Niekas nepaneigs, jog XX amžius žmonijai buvo neregėtai dosnus. Buvo išrasti kinas, radijas ir televizija, atominės bombos ir raketos, kompiuteriai, internetas ir mobilieji telefonai, dirbtinis intelektas ir kompiuterių virusai, atsirado visiškai nauji žudymo būdai ir t. t. ir t. t.
Neapsiėjo be naujų vėjų ir visuomenės mokslai: Leninas atrado, jog virėjos gali valdyti valstybę, o kelias į rojų turi būti grįstas žmonių kaulais; Hitleris skelbė, jog dėl visų nelaimių ir negerovių kalti žydai; Stalinas atrado, jog aukščiausia ir efektyviausia valdymo forma yra suvalstybinta mafija - nomenklatūra.
Taigi visko nė į jaučio odą nesurašysi. Tačiau visa, kas genialu, turi būti paprasta. Einšteinas, Ostapas Benderis kūrė teorijas, o Leninas su savo mokiniais pritaikė gyvenime. Taigi, pasirodo, jog iš tikrųjų virėjoms valstybę valdyti - tas pats, kas voverėms riešutus krimsti. Tačiau, kaip rašė anų laikų sovietinė spauda, "supuvusioms" Vakarų demokratijoms toks valdymo metodas nepatiko. Jos visaip kliudė socialistinei valdžiai, neleido ramiai grįsti kelius į "komunizmo rojų".
Nemenkas ir lietuvių tautos nuopelnas. Atrodo, galutinai išsilaisvinome iš "broliškų tautų" glėbio, ilgai kurtas "komunizmo rojus" nusviestas į istorijos šiukšlyną. Tapome laisvi ir nepriklausomi. Tačiau ar ilgai tokie pabuvome? Zirzėme, zirzėme ir pagaliau tapome NATO ir ES nariais. Į Lietuvą atėjo beveik laukinis kapitalizmas. Anksčiau gyvenome pagal Maskvos nurodymus, dabar mus moko Briuselis. Ar ne paradoksas? Lietuviai be išmintingų "dėdžių" iš užsienio nesugeba savo šalyje tvarkytis. Padėtis, nors verks. Už viską reikia mokėti: nori pinigų - susirask darbą. Nori gerti, bet neturi pinigų, rask gatvėje arba eik vogti. Niekam tu nerūpi, niekam tu nereikalingas, niekas už valkatavimą nebaudžia, jokia partija nė vyriausybė nesirūpina proletariato būriais. Ir kam gi rūpės miesto "bomžos" ar kaimo "runkeliai", jei patys aukščiausi valdžios pareigūnai neišsikapsto iš korupcijos, intrigų, įvairiausių skandalų liūno?
Nors iki savivaldybių rinkimų dar toloka, bet įvairioms partijoms priklausantys seimūnai jau laksto po Lietuvą, pina voratinklius, žarsto pažadus kaip iš gausybės rago, agituoja, suruošia išalkusiems vaišes ir t. t. Liaudiškai šnekant, "ant ausų kabina makaronus", o bedarbių būriai patenkinti šypsosi, ploja... Bet kai atsipeikėja po politikierių hipnozės, suvokia, kad ir jie, anot rašytojo Vytauto Petkevičiaus, plaukia tame pačiame "durnių laive". O į kokią pusę tas "durnių laivas" plaukia - gerovės ar antigerovės - pamąstykime patys.
Kęstutis ASTRAUSKAS
