Apsidairykime aplinkui. Kiekvieną dieną tiesiogiai ar netiesiogiai matome tūkstančius pačių įvairiausių verslo, politikos ir šeimos santykių sprendimų arba bent jų padarinius. Ir ką? Šnipštas... Atsitraukus nuo rutinos per tris žingsnius viskas atrodo lyg žaidimas kauliukais - jokios logikos, prasmės ar bendros situacijos suvokimo.
Judame į priekį todėl, kad mums už tai moka, o ne todėl, kad tikime taip būsiant geriau. Užtat prie dviejų apskritų vežėčių ratų dedame dar du keturkampius, nes taip išplėsime asortimentą. Vadiname dešreles „okupantų“, bent taip tikėdamiesi atkeršyti už 50 liaudies pasiekimų metų.
Veiklos rezultatus laikome patenkinamais su sąlyga, kad nuo euro įvedimo iš tikrųjų viskas smarkiai brangs, bet pats sprendimų priėmimo mechanizmas, dievaži, nėra tobulas. Jį reikia tvarkyti.
Klausimas toks: jei reikia (o visada reikia) rinktis iš dviejų ir daugiau niekam tikusių variantų, tai kaip pasirenkamas tas, kurį nesėkmingai bandoma įgyvendinti? Dažniausiai lemia vadovo sprendimas. Laimei, Lietuvoje vadovai nevengia priimti sprendimų: jie turi uošvės nuomonę, monetą „herbas arba skaičius“, meilę vieniems ir neapykantą kitiems. Labiau prasisiekę gerai žino įmonės akcininkų verslo ryšius - tie niekada nepralaimi.
Tačiau dažnai tokie sprendimai kainuoja daug nervų. Ne vadovams, žinoma, o tiems apie kuriuos ar kurių projektus sprendžiama. Pralaimėjusieji pyksta, nervinasi, taškosi tulžimi ir kariasi (žr. statistiką).
Kam to reikia? Jei mes pripažįstame, kad nėra jokio skirtumo, koks pasiūlymas, bendrovė, tiekėjas, rangovas, rinkodaros pasiūlymas ar šlapios dešrelės laimės, tai kodėl to neišsprendus viena preferanso partija? Arba bridžo, jei informacija reikalinga viešiesiems ryšiams? Arba „durniaus“, jei reikia greit ir niekas nemato?
Viena partija prie kortų stalo - ir sprendimas yra! Laimėjusių širdis užlieja pasitenkinimas gerai atliktu darbu, o pralaimėjęs gali pasiguosti, kad „nėjo korta“, nusisuko fortūna ar pan., bet svarbiausia - jis nesijaučia nesuprastas, pažemintas, praradęs kontraktą dėl nevaldomo mikčiojimo ar ne laiku užstrigusių „Windows“ pačiame pristatymo įkarštyje. Jis nekaltina savęs, neišlieja sielvarto apsikabinęs butelį kurios nors labiau reklamuojamos degtinės ir nemuša namie vaikų. Jaukiame šeimos ratelyje jis dar kartą lošia ramsą, skatą ar „tūkstantį“, bandydamas tobulinti savo įgūdžius, nes kitą savaitę laukia partija dėl šiferio tiekimo ir turnyras dėl sklypo Lentvario centre.
Priėmimo į darbą stresas virsta iš neigiamo į bent jau neutralų. Pralošei partiją, tai pralošei - bent jau aišku, kodėl nepriėmė. Nereikia spėlioti dėl ko - pleiskanotų antakių ar netobulo lietuvių kalbos mokėjimo. Rašai į CV, ką moki lošti, o darbdavys pats pasirenka.
Tik nesakykite, kad taip blogai. Imkime statybų brigadą - kertu lažybų, kad nė vienas darbininkas neprieštaraus brigadininku išrinkus geriausiai lošiantį „akį“. Lygiai taip nė vienas bendrovės valdybos narys neprieštaraus, kad generalinio ir komercijos direktoriaus vietas užimtų geriausia bridžo pora.
Rimtai. Reabilituokime kortas ir padarykime jas pagrindiniu įrankiu sprendimams priimti. Bent jau ginčytinose ar neaiškiose situacijose (kitaip tariant, visada).
Mes visai be reikalo kratomės kortų. Tiesa, kad dabar jomis kiemo vaikų žaidimo aikštelėse dažniausiai lošia daug laisvo laiko turintys pigaus alaus mėgėjai. Bet juk vistas, ramsas ar bridžas yra elitiniai žaidimai. Bridžo asai net čempionatuose varžosi. Kitaip tariant, kortų kaip sprendimo priėmimo privalumas prieš šachmatus ar kauliukus ir yra tas, kad jų žaidimų yra pačių įvairiausių - visas „nuo iki“ spektras.
Skautai savo vadą lai renka lošdami „vežimą“ ar dar ką nors, bobulės dėl didesnės pensijos tegu varžosi „karusės“ ar „šešių dešimčių“ partija, o siekiantys karjeros gali pradėti kad ir nuo „tūkstančio“.
Noriu jus patikinti, kad spręsdami kortomis tikrai nepriimsime blogesnių sprendimų, nei dabar priimame. Tačiau mums tikrai pavyks juos priimti greičiau, atsikratyti nereikalingų dvejonių, pralaimėjusiųjų pretenzijų ir raminamųjų.
Ir neklausykite bobulių, pasakojančių, kaip senelis kortomis dvarus pralošė. Kodėl pasakojamos tik tokios istorijos? Juk kažkas tuos dvarus gi išlošė!
P.S. Pastaba apie galimą interesų konfliktą: autorius ketina investuoti į nedidelį kortų fabrikėlį.
