Yra dainos žodžiai mūsų dienos kaip šventė. 2004-jų vasarį iškiliausios mūsų nacionalinės šventės metu jie skamba kiek ironiškai. O koksai žvilgsnis labiausiai priartintų mus prie Vasario 16-sios esmės? Šiandienos proga neabejotinai derėtų pabandyti žvelgti į šventę kaip istoriją... Kodėl?
Todėl, kad neatmestina prielaida, jog ilgi šventės minėjimų, šventimų, persekiojimų dešimtmečiai ir yra simbolinė tautos istorija. Ir dar: todėl, kad prieš penkiolika metų šioje salėje, menančioje dramatiškus Lietuvos žingsnius per dvidešimtojo amžiaus katastrofas, po keliasdešimt sovietinės priespaudos metų pirmąsyk buvo viešai paminėta Vasario 16-ji...Tad, tegul nestebina šiandie vengimas kalbėti apie Lietuvos prisikėlimą XIX ir XX amžių sąvartoje. Tegul neglumina siekis paliesti ne pačias Vasario 16-sios – teisinio akto ir Lietuvos valstybės atkūrimo - ištakas, bet apmąstyti šios švenčių šventės šventimų ir minėjimų istoriją.
Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalu, kad Vasario 16-ios aktas nebuvo iš karto suvoktas kaip koks nors sakralus, šventas dalykas, kuriam tiesiog nuo pat pradžių buvo lemta tapti išskirtine tautinio tapatumo dalimi. Nacionalinės šventės apskritai nėra koks nors natūralus dalykas. Tai kultūros ir politinės sąmonės kūrinys, kuriam atsirasti reikėjo daugelio aplinkybių ir, žinoma, kilnios valios pastangų. Kadaise nieko Lietuvoje nestebino teisininko Mykolo Riomerio teiginys, kad Vasario 16-sios aktas buvo tiesiog teisinė fikcija. O prieš keletą metų istorikui Česlovui Laurinavičiui pakartojus šią frazę, kilo nemažas skandalas, lydimas patriotinio moralizavimo, pasipiktinimo šūksnių ir didelio nenoro įsigilinti tiek į riomerišką akto vertinimą, tiek į mūsų šventės genezę. Ką omeny turėjo teisininkas? Gink Dieve, nebuvo tai noras sumenkinti 1918-jų metų signatarų išmintį ir ryžtą. Tiesiog teisinis aktas visados yra teisinė fikcija, kol netampa politine realybe. Lygiai kaip priesaika, kurios neįstengiama laikytis, yra fikcija.
Riomeris tikrai neabejojo Vasario 16-sios akto reikšme. Teisinė fikcija jam buvo griežta kategorija, kuri nurodė į sudėtingą laiko tarpą, per kurį ši fikcija virto realybe. Jis atkreipė dėmesį į paprastą faktą: Nepriklausomybės deklaracija nepakeitė ir negalėjo akimirksniu pakeisti Lietuvos padėties. Pats aktas nesukūrė valdžios ir galios. Ne iškarto buvo suvokta net tai, kur driekiasi Lietuvos sienos ir toli gražu neįstengta jas kontroliuoti. Prisiminkime, kaip elgėmės 1990-siais: pirmiausiai pastatėme simbolines pasienio muitines. Parodėme visiems, kas mes –Lietuva- esame, ir kur mes- Lietuva – esame. Neveltui tie vieniši lietuviško pasienio simboliai tapo žvėriškų užpuolimų taikiniais. Sovietų valdžia, jos majorai ir pulkininkai gerai suvokė, ką reiškia tie politiniai nacijos simboliai.
1918-siais ne tik Riomeriui buvo aišku, kad mes nekontroliavome teritorijos, kad reali valdžia priklausė okupantams, kad pretenzijas į mūsų suverenumą stiprino lenkų nacionalizmas. Pati Lietuvos valstybė buvo atstatyta tarp kažkur tarp 1918 m. lapkričio 11-sios ir 1919 m.gruodžio 12 d., kada buvo pašalinti paskutiniai vokiečių okupacinės valdžios likučiai. Todėl Vasario 16-ji ženklino atgimimo kelio atkarpa, kuri baigėsi Steigiamojo Seimo sušaukimu. Vasario 16 aktas nustojo būti teisine fikcija, kai tapo išlieti valstybės statinio pamatai, kai Lietuvos Respublikai buvo surasta vieta pasaulio politiniame žemėlapyje- ji buvo pripažinta didžiųjų valstybių. Todėl gebėjimas atskirti teisinę ir politinę idėją nuo jos įkūnijimo raidos nėra joks idėjos pažeminimas. Tiesiog taip yra sutvarkytas civilizuotas žmonių pasaulis.
