„Mums reikia į priekį ir į išorę žvelgiančios Europos“, – išklausęs Suomijos vadovavimo Europos Sąjungai programą, kurią pavadino „rezultatų Europa“ sakė Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso. Nors ir pasirinkęs tęstinumo kelią, Helsinkis provokuoja siekiu stiprinti užsienio politiką ir ypač savo poziciją Rusijos ir Turkijos klausimais.
Darbotvarkė – „Rezultatų Europa“
Liepos 1 dieną Suomijai rotacijos būdu iš Austrijos perėmus pirmininkavimą Europos Sąjungai, Vakarų žiniasklaida šį įvykį įvertino nevienodai, tačiau dauguma stebėtojų sutinka, kad laikotarpis iki gruodžio mėnesio nusimato gana ramus ir nuosaikus. Tokią poziciją ypač aiškiai palaiko vokiečių dienraštis „Frankfurter Allgemeine“, ateinančius šešis mėnesius įvardijęs kaip vakuumą, kurį Helsinkis turės tiesiog užpildyti kasdieniais darbais, niekam nesitikint ypatingų pasiekimų.
Tačiau trečiadienį kreipdamasis į Europos Parlamentą, Suomijos ministras pirmininkas Matti Vanhanenas, pastaruoju metu dažnai kartojantis esąs realistas, kaip būsimus prioritetus įvardijo diskusiją dėl tolesnės Europos Sąjungos plėtros, institucijų, kuriomis nepasitiki vis daugiau Europos Sąjungos gyventojų, veiksmingumo bei ES Konstitucijos, kuriai referendumuose nepritarė prancūzai ir olandai, ateities. Tokia darbotvarkė, įvardyta „rezultatų Europa“, sunkiai tegali būti pavadinti vakuumo užpildymu. Vis dėlto prisimenant tai, kad 2006 metų programą Austrija ir Suomija rengė drauge, panašu, kad nedarant staigių posūkių bus einama tęstinumo keliu.
Svarbiau yra tai, kad Suomija siekia išplėsti Europos Sąjungos bendradarbiavimą su Rusija, kuris kol kas apsiriboja santykiais energetikos ir prekybos srityse. M. Vanhanenui prieš keletą dienų Helsinkyje susitikus su Europos Komisijos vadovu J. M. Barroso, kalbėta apie laisvos prekybos susitarimo tarp Rusijos ir ES, kuris įvardytas strateginiu tikslu, pasirašymą. Nors J. M. Barroso dar vengia minėti detales, kadangi pirmiausia Rusija turi būti priimta į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), M. Vanhanenas, siųsdamas signalą, kad Helsinkis nori atgaivinti primirštą vadinamąją Šiaurinę dimensiją, prezidentą Vladimirą Putiną pakvietė į spalį Suomijos mieste Lahtyje vyksiantį neformalų ES vadovų susitikimą. „Mūsų tikslas yra plati partnerystė, grįsta bendromis vertybėmis ir interesais. Reikia plėtoti dialogą tarp ES ir Rusijos, integruoti Rusiją į bendrus Europos darbus“, – argumentuoja jis.
Ką šie mėnesiai žada Lietuvai?
„Suomija yra labiau bendro likimo su Lietuva šalis. Jų politinė patirtis sudaro prielaidas supratingesniam dialogui regiono klausimais“, – mano Vytautas Landsbergis, Europos Parlamente atstovaujantis Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcijai. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos vadovas primena, kad regionas, kuriam priklauso tiek Baltijos šalys, tiek Suomija, nors ir būdamas Europos Sąjungoje, lieka įsispraudęs tarp didžiųjų Rytų ir Vakarų jėgų, tad norisi tikėtis, jog Helsinkio politika Lietuvai bus palanki.
