Naujausios parodos vyksta pačiose patogiausiose vietose: Tel Avivo video (ŠMC), S. Vaitiekūno retrospektyva (“Vartai”), D. Ivanauskaitės grafika ir I. Bajorūnaitės piešiniai (“Kairė-dešinė”).
Pirmoji įdomi egzotiniais ir kultūriniais sumetimais. Trečioji: vienoje salėje neįtikėtinai saldžios ir netalentingos gėlių litografijos; kitoje - gana įtartinos, lyg ir knygų (gal vaikiškų, o gal poezijos) iliustracijos, paroda vadinasi “Žiū?!,-Rėkite!”, panašiai ir atrodo.
Apie Sauliaus Vaitiekūno parodą griežtos nuomonės neturiu. Joje aiškiai per daug bevaisės pompastikos, balansuojančios ant kičo ribos. Pvz., ant postamento užkeltas gintaro gabalėliais kruopščiai aplipdytas klozetas keistu pavadinimu (tiesa, nelabai aišku kuriuo: ar “Būkime laimingi”, ar “Šv. Rinkimų dienos sapnas” - šalia buvo abu. Geriau pagalvojus, tinka taip pat abu). Bet reikia pridurti, jog pompastika ir beveik kičas įspūdį vis dėlto padaro, galbūt tai ir yra parodos vaisius? Įspūdingai stambūs ir stori laikrodiniai kamienai (paroda pavadinta “Chronos”, suprask, laikas) remia lubas, sienas puošia baltos “drobės”, sudarytos iš lėlyčių nurautomis galvutėmis, rankytėmis arba kojytėmis, kūnelių. Didesnio meninio skonio čia nesurasite, bet pasižmonėti galima visai smagiai ir makabriškai.
Bokšto g. 15 atsidarė dar viena nauja galerija. Tikras naujienų steigimosi metas. Galerija žada būti atvira, ypač jauniems ir dar nepripažintiems menininkams. Dar nemačiau pirmosios parodos, bet pažiūrėti įdomu. Kadangi galerija regimai nėra susijusi su nė viena institucionalizuota šiuo metu veikiančia meno jėga (VDA, LDS, ŠMC, ŠMIC, Fotomenininkai ir kt.), ji gali būti originali, svarbiausias, žinoma, čia bus galerijos iniciatorių gebėjimas atsirinkti autorius. Kitą savaitę galbūt jau galėsiu ką nors pasakyti ir apie pirmąją ekspoziciją.
Iš tokio (ar ne tokio) privataus pobūdžio iniciatyvų vis geriau atrodo “Maldžio” galerija. Kryptimi primena “O 11”, orientuojasi į lietuvišką tapybos mokyklą. Bet “Maldžio” patalpos kur kas didesnės, todėl klesti nemažos retrospektyvos. Paskutinė - “Lietuvių kolorizmas. 1970-2000” yra visai patraukli. Dažniausiai žmonės galvoja apie lietuviškąjį ekspresionizmą. Šis, toliau vardijant stereotipus, yra riebus (dažų sluoksniu) ir purvinas (spalva). Lietuviškas kolorizmas iš tiesų taip pat yra ir ekspresionizmas, bet iki šiol lyg ir mažiau pastebėtas bei aptarinėtas. Nieko nuostabaus, dailėje, kaip ir gyvenime, patogiausia ieškoti trūkumų, o geriausius darbus susikabinti namuose ir kituose privačiuose interjeruose. Todėl apeiti ratu visą nemažą kolorizmo įvairovę labai smagu.
Nenuobodu, nes dinamiška. Autorių daug: nuo A. Petrulio (labai lyriškas ir subtilus, pastelinis) pro A. Gudaitį (klasikas, nedideli paveiksliukai, bet monumentalios formos, mąslūs kaktusai ir seni veidai), pro A. Martinaitį (nuodėmingai auksinis, ironiškas, siužetiškas) iki G. P. Janonio (vieni geriausių “rėkiančių” paveikslų, kur linksmai ir įžūliai pjaunasi ryškiai violetinė su skaisčia oranžine, žalia ir dar kažkuo, taip pat ir aštrios formos, o moterys tiesiog siaubingos), iki M. Šalkausko (turbūt ryškiausias Lietuvos “pop” tapytojas, ekspozicijoje - milžiniškos raudonos lūpos ryškiai geltoname fone ir kt.), iki R. Jankausko - Kampo (kultinė alternatyvaus gyvenimo būdo ir muzikalios filosofiškos tapybos figūra).
Yra A. Skačkauskas, kadaise dirbęs, kad pragyventų, kroviku “Maximoje”, ironiškai konstruojantis miesto-kaimo ir apskritai “magiškojo realizmo” pritvinkusius Lietuvos gyvenimo epizodus. Ir t.t. Marga. Nuotaika - optimistinė (nors kartą).
Reikia pasakyti, jog į parodą ištikimiems Vilniaus gyventojams verta atkreipti dėmesį dar todėl, jog joje pristatyta (atsitinka retai) ir Kauno tapybos mokykla - visai kitokia nei vilnietiškoji, mažiau suvaržyta, todėl, kaip ir daugelis meno šakų Kaune, pateikianti daugiau alternatyvų ir netikėtų sprendimų, pavyzdžiui, gražias ir negražias A. Vaitkūno laiptines.
Bilietas kainuoja 2 Lt, bet negaila.
