiųjų?) keturiems paminkladirbiams - per mažai. Tai liudija elementaraus padorumo ribas peržengusi konkurencinė kova.
Milašaičių kaimo gyventojas Romanas Daujotas turi individualią paminklų gamybos įmonę, verčiasi, kaip pats sako, sunkiai, užtat garbingai. Kala paminklus ir kuklius kryželius, tvarko kapavietes, betonuoja bortelius ir tvoros pagrindus. Milašaičiuose, nedarbo ir skurdo kamuojamame kaimelyje, paminkladirbys gerbiamas: jis ir policijos rėmėjas, ir neoficialus kaimo lyderis, ir žmonių teisių gynėjas (antai iškovojo, kad nepanaikintų paskutinės vargšų vilties - medicinos punkto). Mat be šio "patogumo" seniems ir ligotiems žmonėms tektų belstis 9 kilometrus į Lenkelius, valandą laukti daktarų iš miesto arba gultis smėlio kalvon. Tačiau tasai Romanas dėl savo verslo negali būti absoliučiai humaniškas. Milašaičių kapinės - mažos, atgula į jas dažniausiai nepasiturintys vietiniai, taigi ir paminklų rinka čia per menka. Dėl to žmogus ir įlindo į "svetimą zoną" - Raseinius, kur, nepaisant daktarų artumo ir sąlyginai mažesnio nedarbo, vis tiek miršta ir laidojama kur kas daugiau negu penkių trobų Milašaičiuose. Vieną vasaros pabaigos dieną Romano Daujoto talkininkai Nerijus Pikčiūnas, Vaidas Alijauskas ir Remigijus Pikčiūnas Raseinių kapinėse betonavo kapo tvorelę.
Reikia pasakyti, kad visi trys vaikinai tos dienos įvykį komentuoja vienodai. "Akistatos" žurnalistei vienas per kitą papasakojo tokią istoriją:
- Tvarkėme kapą naujajame kapinių sparne, netoli vartų. Žiūrime, atlekia "Volkswagen Vento" automobilis, iššoka iš jo Ūkio banko valdytojas Edmundas Kupšys - ir tiesiai prie mūsų. "Ką čia darot?! - įpykęs pradėjo rėkti. - Gal norite, kad jums rankas kojas išsukinėčiau?!" Sakome, kad tvorelę liejam, ar nematąs. Bet jis, aišku, buvo ne aklas - matė. Tik kad mes daugiau į tas kapines "nelįstume" užsimanė.
Pasak Vaido Alijausko, E. Kupšys pareikalavo, kad "būtų paskutinis kartas", kai juos čia mato. Susirūpinę savo saugumu darbininkai skubiai baigė tvarkyti kapavietę ir parskubėjo pasiguosti R. Daujotui. Šis nusprendė: nuo šiol į Raseinių kapines dirbti važiuos pats, išsiaiškins, kas, kur ir kaip. Nuojauta kuždėjo: bankininkas, vienas turtingiausių ir įtakingiausių Raseinių žmonių, turintis ir privatų paminklų verslą, konkurentų nepageidauja.
Vesternas kapinėse
Paminkladirbiui "iš provincijos" susidūrimo su E. Kupšiu ilgai laukti neteko. Jau rudenėjant Romanas gavo užsakymą pagaminti ir pastatyti Raseiniuose paminklą. Romano sunkvežimis, kuriuo jis pats iš Ukrainos vežasi akmenis ir ant kurio geltono tento puikuojasi ryški firmos reklama, pastebimas iš tolo. Bankininko šeima šalia Raseinių kapinių turi pasistačiusi stacionarų kioskelį, kuriame nuolat sukiojasi pardavėjai arba šeimos nariai. Tad budri akis iš kioskelio netruko pamatyti kapinių link sukantį milašaitiškio sunkvežimį ir paskambino E. Kupšiui.
- Stačiau ant kapo paminklą, kai pamačiau atlekiantį E. Kupšį, - prisimena R. Daujotas. - Jis visada, vos tik sužino, kad mes jau kapinėse, meta reikalus banke ir lekia čionai. Atlėkęs ėmė plūstis, gąsdino, kad "ateityje kalbėsis visai kitu lygiu" (gal turėjo galvoje mafiją?), sakė daugiau čia nedirbti. Aš jo žmoniškai klausiau: "Edmai, gal tu nusipirkai šitas kapines su visais kapais? Ko tu neišsitenki?" Po tokio ginčo jis pasišalino.
Iki šiol kova dėl negyvėlių "aprūpinimo" tvoromis ir paminklais vyko pusiau ramiai, žmonės nei viena, nei antra puse nusivilti nespėjo, o trečias susidūrimas tikrai pašiurpino Raseinius.
