Ar kada susimąstėte, ką reiktų išsaugoti po paskutinio teismo dienos? Laikas apie tai susimąstyti. Trečiadienį Didžiosios Britanijos vyriausybė pradėjo konsultacijas, po kurių turėtų būti sudarytas vertingiausių šalies kultūros vertybių sąrašas, prie kurių turėtų būti pritvirtintas mėlynas skydas - bent jau teoriška apsauga nuo paveldo niokotojų.
Sprendimas pradėti diskusijas nesusijęs su liepos teroro išpuoliais ar branduolinio karo grėsme. Šiaip ar taip, šis vyriausybės žingsnis jau pavėluotas.
Jungtinės Karalystės politikai jau kelis dešimtmečius tikino, kad 1954 m. Hagos konvencija dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto atveju yra neveiksminga ir neatitinka joje deklaruojamų tikslų.
Taip buvo iki praėjusiųjų metų, kai vyriausybė pareiškė norą ratifikuoti šį susitarimą. Bagdado muziejų plėšimai ir archeologinių Irako vietovių sunaikinimas laiku įspėjo apie šios deklaracijos pažeidžiamumą.
Pagal konvencijos sąlygas, Jungtinė Karalystė turi nuspręsti, kurioms „kilnojamosioms ir nekilnojamosioms“ kultūros vertybėms suteikti „įprastinę“, „ypatingą“ arba „sustiprintą“ apsaugą. Šalis taip pat turi nuspręsti, ar pažymėti kultūros objektus „ypatinga emblema (mėlynu skydu), kad būtų galima juos iškart atpažinti“.
Paskelbęs konsultacijų pradžią, D. Britanijos kultūros ministras Davidas Lammy aiškino: „Konvencijos ratifikavimas ir dviejų jos protokolų pasirašymas sustiprins Jungtinės Karalystės indėlį saugant mūsų pačių paveldą, atkreips dėmesį į mūsų pilietinę pareigą gerbti kitų tautų kultūros vertybes ir parodys, kad Jungtinė Karalystė rimtai vertina savo įsipareigojimus tarptautinės humanitarinės teisės srityje“.
Sutartyje siekiama suderinti dvi visiškai priešingas žmogaus elgsenos formas: gebėjimą naikinti ir troškimą suvokti save per sukauptus meninius ir kultūrinius artefaktus.
Pastangos pažaboti naikinantį karų poveikį kartais būdavo pakankamai veiksmingos. 1864 m. Ženevos konvencija padėjo pagrindus Raudonojo Kryžiaus organizacijai. 1863-aisiais, vykstant Amerikos pilietiniam karui, buvo pripažintas Lieberio kodeksas, kuriame teigiama, kad karo veiksmų metu būtina saugoti bibliotekas, mokslines kolekcijas ir meno kūrinius.
Šį procesą tęsė 1907 m. sudarytos Hagos taisyklės, reikalaujančios kariaujančių šalių kiek tik įmanoma vengti bombarduoti religinius, mokslo ar meno paskirties pastatus bei istorinius paminklus. Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą kultūros paveldui padaryta didžiulė žala paskatino pasirašyti 1954-ųjų Hagos konvenciją. Viename svarbiame jos paragrafe apibrėžiamas kultūros vertybių išvežimo iš okupuotų teritorijų aplinkybės.
Kartu su biurokratinėmis detalėmis, raginančiomis apibrėžti, ką Jungtinė Karalystė laiko galimu savo priešu, iškyla būtinybė padalyti šalies paveldą į kelias kategorijas: dėl šių pastatų nugriovimo nesipriešinsime, šiuos norėtume išsaugoti, o šiuos turėsime ginti savo krūtine.
Kultūros, žiniasklaidos ir sporto departamento parengtame konsultacijų pareiškime teigiama, kad aukščiausios, „sustiprintos“ pasaugos statusas turi būti suteiktas tik pasaulinės reikšmės objektams - tokiems kaip Hadriano siena ar Stounhendžas, muziejų kolekcijoms, kurios yra „nacionalinės“ - Tate galerija ir Britų muziejus, taip pat Nacionalinis įrašų biuras ir penkios svarbiausios šalies bibliotekos.
Šį pareiškimą Kultūros, žiniasklaidos ir sporto departamentas rengė drauge su Užsienio reikalų, Gynybos ir Vidaus reikalų ministerijomis.
Pareiškime p. Lammy teigia: „Neseniai mes buvome liudininkais, kokio masto žalą ginkluotas konfliktas gali padaryti kultūriniam paveldui. 1991 m. Dubrovniko apgultis, senamiesčio ir Mostaro tilto sunaikinimas 1993-aisiais, Irako nacionalinės bibliotekos sudeginimas ir Bagdado muziejų plėšimai 2003-aisiais pasaulio kultūros peizaže paliko neišgydomus randus. 1954 m. Hagos konvencija pagrindžia principą, kad žala, padaryta kurios nors vienos šalies kultūriniam paveldui, tapati visos žmonijos paveldui padarytai žalai... Todėl bus dedamos pastangos padidinti visuomenės budrumą ir užtikrinti, kad visų šalių karinės pajėgos būtų informuotos, kaip praktiškai taikyti šios konvencijos nutarimus“.
