Kai maždaug 1289 m. lietuvis Pelužis perbėga pas teutonus, šis perbėgimas motyvuojamas tuo, kad jį vienas valdovas įžeidė. Žinoma, įžeisti galima tą, kuris turi garbės jausmą, bet čia tikriausiai susiduriame su kiek kitu atveju: savimyla, kuri nuo garbingumo šiek tiek skiriasi.
Lietuviai, kaip ir kryžiuočiai, žodžio laikydavosi, tiesa, iki to meto, kai jo laikymasis duodavo didesnės naudos nei nesilaikymas. 1329 m. kryžiuočiai drauge su Čekijos karaliumi Jonu paima Medvėgalio pilį, paimami belaisviai. Kaip subtiliai užsimena Marburgietis, “magistras, žinoma, norėjo juos išgalabyti”, tačiau karalius Jonas išgelbėjo belaisvius ir juos pakrikštijo. Lietuviai davė įžadus tvirtai laikytis katalikų tikėjimo ir Čekijos karaliui tai labai patiko. Bet po kelių mėnesių naujakrikštai “ėmė šlykštėtis krikšto ir ilgėtis stabmeldiško tikėjimo”, o po to ir atkrito “į pirmykštį paklydimą”. Viskas logiška - žodis duotas, jo stengiamasi laikytis, tačiau aplinkybės tokios, kad tai nebeįmanoma. Magistras, į kurį kai kurie medvėgaliečiai kreipėsi, nesugebėjo užtikrinti jiems apsaugos. Vis dėlto įstabu, kad medvėgaliečiai ne šiaip sau spjauna ir išsyk meta jiems jėga primestą religiją, bet dar apie metus stengiasi žodžio laikytis. Vadinasi, garbės kodeksas Lietuvoje stiprus (kaip tais laikais), jo stengiamasi laikytis. Dar 1213 m. lietuviai sulaužo trumpalaikę taiką su livoniečiais: tačiau jie nepuola išsyk klastingai, o iš pradžių simboliškai perspėja nutraukę paliaubas: ateina prie Dauguvos, pašaukia liudininkus iš Kuoknesės pilies ir jų akivaizdoje svaido ietis į Dauguvą, tuo pareikšdami nutraukią taiką. 1212 m. Henrikas Latvis, minėdamas latvių sutartį su lyviais, teigia, kad sutartis buvo sutvirtinta, “pagonių papročiu” atsistojant ant kalavijų. Eiliuotoji Livonijos kronika pamini žemaičių paprotį:
Jei kam kas paduoda ranką,Nors iš trečio krašto būtų,Turi tas taikos laikytis,Kitaip kartuvės jam gresia.
Tai yra garbės jausmas egzistuoja, stiprus, sutarčių laikomasi ir su “trečia šalimi”, matyt, tai priešas, o gal ne tiesioginis, be tolimesnis ar tolimas kaimynas.
Gerai žinoma, kad lietuviai su savo priešininkais keisdavosi belaisviais, derėdavosi ir iš esmės paliaubų ar sutarčių būdavo laikomasi. “Iš esmės” reikėtų pridurti - 1384 m. Marienverderio komtūras išsidera iš Jogailos atiduosiąs pilį, jei įgula bus palikta gyva, tačiau keli broliai vis dėlto nužudomi, gal dėl kažkokių specialių tarpusavio sąskaitų. Vienam broliui Tegartui Jogaila, Marburgiečio žodžiais tariant, “atstodamas patį budelį”, pats nukerta galvą. Beje, tokį “atrankinį” pasidavimo sutarties laikymąsi nesyk taikydavo ir kryžiuočiai.
Riteriškumo elementai lietuvių santykiuose su kryžiuočiais irgi išnyra; nepaisant nepaprastai žiaurių susirėmimų, tam tikras pasitikėjimas vienų kitais, pagarba priešininkui pasirodo neretai. Simptomatiškas Marburgiečio fragmentas apie Algirdą, kuris “kviečia [Ordino] maršalą, didįjį komtūrą, idant jam tą garbę padarytų, paragautų jo valgymo ir gėrimo. Ir su jais taip pat buvo [...] daug kitų kilmingųjų, kurių visi gyrė [Algirdo] dvarą”. Pertraukose tarp mūšių galima ir papuotauti. Algirdas, kviesdamas riterius, parodo puikų riteriškumo ir kurtuazijos išmanymą. Jie, sutikdami puotauti su “pagonių karaliumi”, parodo pasitikėjimą ir pagarbą jam. Be to, abi pusės demonstruoja labai aukštą profesionalumo lygį. Kęstutis 1377 m. iš Ordino stovyklos išsikviečia Brandenburgo komtūrą Giunterį iš Hohenšteino pietų, Kęstutis jį “garbingai priima ir linksminasi su juo”. 1378 m. lietuviai paima Ekersbergą ir jo komtūrą Joną Zurbachą, pasidavusį nelaisvėn, ketina paaukoti dievams. Kęstutis jį išgelbėja. Vėlgi tam tikras profesinio solidarumo ir garbingumo atvejis.
Iš tokių smulkmenų dėstosi įdomus vaizdas: XIII a. bendri lietuvių ir teutonų užstalės pasisėdėjimai neįsivaizduojami, nuo XIV a. vidurio abi pusės pripažinusios viena kitos vertę, iš esmės teutonai elgiasi su lietuviais kaip lygiaverčiais priešininkais (nepaisant visąlaik paruoštų keiksmų ir plūdimo, išties abiejų pusių kariai ir ypač vadai vieni kitus gerbia). Tai liudija ne tik teutonų riterių pasikeitusį požiūrį į lietuvius, bet ir stiprius pačių lietuvių mentaliteto pokyčius - riteriškumo link. Žinia, tai netrukdo karo veiksmuose pjauti civilius gyventojus, prievartauti moteris, plėšti ir deginti. Kare kaip kare. Ir vis dėlto karas jau šiek tiek sukilninamas, sutaurinamas, “sueuropėjęs”. 1382 m. Izenburgo kunigaikštis, šiaip jau į Vokietiją atvykęs pakariauti, praleidžia karo kampanijos pradžią ir su mažu būreliu vyrų paprasčiausiai prijoja Vilnių, gauna ten audienciją ir aštuonias dienas puotauja didžiojo kunigaikščio dvare; vėliau apdovanojamas, gauna vedlį ir grįžta į Prūsiją. Prasideda vos ne turizmo laikai - į nedidelę, karinių tikslų tuo metu nedemonstruojančią svetimšalių grupelę Lietuvoje lietuviai jau nebekreipia jokio dėmesio.