Vienas aktualiausių klausimų šiuo atveju yra energetika. Suomijos pristatytoje programoje energetikos srityje bendradarbiavimo su Rusija stiprinimui teikiama ypatinga reikšmė. Kadangi iš jos į Europą atkeliauja apie ketvirtadalį gamtinių dujų, tiek M. Vanhanenas, tiek J. M. Barroso pabrėžia energetinės partnerystės su Maskva reikšmę ir žada plėtoti abiem pusėms naudingą dialogą dėl protingų kainų bei žaliavų tiekimo užtikrinimo. Nors energijos šaltinių pasirinkimas yra kiekvienos šalies reikalas, Europos Sąjungai reikia bendrų gairių energetikos srityje, nes jos balsas bus girdimas tik jeigu jis bus vieningas, Europos Parlamente trečiadienio rytą kalbėjo M. Vanhanenas.
Kita vertus, pabrėžiama, kad Suomijai energetikos klausimas aktualus ir kitu aspektu – kaip vienakryptės ES priklausomybės nuo Rusijos išteklių mažinimas. Po praėjusią žiemą Ukrainai taikytos energijos blokados, susirūpinti yra dėl ko – visai tikėtina, kad Rusija užsuks čiaupus, jeigu jai nepatiks Briuselio pozicija buvusių sovietų respublikų ateities klausimais. Tiesa, prieš savaitę V. Putinas dar gegužės pradžioje JAV viceprezidento Richardo Cheney Maskvai mestus kaltinimus energijos išteklių kaip šantažo priemonės naudojimu pagaliau griežtai paneigė, tvirtindamas, neva toks požiūris, kuris Kremlių kaltina „neoimperinėmis ambicijomis“, į Rusiją žvelgia laikydamiesi praeities prietarų ir yra politizuotas. Ar abiem pusėms pavyks susitarti, paaiškėti gali jau kitą savaitę, kai J. M. Barroso kartu su M. Vanhanenu keliaus į G8 valstybių vadovų susitikimą Sankt Peterburge, pažadėję ten kelti partnerystės energetikos srityje klausimą.
V. Landsbergis atkreipia dėmesį ir į tai, kad Suomija yra valstybė, pasirinkusi atominės energetikos kelią. Anot jo, tokia Helsinkio pozicija, Lietuvai kartu su Latvija siekiant gauti pritarimą bendrai Baltijos atominės elektrinės statybai, teikia vilčių.
Sėkmės istoriją pratęsiant toliau į Rytus ir į Pietus
„Manau, kad ateityje ES turi likti atvira bendruomenė“, – sakė M. Vanhanenas, pridurdamas, kad jos plėtra yra stabilumą sustiprinusi sėkmės istorija. Suomijos ministras pirmininkas džiaugiasi, kad Sąjungos gebėjimas absorbuoti naujas nares netaps oficialiu priėmimo kriterijumi. Be strateginės partnerystės su Rusija plėtojimo atsižvelgiant į Šiaurinę dimensiją, Helsinkis taip pat daug dėmesio ketina skirti Vakarų Balkanams ir transatlantiniams santykiams, nors Vašingtonas ministro pirmininko kalboje nebuvo nė karto paminėtas.
Tiesa, jau minėtas „Frankfurter Allgemeine“, abejodamas Suomijos gebėjimais vykdyti šiuos uždavinius, mąsto apie Vokietijos darbus, kitų metų sausį šiai perėmus pirmininkavimą ES. Užsienio reikalų ministerijos parengtame dokumente kaip kertinis Berlyno programos akmuo numatomas naujos kaimynystės politikos Rytų Europoje ir Pietų Kaukaze įtvirtinimas. Dienraštis šį regioną vadina integracijos ir saugumo politikos vakuumu tarp Rusijos ir ES, kuriame geopolitiškai tebekonkuruoja abi pusės.
Tačiau toks Vokietijos, pastaruoju metu nerodžiusios susidomėjimo regioninėmis iniciatyvomis ir Vilniaus konferencijoje nuskambėjusiu siūlymu Europai kurti vieningą Rytų politikos strategiją, žingsnis tebus tęsinys to, ką derybose su istorine priešininke Ankara vykdė Viena ir ko dabar imasi Helsinkis. Plėtros klausimą kelti Helsinkis yra daugiau negu pajėgus – net dabartinis ES plėtros komisaras Ollis Rehnas yra suomis. M. Vanhanenas, pabrėžia, kad būtina mąstyti apie tai, kokios Sąjungos norime po dešimties ar dvidešimties metų ir atsižvelgti į tai, kad pasaulis už jos ribų keičiasi.