Būtinybė sudaryti labiausiai saugotinų pastatų ir paminklų sąrašą nurodyta trečiajame konvencijos straipsnyje: „Šalys... taikos metu turi pasiruošti, kaip apsaugoti savo kultūrinį paveldą numanomo karinio konflikto atveju“.
Visuomenė ir suinteresuotos institucijos iki gruodžio 2 d. turi atsakyti į šį pareiškimą, pateikdamos savo pasiūlymus, tačiau jau dabar būgštaujama, kad rūpinimasis senoviniais statiniais ir paminklais užgoš dėmesį šiuolaikiniams statiniams.
Jackas Pringle‘is, naujasis Karališkojo Britanijos Architektūros instituto prezidentas, sakė po pasaulio pabaigos Londone norėtų matyti išlikusius apžvalgos ratą „Londono akis“, „Festival Hall“ rūmus ir TUC ("Trades Union Congress" - Prekybos sąjungos kongreso) pastatą - „žavų ankstyvojo modernizmo pavyzdį“.
„Tikėkimės, kad tai niekada neįvyks, - sakė jis, - tačiau reikia apie tai galvoti. Cunamis ir uraganas „Katrina“ rodo, kokių siaubingų dalykų gali nutikti. Todėl kyla labai rimti klausimai, kokias vertybes reikėtų saugoti. Tai, ką siūlo vyriausybė, pagrįsta, tačiau sąraše galėtų būti daugiau bibliotekų, be to, nuostabių mūsų miestų statinių, kurie turi urbanistinę reikšmę“.
Hagos konvencijos ratifikavimo seminare, kuris vyko rugsėjo 7 d. Londone, dalyvavo daugiau nei 60 organizacijų delegatai ir vyriausybinių bei visuomeninių organizacijų.
Ar labiausiai saugotinų šalis paminklų sąrašas turi kokią nors prasmę teroristinių išpuolių eroje - diskutuotina. Galbūt slaptųjų tarnybų žvalgybininkai galėtų pristatyti šį sąrašą su klaidinančiais adresais į Pakistano ir Afganistano pasienį?
Kol kas „The Guardian“ kultūros apžvalgininkas Jonathanas Glancey pateikia savo sąrašą, kuriame surašyti pastatai, kuriuos jis norėtų išsaugoti ir kuriuos būtų galima nugriauti.
1 (išsaugoti). Viduramžiškos angliškos parapijų bažnyčios. Vieni svarbiausių pasaulyje provincinio meno pavyzdžių. Palikite jas ramybėje.
2 (išsaugoti). Wreno (Christopheris Wrenas (1632-1723) - garsus D. Britanijos architektas) bažnyčias Londone. Nuostabus architektūrinių brangakmenių vėrinys aplink Šv. Pauliaus katedrą. Jas jau bombardavo Hitleris ir IRA. Dviejų kartų pakanka, trečias kartas gali nemeluoti.
3 (išsaugoti). Šv. Pauliaus katedrą - kaip ir Wreno bažnyčias; tik jos nebombardavo IRA. Vienas gražiausių kupolų pasaulyje.
4 (išsaugoti). Londono metro stotis - mėgstamiausius Hitlerio, IRA, islamistų taikinius - nemėgstamas, apdaužytas, tačiau nepalūžusias. Jose yra puikių Charles‘o Holdeno (1875-1960), vieno geriausių Anglijos architektų, dizaino pavyzdžių.
5 (išsaugoti). „Royal Circus“, „Royal Crescent“ ir t.t., taip pat „Bath“. „Luftwaffe“ labai stengėsi juos subombarduoti - lygiai kaip ir miesto planuotojai bei vietos politikai 7-ajame dešimtmetyje. Tai akmeninė paguoda. Nesiartinkit.
6 (išsaugoti). Portmeirionas - fantastiška vieta, sukurta 7-ajame dešimtmetyje architekto Clough Williams-Elliso.
7 (neišaugoti). „Channel 4“ kvartalas. Apgailestauju.
8 (neišsaugoti). RIBA („Royal Institute of British Architects“ - Karališkasis Britanijos architektų institutas). Fasadas primena kapą.
9 (neišsaugoti). Naujieji pastatai prie Temzės. Žemė smenga, ateityje gresia potvynis. Čia turėtų gyventi tik jūreiviai ir žvejai.
10 (neišsaugoti). Postmodernioji architektūra. Didžiausias pasaulyje pseudoistoristinio šlamšto pavyzdys. Gerai nusitaikykit.
11 (neišsaugoti). Tikrai, nė vieno iš anksčiau paminėtų.
12. Na gerai, galbūt išskyrus 9 numerį.
„The Guardian“
www.kulturosvartai.lt