Taigi, jei siektume enciklopedinio tikslumo, Vasario 16-ji siauraja prasme buvo valstybės atstatymo aktas, o ilgainiui- plačiaja prasme- ji tapo visų Lietuvos piliečių ir pasaulio lietuvių švente. Sakau ilgainiui , nes kurį laiką buvo neapsispręsta, kokia istorinė data yra labiausiai atspindinti nacionalinius lūkesčius. Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo iškeliama Steigiamojo Seimo sušaukimo data- 1920-jų balandžio 14-15 d. Ji reiškė tikrojo suvereno- Lietuvos tautos- valios triumfą. Nemaža visuomenės dalis anuomet didesnę prasmę matė šios datos paminėjime, negu Vasario 16-sios. Tautos švente buvo pabandyta įsivaizduoti ir nesėkmingą didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnacijos dieną, o iki Liepos 6-sios apskritai ėjome kone šešias dešimtis metų. Šiandien niekas nepasakys, kodėl ir kaip tautinių idealų hierarchijoje susirikiavo istorinės lietuvių datos. Tačiau lygiai taip pat nekyla abejonės dėl to jausminio Vasario 16-sios šventės turinio, kurį mes visi sukrovėme- lyg bitės į korį – per dramatiškus XX amžiaus išbandymus.
Sakau ilgainiui dar ir todėl, kad kone dešimt metų po Nepriklausomybės akto paskelbimo Vasario 16-sios minėjimams ir signatarų pagarbinimas nebuvo skirta itin daug dėmesio. Tiesa, jau 1919 m. Vasario 16-ją Kaune pasitiko karinis paradas ir iškilminga karinė priesaika. Tačiau lietuvių tautos sąmonėje ši diena įsitvirtino palaipsniui ir nevienareikšmiškai. Paties vasario 16-sios akto simbolinė prasmė buvo svarstoma pirmo nepriklausomybės dešimtmečio spaudoje, politiniuose ir intelektualiniuose sluoksniuose. Buvo išryškinta bene svarbiausia šio akto reikšmė: tai įrodymas visų idėjinių srovių ir politinių partijų bei grupuočių gebėjimo susitarti, iškylant lemtingiems tautai klausimams. Tai susitarimas dėl svarbiausiųjų tautinių vertybių. Taigi - tai visuomeninės sutarties ir garbaus politinio žaidimo pagal taisykles šventė.
Tiesa, ši Vasario 16-sios reikšmė aptemo po 1926 metų, kuomet laimėjo tvirtos rankos galia patikėjusios jėgos. Tačiau pati šventė, kaip svarbiausia patriotinio ritualo dalis, pasidarė dar svarbesnė. Ji apaugo autoritariniam režimui labiau derančia retorika. Kitos šventinės alternatyvos tiesiog nerado sau dirvos. Vargu, ar galėjo tikti Smetonos aplinkai Steigiamojo Seimo simbolis po to, kai 1926 m. gruodžio 17 d. buvo sumindytas demokratiškai išrinktas Lietuvos Seimas. Iki Pirmosios Respublikos žlugimo Vasario 16-ji įsitvirtino lietuvių švenčių viršūnėje. Ji įgijo visus savim pasitikinčios valstybės nacionalinės šventės bruožus, įskaitant ir sunkiasvorį oficiozinį pompastiškumą, su kariuomenės paradais. Šiandien tie kariniai paradai galėtų pasirodyti lyg paskutinis pasipuikavimas prieš veidrodį, žengiant į lemtingą pralaimėjimą be mūšio...
Tačiau ir po valstybės žlugimo didžioji lietuvių šventė gyveno savo atskirą gyvenimą. Galbūt, katastrofos ir ilgų nuopuolio metų prireikė, kad ji – mūsų šventė- persikeltų iš oficiozinių aikščių į lietuvių širdis ir taptų patriotinio užsispyrimo, vilties, vidinių priesaikų bei ryžto veikti diena. Galima sakyti, kad tuo, kuo Vasario 16-ji mums yra šiandien, ji tapo per pusę kovų, tremčių, egzodo, susitaikymo, nuopuolių ir prisikėlimo amžiaus. Prie pirminės šios datos reikšmės buvo pridėtas ko gero dar svarbesnis turinys. Tautos dvasios ir Lietuvos idėjos prasme švenčių šventės simbolinį svorį Vasario 16 –ji įgijo būtent per savo minėjimų ir šventimų istoriją. Vasario 16-ji į didvyrišką, nors beviltišką kovą pakeldavo mūsų partizanus kone dešimtį pokario metų. Ji padėdavo ištverti gulago kalinių kankynę ir tremtinių neviltį. Vasario 16-ji suburdavo po be galo didelį Vakarų pasaulį išsiblaškiusius karo pabėgėlius. Šią dieną išvietintiems asmenims sustiprėdavo viltis ne tik kada nors sugrįžti į laisvą tėvynę, bet ir atiduoti dalį savęs tos tėvynės laisvės žadinimui.
