Dar vienas tiesiog sveiku protu nesuvokiamas, šiurpinantis, dalykas greičiausiai liudija pakelės maniaką buvus arba nesveikos psichikos, arba labai atsargų dėl lytiniu keliu plintančių ligų. Kai balandžio 23 dieną buvo surastas E. Venskutonytės kūnas, pareigūnai įkalčius rinko labai neatidžiai. Užtat V. Granickis su Eglės pusbroliu, vedami kažkokios paslaptingos nuojautos, jau rytojaus dieną nuskubėjo į kraupiąją radimvietę. "Pažarsčiau pagaliu žolę, pernykščius lapus ir aptikau du auksinius Eglės auskarus, - prisimena "Akistatos" pašnekovas. - O tai, ką mudu aptikome šiek tiek toliau, už kelių metrų, iki šiol neduoda ramybės savo mįslingumu". V. Granickis visiškai šalia tos vietos, kur rado Eglės palaikus, aptiko krūvelę prezervatyvų. Daugelis buvo net neišpakuoti, naujutėliai. Taigi natūraliai kyla dvi versijos: arba juos, sadistiškai tenkindamasis su auka, vartojo maniakas. (Iš pažiūros prezervatyvai atrodė nesutrinti, neperšlapę, tad galėjo čia atsirasti ir visiškai neseniai (arba jų pakeliai buvo geros kokybės ir taip išsilaikė nuo žiemos). Pagal kitą "Akistatos" keliamą versiją versiją išeina, jog kažkas (galbūt tas pats žudikas) visiškai šalia Eglės palaikų - ir neseniai - tenkinosi su kita moterimi! Ir jeigu ne žudikas, tai kas? Juk iš tos vietos, kur surasti prezervatyvai, sėdimoje pozoje prie medžio ryškiai mėlynu trosu pririšti Eglės palaikai matėsi kuo puikiausiai. Tad kodėl tas kažkas juos regėjo ir niekam nepranešė?
Valentina
Vievio gyventoją Valentiną "Akistatos" žurnalistai sutiko Žemuosiuose Paneriuose, "balsuojančią" autostradoje. Vilniuje dirbanti moteris tokiu būdu į Vievį jau penkerius metus keliauja beveik kasdien. O juk kaip tik iš čia į mirtį iškeliavo net kelios merginos. Į "Akistatos" žurnalistų klausimą, ar nebaisu, moteris atsakė paprastaui: "Taip ir pigiau, ir greičiau parvažiuoju". Žodžiu, verčia gyvenimas... O dėl pavojų, tai Valentina jų patyrusi tiek ir tiek. Vienas labai nemalonus incidentas, nutikęs šiame kelyje, privertė suklusti.
Tai įvyko prieš kelis mėnesius, galbūt net žiemą. Valentina ir jaunesnė jos draugė Paneriuose stabdė pakeleivingus automobilius. Labai atsargios moterys niekada nelipdavo į mašiną, jei joje būdavo keli vyrai. Arba įtartinai atrodančių asmenų. Tąsyk prie moterų sustojo lengvasis automobilis (Valentina jo markę ir vairuotojo veidą prisimintų tiktai pamačiusi). Pirmiausia ant galinės mašinos sėdynės atsisėdo Vievyje gyvenanti moters draugė. Senu įpratimuValentina sėdo šalia jos, jau buvo įkėlusi automobilio vidun vieną koją. Tik staiga pamatė atsigręžiantį vairuotoją: jo žvilgsnis buvęs kažkoks baisus, tarsi apsvaigusio nuo narkotikų. Tą pat akimirką vairuotojas paspaudė akceleratorių, ir mašina, beveik vilkdama nespėjusią įsėsti Valentiną, trūktelėjo pirmyn. Buvo aišku, kad vyriškis pageidauja vežti tik jauną Valentinos draugę, o liudininkių nepageidauja. Pajutusi negera, moteris suskubo užsirašinėti automobilio numerio, spąstuose atsidūrusi jos draugė klykė. Laimė, pavežęs kelis šimtus metrų, keistasis vairuotojas apsigalvojo ir moterį išleido. Po keliolikos minučių Valentina pastebėjo, jog, autostradoje apsukęs ratą, tas pats vairuotojas sugrįžta prie "balsuotojų".