Romano Daujoto versija tokia. Atvažiavo jis savo sunkvežimiu į asfaltuotą aikštelę prie kapinių - parodyti paminklų pavyzdžius. Viename aikštelės gale, kaip jau minėjome, stovi E. Kupšio kioskas, irgi prekiaujantis paminklais bei kapų tvarkymo reikmenimis. R. Daujotas savo sunkvežimį pastatė kitame aikštelės kampe. "Atvykėlio" akmendirbio paminklai grožiu ir įvairove nenusileidžia konkurento produkcijai. Kainos, kaip sako R. Daujotas, skiriasi: tokius pat gaminius jis pardavinėja pigiau nei bankininkas. Todėl, kaip ir reikėjo tikėtis, E. Kupšys pamatė konkurentą ir neapsidžiaugė. R. Daujotas sako, jog bankininkas pirmas pradėjo muštis. Paskui Romanas davęs atgal, bankininkas stūmęs, jis - irgi. Kraujas taškėsi, nosys guro, "fanarai" švietė, o mūšis vis nesiliovė. Automobilyje sėdėjęs E. Kupšio sūnus, trylikos metų Laimonas, neištvėrė. Pamanęs, jog tėvelį gali užmušti, griebė iš dėtuvės pistoletą, šoko tarp vyrų ir atstatė jį tiesiai į R. Daujotą.
- Išsigandau nejuokais, - prisimena pastarasis. - Įsivaizduokite - pistoletas už nieką neatsakančio mažamečio rankose! Laimė, ginklą perėmė tėvas. Tiesa, jis taikėsi į mane, buvo siaubingai perbalęs ir įniršęs. Maniau, jog nespėsiu net pasimelsti. Tačiau mano žodžiai, jog nušovęs mane eis į kalėjimą, bankininką atvėsino. Nuleido ginklą ir išvažiavo.
Lygiai taip pat šią situaciją apibūdino kitas Raseinių paminkladirbys Kęstutis Jocius.
Trukdo verslui
E. Kupšys, kurį netrukus po įvykių aplankė žurnalistė, viską aiškino kitaip:
- Nevijau aš tų betonuotojų iš kapinių, nebuvo ten jokių problemų! O tada, kai įvyko muštynės, Daujotas pats pirmas pradėjo. Na, aš, žinoma, priekaištavau, kad drįsta atvažiuoti į tą pačią aikštelę, kur stovi mano paminklų parduotuvėlė. Ir dėl to pistoleto... Ten buvo ne kovinis, o dujinis! Kovinis tuo tarpu gulėjo užrakintas seife...
Kupšiai gali pelnytai didžiuotis esą akmenkalystės pradininkai Raseiniuose. Sovietmečiu Edmundas vadovavo paminklų cechui prie Buitinių paslaugų įmonės. Dalį dabartinių konkurentų užsiaugino po savo sparnu (jie dirbo tame pačiame jo vadovaujamame ceche). Šiam verslui pusę savo laiko ir jėgų skiria ir bankininko šeima: žmona Aldona, sūnūs. Į verslą investuota nemažai pinigų: Stonų priemiestyje nupirktos patalpos, kapinių pašonėje atidaryta parduotuvėlė, vietos laikraštis nuolat skelbia solidžias reklamas. Tikriausiai todėl pigiau savo paslaugas siūlantys kiti akmenkaliai tapo "priešais". Aldona Kupšienė konkurentams karčių žodžių nepagailėjo:
- Na, vijo tuos vaikinus iš Raseinių kapinių... Bet ką daryti, jeigu jie negerbia amžino poilsio vietos, prie kapo geria, keikiasi - gėda klausytis. Vartus išlaužė. Iš mūsų įmonės paminklus vagia! Kodėl, kaip jūs manote, jie akmeninius kryželius parduoda pigiau nei mes? Ogi dėl to, kad vogti! Negi, manot, paprastas vagis turėtų kur realizuoti paminklą? Kas pirktų? O štai iš paminkladirbių perka.
Aldona Kupšienė teigė, kad konkurentai savinasi "autorines teises". Kupšio įmonė pastato kapinėse kokį nors gražesnį, išmoningesnį paminklą, o, žiūrėk, šalia kitas stovi. Konkurentai jau ir nusižiūrėję. Nes jie "neturi menininko gyslelės", nesugeba nusipirkti "gerų, brangių akmendirbystės įrankių, jų paminklų kokybė - prasta", pagaliau jie neturi tiek pinigų, kad galėtų investuoti į savo verslą. Dar, pasak Kupšių, jie sugadino jų įmonės stendą - reklamą, jie "tyko pakeliui į Stonus, kad galėtų nuvilioti į plačiai žinomą įmonę vykstančius užsakovus, pamato moterytę juoda skarele, ir nuvilioja". O taip daryti yra "negarbinga, nedora".
Moralas
Raseinių policijos komisariatas, išstudijavęs muštynių prie kapinių medžiagą, atsisakė kelti baudžiamąją bylą. Mat neįrodyta, jog pistoletas, kuriuo bankininkas ir jo vaikas taikėsi į žmogų, buvo kovinis. R. Daujotui patarta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Raseinių rajono prokuratūrai apie šį įvykį irgi žinoma, tačiau tai tirti - ne jų darbas. Privačiame pokalbyje kai kurie teisėsaugininkai iš paminkladirbių karo tik šypsojosi, bet būgštavo, kad "žmonės nesišaudytų, nes Raseiniuose pritrūks bankininkų ir akmenkalių". R. Daujotas, kuriam ne tik konkurentas, bet ir miesto valdžia uždarė verslo kelius, artėjant mirusiųjų šventei Vėlinėms viliasi, jog "šeima neišmirs badu ir neatguls kaip jo "klientai" smėlio kalnan". Bet ten, tiesą sakant - nei pykčio, nei konkurencijos, nei godulio. Ten, beje, lygūs ir pasiturintis bankininkas, ir vargšas jo konkurentas.