Jis pakartojo ultimatumą Ankarai normalizuoti santykius su Nikosija, įsileidžiant Kipro laivus ir lėktuvus dar iki šių metų spalio, kai bus vertinami kandidačių pažanga.
„Visi sutinka dėl Turkijos, kad kelias bus ilgas ir problemiškas. Tai ne vienų ir net ne kelerių metų užduotis, tačiau Turkija nuolat beldėsi į Europos Sąjungos vartus“, – sako V. Landsbergis, sutikdamas, kad to negalima pasakyti apie Ukrainą, ilgą laiką mėginusią „sėdėti ant dviejų kėdžių“. Ukrainos, taip pat ir Užkaukazės šalių, iš kurių, europarlamentaro nuomone, daugiausia pažengusi Gruzija, likimas tebėra politinės kovos laukas.
Tačiau J. M. Barroso pasiuntė gerą žinią Rumunijai ir Bulgarijai, siekiančioms į Bendriją įstoti jau ateinančiais metais. Be to, kad durys nėra užvertos, priminta ir Kroatijai, Zagrebui suteikiant vilčių prisijungti dar šį dešimtmetį. V. Landsbergis patvirtino, kad šiuo metu atsigręžta į Balkanus – net Albanija ir Makedonija turi galimybių, nors Serbijos klausimas dėl Belgrado vyriausybės nesugebėjimo tvarkytis šalies viduje kol kas atidėtas. „Aš noriu, kad vyktų debatai, kad matytųsi, jog ES plėtra yra apmąstytas, suprastas tikslas“, – Strasbūre sakė Europos Komisijos pirmininkas.
Europos Parlamente po Suomijos ministro pirmininko kalbos vykusiuose debatuose kone daugiausia nesutarimų kilo dėl dviejų dalykų – Turkijos derybų ir partnerystės su Rusija. Dėl Turkijos ne tik pakartotinai kelta Kipro problema, bet taip pat pareikšta radikalesnė nuomonė, apie kurią Europos lyderiai nelinkę kalbėti, – patys europiečiai nelabai nori, jog ji taptų Europos Sąjungos dalimi ir geri santykiai tam galėtų būti pakankama alternatyva. Dėl Rusijos pritarta, kad bendradarbiauti reikia, tačiau ne aklai Maskvą vertinant tik kaip energijos išteklių tiekėją. Vieni teigė, kad platesnio dialogo reikalauja geopolitinio stabilumo siekis, ir pasisakė už Rusijos įtraukimą į Europos reikalus, kiti, priešingai, pabrėžė, kad ypač svarbu atsižvelgti į žmogaus teisių padėtį, ir patarė neskubėti. Michailo Chodorkovskio bylos priminimas ir raginimas protestuoti prieš tai, kaip su juo elgiamasi, sulaukė parlamentarų plojimų.
M. Vanhanenui dar birželio pabaigoje pristačius Helsinkio pirmininkavimo programą savo šalies parlamentui, jo kolega iš Centro partijos pasakė, kad taip gerai dirbdama Suomija taip pat sėkmingai pirmininkaus Europos Sąjungai kaip pasirodė Eurovizijos dainų konkurse. „Mūsų laukia sunkiojo roko pirmininkavimas“, – Anttį Kaikkoneną cituoja naujienų portalas „Euractive.com“. Bet kuriuo atveju, kaip trečiadienį sakė M. Vanhanenas, „atsakymas į daugelį klausimų yra daugiau Europos, o ne mažiau“.
Ieva Jusionytė ([email protected]), specialiai „Omni.lt“ iš Strasbūro
Taip pat skaitykite:
Strasbūras – Europos vienybės simbolis. Ar ilgam? (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_84777$z_362964)
