Iš pirmo žvilgsnio Lietuva labai pasikeitė nuo tada, kai čia lankiausi prieš ketverius metus, ypač žvelgiant į gražius centrinio Vilniaus kvartalus. Tačiau iš esmės viskas labai primena tuos laikus, kai čia gyvenau prieš penkiolika metų.
Visi keturi pagrindiniai demokratinės šalies koreguojamosios galios svertai tebėra silpni, pažeisti arba deformuoti: žiniasklaida pagyrūniška ir lengvai paperkama politinės ar ekonominės valdžios; teisėsaugos sistema demoralizuota ir neveiksminga; politinės partijos atstovauja siauriems verslo ir asmeniniams interesams, o ne politinėms idėjoms; pilietinė visuomenė tebėra elitinis intelektualų projektas, menkai palaikomas plačiosios visuomenės.
Taigi nenuostabu, kad reformos stringa, biurokratija akivaizdžiai naikina visuomeninę gerovę, o daugiau nei 100 000 labiausiai savimi pasitikinčių ir ambicingiausių lietuvių išvyko į užsienį. Narystė ES paskatino šalies vystymąsi, tačiau nesustabdė muitinės mafijos, kuri laiko vakarinį šalies pasienį už gerklės. Tiesa, greta senųjų įstatymų atsirado krūva naujų taisyklių, taip pat ir būdų, kaip jas apeiti. Užsienio investicijos yra mažiausios Rytų Europoje skaičiuojant vienam gyventojui.
Rašant šį straipsnį, Vyriausybė yra ant žlugimo ribos dėl sudėtingo, ministro pirmininko įvykdyto viešbučio privatizavimo skandalo, kuriame dalyvauja ministro pirmininko žmona, buvusi padavėja (abu savo kaltę neigia). Populiariausias dienraštis „Respublika“ įsijautęs į mistifikuotą ir tulžingą kampaniją prieš Soroso fondą ir visus, kurie su juo susiję; tačiau tik Soroso stipendijos per pastaruosius 15 metų lietuvių inteligentijai padėjo atsispirti skurdui. Opozicija beviltiškai neorganizuota. Prezidentui – pagarbos vertam 79 metų lietuviui iš emigrantų kartos – tenka rinktis tarp politinio nestabilumo ir nesibaigiančio nesąžiningumo toleravimo. Be viso šito, svarbiausia šalies pramonės įmonė – Mažeikių naftos perdirbimo gamykla – bus parduodama aukcione ir ją įsigis arba Kremliaus remiamas pirkėjas, arba – už pernelyg didelę kainą – Lietuvos Vyriausybė. Apie šiuos įdomius dalykus kalbėjau su Vyriausybės atstove, bet ji man nė nemirktelėjusi pasakė, kad „visa būtina informacija yra tinklapyje“. Tiesiog dievinu šitame kontekste vartojamą žodį „būtina“.
Tačiau yra ir prošvaisčių. Viena jų – provokuojanti ir didelės erudicijos Kaune gyvenančio istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus paskaita apie daug ginčų keliantį mažumų vaidmenį istoriniam Lietuvos įvaizdžiui. Vienoj pusėj – etninis nacionalizmas ir filologiniai intelektualai, Lietuvą apibūdinantys pagal kalbą (ir – pašnibždomis – pagal rasę). Kitoj – atvira, visa apimanti tradicija, susijusi su be galo tolerantiška viduramžiška Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Šiai tradicijai atstovauja tokie rašytojai kaip Czeslawas Miloszas ir Adomas Mickevičius, rašę lenkiškai, tačiau Lietuvą mylėję pačia plačiausia prasme. Viena stovykla ignoruoja mažumas, išskyrus tas, kurios yra ant išnykimo ribos ir todėl traktuojamos kaip puošmena. Kiti aukština žydus, karaimus, totorius, lenkų šlėktą ir „tuteišius“ – labiausiai pamirštus Europos žmones, neturinčius netgi pavadinimo ir save vadinančius tiesiog „vietiniais“.
Dar įdomesnis, palydėtas ašarų ir susijaudinimo, buvo savilaidos objektų (iš Oksforde esančio Kestono instituto archyvo) parodos atidarymas, parodęs, koks didelis ir drąsus okupuotoje Lietuvoje buvo religinis pogrindis. Dokumentai, sukurti žmonių, už tai rizikavusių būti ištremtiems į gulagą, verčia pasijusti apgailėtinam. Dar labiau apgailėtinas pasijunti, susitikęs su tais žmonėmis. Susidūriau su Nijole Sadūnaite, įkvepiančia gulago kaline – Didžiosios Britanijos ambasadoriaus namuose surengtame priėmime girdėjau ją su nesustabdomu entuziazmu kalbant apie naują savo darbą – pinigų skurdžiausioms Lietuvos šeimoms rinkimą. Mano bičiulis Canonas Michaelis Bourdeaux, Kestono įkūrėjas, pasakė: „Sutikęs ją supranti, kad komunistai neturėjo jokių šansų“.
Edwardas Lucas yra „The Economist“ korespondentas Centrinei ir Rytų Europai.