- Matėme, kaip jis įsisodino mašinon gražią jauną vieną panelę ir nuvažiavo. Tiesiog po akimirkos ir mus paėmė pakeleivinga mašina, važiavome gana greitai, tačiau to vyro automobilio iki pat Vievio taip ir nepasivijome. Gal jis išsuko iš kelio? - samprotavo moteris, kuriai ne vieną kartą yra tekę gintis nuo rankų nevaldančių, agresyvių kitų vairuotojų. - Mus išgąsdinęs vyras atrodė gana inteligentiškai, buvo neblogai apsirengęs, mašina - tvarkinga, joje, matyt, nebuvo rūkoma, nes specifinio dūmų kvapo taip pat nesijautė. Tiesa, to vairuotojo kakta buvo šiek tiek pliktelėjusi, atrodė jis gana solidžiai.
Beje, neoficialiai kalbama, kad toje pačioje autostradoje yra dingusi ir dar viena į Kauną važiavusi mergina.
Nuojautos
Dvi paslaptingai pražuvusios merginos Gerda ir Jurgita buvo geros draugės, Jonavoje mokėsi toje pačioje klasėje. Pernykštę vasarą dingus draugei, Jurgita nesiliovė tranzuoti, tarytum "laukdama" tokios pačios lemties. Jos mokytojos prisimena Jurgitos rašinėlius, kuriuose ji prieš kelerius metus minėjo lyg ir pranašingas frazes: "Gyvenimas - tai kilpa, ant kurios visi pasikaria"... Minėjo mišką, kryžkelę, trumpą kelią, išsiskyrimą su draugu. Greičiausiai dėl keisto sutapimo, kad per vienerius metus žuvo dvi draugės, Jonavos mokytojai kelia versiją, jog jas pavėžino ir susidorojo pažįstamas žmogus. Esą tik toks galėjęs įgyti merginų pasitikėjimą veždamas.
Tačiau žurnalistė galvoja kitaip: šias dvi aukas siejo ne tik draugystė, bet ir grožis, o taip pat jaunatviškas neatsargumas. Beveik visoms dingusiosioms artimieji griežtai drausdavo važinėti autostopu, o jos tai darydavo paslapčia. Net ir dabar, kai prasidėjo tokie šiurpūs įvykiai, penktadieniais autostrada pilna belsuojančių studenčių. "Akistatos" kalbintos jaunos, labai gražios merginos bijojo tik virno: kad nenupaveiksluotume, ir nesužinotų mamos!
Eglės Venskutonytės mamą Aldona Kirkliauskienę, dingus dukrai, ištisas dienas traukdavo į virtuvę. Būtent per šį langą matėsi tolumos su Rykantų miškais (ten Eglės palaikai ir buvo rasti). Vieną naktį dingusiosios patėvis B. Kirkliauskas, merginą auginęs nuo dviejų metukų ir mylėjęs kaip dukterį, susapnavo košmarą. Pareina namo Eglė, atsisėda ant koridoriuje stovinčios batų dėžės ir nekalba. "Egle, tu?" - sapne klausė jos tėvas. Neišgirdęs atsakymo, nuėjo koridoriun pažiūrėti, ir regi: Egflė sėdi susmukusi, atsirėmusi į sieną, pakreipta į šoną galva. O jos ranka buvo labai šalta. Nežinia, kokiomius paslaptingomis bangomis tąkart tėvui buvo "perduotas" dukters vaizdas? Kai ją netrukus surado, lavono poza buvo lygiai tokia pati! Balandžio mėnesį kaimynustėje gyvenantis V. Granickis į Rykantų mberžynėlį nuvažiavo pasikastoi sodinukų paveldėtam sklypui užsodinti. Taip ir susingo, nešinas kastuvu: pririšta prie medžio mėlynu kaproniniu lynu, su užmaukšlintu striukės gobtuvu ir nusmauktomis kelnėmis "sėdėjo" tai, kas po pusės matų buvo likę iš jo jaunosios kaimynės. Vyriškis, net ir matydamas iš po gobtuvo kyšančią baltą garbaną, dar ilgai negalėjo patikėti, jog tai ž žmogus. Taip suiręs buvo kūnas. O paskui ištisas keturias valandas jis saugojo kūną ir skambinėjo mobiliuoju telefonu policijon, kad bent kas atvažiuotų įvykio vieton. Pareigūnai, atsikalbinėjo, esą tai ne jų teritorija ir "siuntinėjo" skambinti toliau. O V. Granickiui, priverstam vėliau iki galo stebėti ekspertų darbą, kaip atvežta atpažinti kentėjo Eglės motina, tapo taip baisu, kad paskui visą savaitę neatsigavo po patirto streso... Beveik tą pačią dieną, kai ekspertai tyrinėjo ką tik surastą Jurgitos kūną (aptiko, kad prieš mirtį jai buvo taip pat suknežinta galva), Eglės tėvai minėjo laidotuvių keturnedėlį. Netrukus didelės karių pajėgos bus sutelktso šukuoti Vievio ir Rykantų miškų, ieškant kitų pražuvėlių.
