Maskva ir Tbilisis skirtingai suprato suderėtas paliaubų sąlygas. Nors Vakarų valstybių lyderiai neužsičiaupdami tvirtina, kad jie akylai stebės, jog Rusija išvestų savo kariuomenę iš Gruzijos, tačiau pačiai Rusijai į tai nusispjauti. Į klausimą, kada rusų tankai paliks Gruziją, aukšti Rusijos valdininkai vos ne su pašaipa atsako - tada, kai JAV paliks Iraką. Aišku, iš Gruzijos rusų tankai anksčiau ar vėliau išvažiuos, tačiau daugelio apžvalgininkų nuomone, Pietų Osetija ir Abchazija prarastos ilgam.
Nurimus karinėms atakoms, nuo Gruzijos atskilusios Pietų Osetijos lyderis Eduardas Kokoity demonstruoja norintis regione padaryti tvarką. Jis paleido marionetinę regiono vyriausybę ir mėnesiui paskelbė nepaprastąją padėtį. Greičiausiai jis siekia padedant Maskvai suformuoti stipresnį ir ištikimesnį kabinetą ginčams dėl regiono statuso spręsti. E. Kokoity Maskvos prašo Pietų Osetijoje įsteigti nuolatinę karinę bazę. Jo nuomone, tik tokiu būdu Rusija galės apginti Pietų Osetijoje gyvenančius savo piliečius.
Uždelsto veikimo minos
Kodėl Gruzijoje susidarė tokia padėtis, iš kur Kaukaze atsirado dvi Osetijos? Nors, tiesa sakant, patys gruzinai Pietų Osetijos pavadinimo nevartoja. Jie šį kraštą vadina Šida - Kartli sritimi arba Cchinvalio regionu. Gruzinai ir Šiaurės Osetijos pavadinimą laiko klaidingu ir šį kraštą vadina tiesiog - Osetija.
1871 metais Sankt Peterburge buvo išleista akademiko N.Dubrovino knyga "Karo ir rusų įsiviešpatavimo Kaukaze istorija", kurioje rašoma, jog dėl žemės trūkumo dalis osetinų iš savo istorinių žemių persikėlė į pietinį Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio šlaitą ir savanoriškai užsikrovė gruzinų dvarininkų jungą.
Vargu, ar galima būtų įtarti akademiką buvus gruzinų nacionalistu ir kūrus gruzinams palankią istoriją, liudijančią, jog Gruzijoje gyvenantys osetinai - ne kokie nors gruzinų "okupuoti" autochtonai savo žemėje (kaip, pavyzdžiui, abchazai), o atsikėlėliai iš gretimų osetinų žemių. Tuo pietų osetinai panašūs į Kosovo albanus - taip pat persikėlelius iš Didžiosios Albanijos, sugalvojusius kurti savo valstybę kitos tautos žemėje...
Vadinamoji Šiaurės Osetija buvo viena pirmųjų prie Rusijos prijungtų (1774 m.) Šiaurės Kaukazo teritorijų. Dabar tai yra Šiaurės Osetijos respublika (Alanija) Rusijos Pietinės federalinės apygardos sudėtyje.
Kad osetinų atsikraustymo į Gruziją priežastis galėjo būti žemių stoka, patvirtina ir šiandieninė osetinų demografinė situacija: Šiaurės Osetijoje gyventojų tankis yra vienas didžiausių tarp Rusijos Federacijos subjektų - maždaug 88,8 žmogaus viename kvadratiniame kilometre, o Pietų Osetijoje gyventojų tankis - 18 žmonių viename kvadratiniame kilometre. Beje, osetinai savo žemių plotą didino ne vien Gruzijos teritorijos sąskaita. Itin dramatiški santykiai susiklostė tarp osetinų ir ingušų, kai po stalininių trėmimų reabilituotiems ingušams osetinai atsisakė grąžinti nuo seno ingušų gyventas žemes Prigorodno rajone. Šios žemės Stalino laikais, ištrėmus ingušus, buvo atiduotas osetinams.
Ir tai dar ne visos uždelsto veikimo minos, kurias imperinė, o vėliau sovietų Rusija pasėjo Šiaurės Kaukaze, vykdydama visų kolonizatorių politiką: "Skaldyk ir valdyk"...