Tačiau svarbiausią savo gyvenimo dalį Vasario 16-ji išgyveno sovietų prispaustoje Lietuvoje. Kas dabar išvardys visus tyliojo paminėjimo būdus, kuriuos sovietmetyje išbandė įvairių kartų ir įvairių, sovietų rojuje atminties nepraradusių sluoksnių lietuviai? Šią dieną apie skriaudą mūsų tautai įtardavo net komunistinės indoktrinacijos eksperimentams pasmerkti moksleiviai. Įtampos perkreipti ideologinių prievaizdų veidai, o kartais ir nerimo pripildytos tėvų akys liudijo kažką be galo rimto. Tai buvo laikas mergaitėms megzti trispalves juosteles, o vaikinams kuždėtis apie kur nors atsiradusį užrašą Laisvę Lietuvai... Tais laikais daugelis studentų itin mėgo bičiulius, kurie buvo gimę Vasario 16-ją. Gimtadienis sukurdavo legalaus šventimo progas, o dėka to mūsų šventė neretai išvengdavo nuolatinės pakasynų nuotaikos. Kita vertus, pripažinkime, tai buvo sunkios darbo dienos ir nemigo naktys kgbistams. Jie tikrai niekad neužmiršo Vasario 16-sios.
Šiandien svarbu suvokti, kad iš naujo savo gyvenimą lietuvių šventė pradėjo 1989 –jų vasario 15 dieną. Tądien, į lietuvių dvasios taurę Lietuvos Sąjūdžio Seimas kliūstelėjo tikro vilties eliksyro. Tądien Muzikinio teatro salėje šventė išėjo iš pogrindžio. Ne, tai nebuvo vienkartinis triumfo žygis. Tai nebuvo nei praeities minėjimas, nei nacionalinė linksmybė. Rimties, netikrumo ir vis labiau prasikalantys pilietinės drąsos daigai- štai, kas tada viešpatavo. Siektino ir leistino rytojaus riba prieš penkiolika metų buvo pastūmėta taip toli, kad buvo ištarta viskas, ko tai ateičiai reikia. Kalbėta ir apie ekonominį savarankiškumą, ir apie moralinį atsitiesimą, ir apie senuosius Lietuvos atgimimo herojus. Buvo įvertinti dar neseni pirmieji Sąjūdžio žingsniai, pastebėta, kad viena po kito atsikovojant suverenumo simbolius, turime ryžtis ir galutiniam suverenumo atstatymo aktui. Žodžiai buvo sveriami- ir ne man šioje salėje tai priminti. Tačiau buvo aišku, kad Lietuvos šventė nusimetė ezopinės kalbos skarmalus ir prabilo į tautą viešumos pasiilgusias žodžiais. Šalia migloto suverenumo vis garsiau tarėsi nepriklausomybė. Šalia perestroikinės kalbėsenos skleidėsi sakiniai, kurie ir šiandien gali būti kartojami:
Ne mūsų kvietimu 1940-aisiais metais į Lietuvą įžengė šimtatūkstantiniai raudonosios Armijos daliniai, ne mūsų noru čia šeimininkavo Dekanozovas ir į jį panašūs Stalino parankiniai... Gal šį tada Kazimiero Motiekos ištartą sakinį verta pakartoti ir dabar, kad neatrodytų, jog mūsų pačių noru gali imti šeimininkauti Lietuvoje kokie nors borisovai ir į jį panašūs parankiniai?
Prieš penkiolika metų Vasario 16-osios akivaizdoje Lietuva išdrįso dar aukščiau pakelti galvą. Iki 1990-jų Kovo 11-sios buvo likę mažiau nei 13 mėnesių... Galbūt tada mes nežinojome, kas mūsų laukia. Galbūt, tada tarp mūsų buvo tokių, kurie tikėjosi daugiau, negu šiandien esame pasiekę. Galbūt, tada buvo dauguma, kurie nesitikėjo net tokios laisvės, kurios šiandien kartais jau ir nebesugebame įvertinti. Tačiau anuomet buvo aišku, kokio gyvenimo Lietuva jau tikrai nebenori, su kokiais pažeminimas ji nebesitaikstys. Prieš penkiolika metų šioje salėje buvo patikrintas ir tautinio išdidumo stuburas, ir geopolitinės Lietuvos orientacijos kompasas. Tada tikrai žinojome, kokių šeimininkų ir šeimininkavimo būdų nebenorime. Ar tvirtai žinome šiandien?
Šiandien derėtų teirautis, ar esame pasirengę susitikti su tokia Vasario 16-ja, kokia ji subrendo per ilgus dešimtmečius. Ar liko jos randuotame, bet tauriame veide pirminės reikšmės ženklas? Ženklas šventės, pažyminčios visų politinių ir idėjinių jėgų gebėjimą susitarti, iškilus grėsmei 1918 m. Vasario 16-josios akte iškeltiems demokratijos ir Lietuvos laisvės principams. Tiesa yra tokia: į šį klausimą kiekvienas turėsim atsakyti patys sau. Nuo atsakymo priklausys Lietuva – šalis, kurioje vis dar gyvena tiesos, ištikimybės priesaikai ir pasiaukojimo laisvei idealai.
Vasario 16 d. pranešimas 15-jų pirmo viešo nacionalinės šventės paminėjimo Kauno Muzikiniame teatre metinių proga.
