Neabejotina, kad vienos dalies Lietuvos žmonių gyvenimo ritmas yra diktuojamas ne tradicinių švenčių, bet rinkimų kalendoriaus. Štai pagaliau atėjo eilė Seimo rinkimų tvarkos klausimui, nors atrodytų, kad Viktoro Uspaskicho referendumo agitacinis laikas buvo geriausias esminiams parlamento rinkimų klausimams ir ydoms aptarti. Tačiau, kaip liaudies išmintis sako, geriau vėliau negu niekad.
Priminsiu, dėl ko grūmėsi V. Uspaskichas. Tai buvo kone postpopulistinė idėja, kad reikia baigti partinės demokratijos netvarką ir tiesiog paversti Lietuvą vienmandačių apygardų rojumi. Jau pavasarį teko baisėtis tokia raidos galimybe, kai konservatorių politinė nesąmonė - vieno rato rinkimų vienmandatėse apygardose tvarka - galėjo būti sudėta į viena su Uspaskicho supratimo liaudiškąja demokratija.
Dabar, artėjant naujiems Seimo rinkimams, debatai dėl vieno rinkimų rato įsiliepsnoja kaip reikiant. Pokomunistinėje šalyje, kurioje neabejojama, kad galima keisti sekmadienius trečiadieniais, žiemą - pavasariu ar net vasara, o po įvykusių rinkimų paaiškinti, kokios buvo tikrosios tų rinkimų taisyklės - tai joks netikėtumas. Tiesiog skirtingų partijų - tiek pozicijos, tiek opozicijos - atstovai mandagiai samprotauja, ar verta keisti, tobulinti tai, kas jau padaryta. Gerai bent, kad Andrius Kubilius dar geba pripažinti, kad tai, ką čia vadinu konservatorių nesąmone, - tiesiog buvusi politinė klaida. Žinoma, vienaip skambėtų A. Kubiliaus žodžiai, jei konservatoriai po tų parlamentarizmą diskredituojančių rinkimų būtų valdžioje, kitaip skamba dabar, kai jie mažumoje sprangiai kremta tą košę, kurią išsivirė.
Tai, kas liečia Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose ratų klausimą ir išnyra į mūsų žiniasklaidos paviršių, kol kas rodo tik apgailėtiną politinio elito atotrūkį nuo rinkėjų. Ir tie, kurie agituoja už esamos vienratės sistemos išsaugojimą, ir tie, kuriems mielesnė dviratė rinkimų procedūra, yra panašūs savo argumentais: jie išplaukia iš pačių seimūnų ir politinių partijų isteblišmento intereso. Dar nesigirdėjo, bet neabejoju, tuoj nuskambės argumentas, kad taip sutaupoma keletas milijonų tautos pinigų. Tokių riboto proto taupuolių, mokančių skaičiuoti pinigus tik vienoje kišenėje, neturėtų pristigti. Jiems nė motais turėtų būti, kiek pinigų buvo prarasta po sujungtų prezidento ir savivaldybių rinkimų, kai tris mėnesius iš esmės buvo paralyžiuotas normalus savivaldos darbas.
Taigi baimina ne pats diskusijos faktas, bet jos raida. Viešas pilietinis interesas joje lieka lyg pavainikis už slenksčio. Nieko tartum nedomina, kad tik viename rate iš keliolikos kandidatų renkant vieną seimūną pirmiausia apribojama piliečių teisė turėti daugumos atstovą įstatymus priimančioje institucijoje. Žvelkime į dabartinės kadencijos perbėgėlių Seimą ir nesunkiai atpažinsime tuos neadekvačius asmenis, kurie dabar sėkmingai taupo mūsų visų pinigus savo krečiamomis nesąmonėmis. Jei gali būti išrinktas dešimtadalio rinkimuose dalyvavusių žmonių - tai jiems ir atstovauji, jiems esi atsakingas.
Nuolat skalambijant, kad idėjiniai principai priklauso išimtinai demokratijos muziejams, kad virtualūs interesai kuria rytojų išimtinai valdžios partijoms arba klanams, o aukštus pasitikėjimo savimi reitingus demonstruojančiai žiniasklaidai besimėgaujant Seimo menkybe nėra patrauklu svajoti apie pilietinį parlamento prestižą. Tačiau vis dėlto sakyčiau, kad, nepaisant menkų vilčių, reikia ne tik kurti pasitikėjimą savo išrinktomis institucijomis, bet ir gausinti jų skaičių. Tai tas pats, kas tikėti demokratija. Vienratis Seimas negali turėti daugumos piliečių pasitikėjimo, juolab pagarbos. Nenuostabu, kad politiniams lyderiams giedant “Suk, suk ratelį”, mūsų Seimo prestižu labiausiai rūpinasi ne patys politikai, bet lietuviškos žiniasklaidos ir pramogų verslo dviratininkai.