Griūvant SSRS, Gruzijos sudėtyje buvusi Pietų Osetijos autonominė sritis pareikalavo didesnių teisių. Gruzijos valdžiai su tuo nesutikus, ten prasidėjo Rusijos remiamas separatistinis judėjimas. Pagaliau 2006 metais, remiantis referendumo rezultatais, Pietų Osetija pasiskelbė nepriklausoma respublika.
Kokiais pavyzdžiais vadovautis?
Iš istorijos žinome keletą tautų sambūvyje sumazgytų problemų sprendimų būdų. Vienas būdas - tai Aleksandro Makedoniečio, kuris tepripažino tik vieną priemonę, padedančią atsikratyti Gordijaus mazgo: kardą. Bet toks būdas veiksmingas būna tik tuo atveju, kai pavyksta įgyvendinti populiarų pamokymą apie kardo vartojimą: be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!
Kitas būdas - taikingo pasipriešinimo, arba Mahatmos Gandžio kelias, kuriuo jis išvedė Indiją iš Didžiosios Britanijos imperijos į nepriklausomybę.
Dažnai naudojamasi ir taikingu vingrios diplomatijos, derybų būdu.
Lietuvos, Lenkijos bei kai kurių kitų pastaraisiais dešimtmečiais nepriklausomybę atgavusių tautų lyderiai sumaniai derino abu pastaruosius būdus, ir jokios tikros ar dirbtinai jiems priskiriamos vėlesnės klaidos negali sumenkinti didžiausiojo jų nuopelno - laimėtos nepriklausomybės nuo Rusijos, patyrus minimalų aukų skaičių.
Kaukazo tautos ar, tiksliau, jų lyderiai problemiškoje situacijoje dažniau renkasi A.Makedoniečio taktiką. Ir kas iš to? Kol kas - daug kraujo, o rezultatai - minimalūs ar net nėra jokių...
Kas kaltas ir ką daryti?
Kada nors, kai Gruzijoje nustos sproginėti bombos ir lietis kraujas, būtų ne pro šalį blaivia galva ir šaltu protu paanalizuoti, kodėl (neskaitant Rusijos provokacijų) Gruzijos sudėtyje ilgą laiką tyliai gyvavusios autonomijos ėmė ir pasišiaušė, pasijuto skriaudžiamos ir beteisės. Ir net dabar, kai Gruzija sutinka suteikti joms neribotą autonomiją, jos nelinkusios tikėti Gruzijos valdžios pažadais, o štai Rusijos - tiki... Papirktas tų tautų valdžios elitas? Bet juk paprasti žmonės neturėtų būti kurti ir akli... Rusijos valdžios nacionalinė politika jau esančių Rusijos sudėtyje nacionalinių anklavų atžvilgiu neduoda nė menkiausio pagrindo tikėti, kad abchazų ar osetinų laukia šviesesnė ateitis Rusijos sudėtyje.
Toli žiūrėti nereikia: neseniai, 2005 metais, jau buvo pakeista Šiaurės Osetijos Konstitucija, panaikintas respublikos prezidento postas ir įvesta respublikos vadovo ("glava respubliki") pareigybė... O tai jau reiškia nepriklausomybės statuso sumenkinimą.
Kita vertus, kaip galima nematyti to, kas akis bado: Rusija Gruzijoje vykdo savo naująją doktriną, kurią prieš tai atvirai buvo apskelbusi visam pasauliui: "gina" savo piliečius (kurių Pietų Osetijoje pastaruoju metu padaugėjo...) bet kokiomis priemonėmis. Formaliai ji lyg savo agresyvių ketinimų neslepiantis šuo: pirma sulojo, paskui jau, be jokių skrupulų pasinaudojusi jai Gruzijos vadovybės paslaugiai pamėtėtu pretekstu - Cchinvalio miesto ataka - puolė pati... Tad tikriausiai ne toks jau beprasmis užsiėmimas būtų pagalvoti, kas kaltas, kad Gruzija, o prieš tai - ir visas padorus, demokratiškas pasaulis nepatikėjo viešai deklaruotu agresyvumu ir toliau elgėsi su Rusija lyg su gerai išauklėtu prijaukintu meškiuku: tai pažaisdavo, pamalonindavo skaniais kąsneliais, tai delikačiai pirščiuku pagrasindavo, užuot uždėjus antsnukį?..
