Būtų klaida galvoti, kad praeities kerštavimas siejasi tik su partiniais-politiniais naujadarais, kurie lyg jogurtas su reklamine etikete “nauja” sudomina vis labiau tvirkstantį vartotoją tik keliems mėnesiams. Na gal pusmečiui. Viskas, kas masina naujumu, yra labai trumpalaikiška.
Montesumos keršto vykdytojai kartais yra sunkiau pastebimi nei rėkaujantys minios herojai. Jie yra rimtesnės veiklos, ilgesnės patirties ir turgaus gudrumo nešėjai. Jie beveik nematomi ir turi kantrybės tykoti lūžio akimirkos. Jie beveik neturi individualybės, pavardžių, bet neretai veikia kaip vienintelė instinktyviai susitelkusi bendruomenė, jaučianti tvirtus finansinius, teisinius ir simbolinius pranašumus. Kas jie arba kas tai?
Pirmadienio vakare LNK transliuotame politiniame šou “Žodžio laisvė” viena buvusi žurnalistė ir nuoširdi politikė Nijolė Steiblienė prasitarė, kad prieš ketverius metus eidama į Seimą galvojusi, jog Lietuvoje viešpatauja administracinė korupcija, o dabar ji įsitikino, kad vyrauja politinė korupcija. Ji beveik taikliai nurodė į tą pusę, kurioje slepiasi tas mistinis Montesumos keršto subjektas. Tai erdvė, kurioje susiduria vykdomoji valdžia ir politika, valdininkai ir renkami urėdai, biurokratija ir tiesioginius publikos siekius bent per rinkimus įgyvendinti žadančios partijos. Pasakius paprasčiau, biurokratai, ministeriniai sprendimus darantys liaudies tarnai, su kuriais dažniausiai siejamas kyšininkavimas, žurnalistei ir politikei pasirodė doresni už laikinuosius politinio teatro aktorius - renkamus įstatymų leidėjus.
Ar ne simptomiška (gink Dieve, negalvoju, kad tai daugiau negu sutapimas), kad žodis lyg paukštis ištrūko vakarėjančioje TV studijoje tą pačią dieną, kai represinio valdžios organo STT, vis pasirodančio politinių įvykių sūkuryje, atstovas į apklausą iškvietė aukščiausio įstatymų leidėjų organo Seimo komisijos pirmininką. Komisijos, kuri apklausinėja tos pačios STT bosus dėl kišimosi į politinius procesus. Kai prezidento rinkimų įkarštyje buvo krečiamos partijų būstinės, o švento naivumo veidas bandė įrodyti, kad tai tiesiog atsitiktinumas, dar buvo galima patikėti. Gal. Tačiau per Seimo rinkimus ginkluotam ir visagaliui “aparačikui” pademonstruoti savo galią prieš parlamentarą ar net visą Komisiją - tai jau ne atsitiktinumas. Tai jau aiškėjantis konfliktas tarp vis labiau įsigalinčio biurokratinio-represinio aparato ir liberaliosios demokratijos garanto - renkamų valdžios institucijų - yra nepaprastai rimtas dalykas.
Jau nesyk kranksėjau, kad valdininkijai, instrumentinei valdymo krypčiai esame paaukoję pernelyg daug. Kai dar konservatorius Gediminas Vagnorius penėjo teisėjų gildiją neproporcingai dideliais atlyginimais, “pudrindamas” liaudies smegenis blėniais apie antikorupcinį didelės algos efektą, bandžiau lyginti tai su buvusiu populistiniu Slovakijos autoritetu Vladimiru Mečiaru. Tuo metu kaip tik buvo prasidėjęs (ir pasibaigęs be rezultatų) teisinis procesas, kaltinant Mečiarą tuo, kad jis mokesčių mokėtojų pinigais - neadekvačiai iškeltais atlyginimais - korumpavo viršutinį biurokratijos sluoksnį. Lietuvos valstybės rūmai iš esmės buvo konstruojami slovakiškais būdais. Po to bent jau stebėtis nereikia Montesumos šmėklomis.
Unitarinė, etatistinė ir biurokratinė Vilniaus Lietuva greta išsipūtusių algų ir plačių administracinių galių sugebėjo apsirūpinti frankistiniu valstybinės tarnybos įstatymu, už kurio lyg skydo gali slėptis kostiumuotosios valdininkijos būreliai. Tuo pačiu metu tai buvo aukštai iškelta kliūtis funkcinei savivaldai plėtotis. Valdymas versus savivalda. Biurokratija versus visuomenė - čia pamažu plieskėsi konfliktinis žaizdras. Čia pamažu ryškėja, kad ne tiek liaudis lūkuriuoja senos geros tvarkos, kiek šis kostiumuotas anonimas ilgisi putiniškos politikos. Žvilgterėjus į naująjį Švietimo ir mokslo ministerijos “piatiletkos” planą net visiškam asilui turi matytis hipertrofuotos valdymo tendencijos. Politinių procesų tyrinėtojui turėtų išryškėti dar groteskiškesnis pavidalas.
Šiandien unitarinės valstybėlės avangardas yra labiausiai patyręs, geriausiai rūmų intrigas ir net - nuo visai neseniai - viešųjų ryšių visų spalvų technologijas įvaldęs biurokratų klanas. Jo ginkluotas, akylas ir ausylas avangardas darosi Valentino Junoko STT, kuris buvo specialiai sukurtas kovoti su administracinio aparato savivaliavimu ir korupcija. Šiandien akivaizdu, kad politinei valdžiai kovojant rinkimų lauke, keičiantis pozicijomis partijoms arba bent keičiant poziciją užimančias partijas, biurokratinis aparatas lieka lyg nepajudinamas dumblo sluoksnis sekliame lietuviškos politikos upelyje. Jame net rankas plauti darosi pavojinga, ką jau kalbėti apie salotas.
Kuom visa tai virto dabar? Kieno įkaitais darosi Lietuvos piliečiai? Gal nebetoli tas televizinis momentas, kai koks nors valdininkas pasakys, kad jis anksčiau manė savo cecho brolius labiausiai imančius kyšius, vėliau trumpam praregėjo ir pamatė partinę-politinę korupciją, tačiau tik dabar suprato - labiausiai korumpuota yra lietuvių liaudis.
Egidijus Aleksandravičius: Montesumos kerštas (1) (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_198677)