Nugalėtojai neteisiami?
Paprastai sakoma, kad kare nugalėtojų nebūna. O kaip šiame kare? Nugalėtojais drąsiai galima vadinti rusus. Aišku, juos visi vadina agresoriais, bet Kremliaus tai nejaudina. Rusijos režimas "išsaugojo veidą" šalies viduje. Jis ne tik pademonstravo jėgą, bet ir laimėjo propogandinį karą ir eiliniams rusams įvykdė ne kartą duotus pažadus, kad "savo piliečius tikrai apgins". Tai, kad Kremlius spjovė į tarptautinės bendrijos nuomonę, didžiavalstybinės propogandos paveiktą didžiąją Rusijos visuomenės dalį tik pradžiugino. Karine operacija Gruzijoje Maskva taip pat akivaizdžiai įspėjo pasaulį, kad niekam neleis kišti nosies į jos interesų zoną Kaukaze. Žinant, kad Gruzijos armiją apginklavo ir mokė JAV, ne mažiau svarbus Maskvai yra ir karinės jėgos pademonstravimas. Rusijos kariuomenė bene pirmą kartą po Sovietų Sąjungos žlugimo sugebėjo karo lauke įrodyti esanti stipri jėga.
Tbilisis šiame kare prarado Pietų Osetiją ir Abchaziją. Taip pat sugriauta šalies ekonominė ir karinė infrastruktūros. Tačiau ir iki šiol Gruzija nekontroliavo nei Pietų Osetijos, nei Abchazijos. O dabar konfliktas tarp jų jau tapo visos tarptautinės bendrijos problema. Konfliktas su Gruzijoje bent jau laikinai suvienijo iki šiol politiškai susiskaldžiusią šalį. Tad galima sakyti, kad ir gruzinams nubyrėjo pergalės laurų.
Daugiausia kare pralaimėjo tie, kurie jame tiesiogiai nedalyvavo - Europa. Būtent jai dabar gali tekti srėbti užvirtą košę. Ir ne vien Kaukaze. Europa pati suteikė Rusijai progą peržengti dar vieną ribą. Jau dabar kalbama, kad rusai gali nepaisyti ir teritorinio Ukrainos vientisumo, jei šios šalies rytai ir pietūs panorės būti su rusais.
Europa bando išspręsti nelengvą klausimą, kaip parodyti Rusijai, kad jos veiksmai kelia vis didesnį nepasitenkinimą Europoje. Tačiau tuo pačiu metu nenorima smarkiai neužpykdyti Kremliaus ir toliau bandoma išlaikyti savo ekonominius saitus su didžiąją kaimyne. Naujoji Europa, o taip pat Skandinavija, Didžioji Britanija yra už griežtą politiką Rusijos atžvilgiu ir palaiko Ukrainos bei Gruzijos integracinius siekius, o senoji Europa - Prancūzija, Italija ir Vokietija - nuolatos pabrėžia, kad Gruzija ir Ukraina dar nėra pasiruošusios įstoti į NATO.
Iš kapinių keliamas Stalinas
Rusų žurnalistai rašo, kad karą pradėjęs V. Putinas seniai nemėgsta prezidento M. Saakašvilio. Neva dėl to, kad Gruzijos vadovas kažkada jį pavadino "liliputinu". Paties V. Putino, o paskui ir prezidento D. Medvedevo, o iš paskos jų ir aukštų kariškių ir politikų lūpose lyg pamojus burtų lazdele atsirado žodis: "genocidas". Jis dominuoja rusų televizijos kanalų laidose. Rusų spauda ėmė eskaluoti ir Staliną. Atseit, gruzinai valdė Rusiją istoriniu momentu, kai sprendėsi tautos likimas, ir išnaikino dalį nacijos. Prisimenamas ne tik Stalinas, bet ir Ordžonikidzė, Enukadzė, galų gale ir aktyviausias represijų šalininkas Berija. Visi jie buvo gruzinai, ir visi dabar kalti dėl to, kas dėjosi Rusijoje nuo pat revoliucijos iki šių dienų.
