Tą garbę gavome užgimę... / Dušu j tilo mi položim za našu svobodu, / I pokažem, ščo mi, brattja, kozac'kogo rodu... / ...vienybė težydi.
Paklausiau pažįstamo iš Kijevo, ar Leonidas Kučma neprimena jam Ivano Mazepos (1640-1709). Klausimo prasmė tokia: Mazepa, kairiojo Dniepro kranto Ukrainos, Rusijos protektorato, etmonas, siekė suvienyti Žečpospolitai ir Rusijai pajungtas Ukrainos dalis, todėl intrigavo su lenkų didžiūnais ir galiausiai nuo Rusijos caro Petro I persimetė prie švedų karaliaus Karolio XII. Pažįstamas atsakė trumpa žinute: “Kučmai iki Mazepos toli plaukti”.
Paklausiau apie Mazepą po to, kai Kučma pakvietė Aleksandrą Kwasniewskį ir Valdą Adamkų tarpininkauti sprendžiant Ukrainos politinę krizę. Akivaizdu, kad tai buvo antausis Rusijai, sukišusiai į Ukrainos politiką krūvą savo išteklių, įskaitant ir prezidentą Vladimirą Putiną. Ir, tikėkimės, joks antausis ES, nors ką gali žinoti.
Aleksejus Nevzorovas, komentuodamas Lenkijos ir Lietuvos prezidentų pasirodymą Kijeve, perspėjo, kad veikiausiai vyksta Žečpospolitos atkūrimas. Girdi, Kučma siekia ne vien pratęsti savo valdymą kaip taikdarys, bet ir įsiamžinti istorijoje kaip politinio darinio “nuo marių iki marių” gaivintojas. Pasak Nevzorovo, Lenkija, turinti 38,3 mln. gyventojų, Lietuva su 3,5 mln. ir Ukraina su 48 mln. susijungusios patenka į “aukščiausiąją lygą”. Jis samprotauja (http://www.apn.ru/?chapter_name=advert&data_id=274&do=view_single): “O kas bus, jeigu pagal patikrintą “aksominių revoliucijų” scenarijų į naujosios Žečpospolitos orbitą pateks Baltarusija (10 mln. gyventojų) ir kai kurios periferinės pačios Rusijos dalys? Tokios kaip visų užmiršta Briansko ir jau tikrai šeimininko neturinti Kaliningrado sritis (šioje yra apie 947 tūkst. žmonių, įskaitant 420 tūkst. paties Kaliningrado gyventojų). Tokiu atveju Europos ir viso pasaulio žemėlapyje atsiranda visiškai naujas žaidėjas. Gigantiška šalis, sėkmingai išsidėsčiusi geopolitinėje ES ir Rusijos sankirtoje, iš viso turinti apie 100 mln. gyventojų. Tai kur kas daugiau nei turi ES “lokomotyvai”: Vokietija (82,1 mln.) ir Prancūzija (59,3 mln.)”.
Pamenu, kažkada paėmiau į rankas leidinį su Mastrichto sutartimi ir mane nustebino viršelio puošmena - senovinis Europos žemėlapis, kuriame kitas valstybės gožė tarp dviejų jūrų išsidriekusi LDK ir prie jos kaip riebi dėlė prilipusi Lenkija. Vaizdas tik sustiprino mano euroskepticizmą. Pamaniau, kad leidinio dailininkai užlipdė ant viršelio šmėklą, neturinčią jokios ateities (apie tą įspūdį prieš kokius 12 metų rašiau “Veide”). Lietuvai ir Lenkijai įstojus į ES, vaizdą ėmiau interpretuoti kitaip - žemėlapis buvo pranašystė, kad Europa su visais tais veto, kvorumais ir nuolatine konsenso paieška galiausiai taps naujos redakcijos Žečpospolita. Lietuvos stojimo į ES sutartis - Liublino unija su 24 valstybėmis. Bet “oranžinė revoliucija” Kijeve šmėklai grąžino kūną. Nevzorovas apie tai rašo su nerimu: “Žečpospolita, gyvavusi 226 metus (nuo 1569 m. iki 1795 m.), visada buvo pikčiausia Rusijos priešė”.
Nežinia, ar Rusijos valdžia rimtai žiūri į Nevzorovo nupieštą euroviziją, bet eurovizija-2005, kai vietoj Leonido Kučmos prezidento poste gali atsirasti “oranžinis” Viktoras Juščenka, Kremliui kelia baimę. Ir jokia Ruslana tos baimės nenuskaidrins.
Akivaizdu, kad oficialioji Rusija, kaip sakoma, “išsidūrė” (http://www.gazeta.ru/comments/2004/11/25_e_203113.shtml), paremdama Viktorą Janukovičių, vieną iš kandidatų Ukrainos prezidento rinkimuose. Na, tegul pati ir laižosi. Bet “oranžinė revoliucija”, atrodo, nėra vien Putino administracijos pralaimėjimas. Nuo daugelio Rusijos apžvalgininkų, polittechnologų, publicistų ir šiaip rašeivų sklinda verksmas ir dantų griežimas. Išimtys retos. Ukrainos revoliucija sužavėto Valerijaus Paniuškino replika (http://www.gazeta.ru/2004/11/26/oa_140841.shtml): “Džiūgaujantis miestas. Taiki, besišypsanti, gera, vieninga liaudis. Ir svarbiausia - laisva. Laisva! Laisva!” - atsimuša į sarkazmą - netgi tokių, kurie pavydžiai prijaučia “oranžiniams” ukrainiečiams, kaip Dmitrijus Bykovas (www.russ.ru/columns/bikov/20041126.html). Užtat Viktoras Militarevas rėžia be užuolankų (http://www.apn.ru/?chapter_name=events&data_id=979&do=view_single): “...jeigu mes norime apginti savo žemę nuo oranžinių okupantų, privalome būti ginkluoti. Tie niekšai supranta tiktai jėgą”.
Atsiriboję nuo istorinių ir psichologinių priežasčių, dėl kurių Ukrainos laisvėjimas rusams yra trauma, paimkime žemėlapį - ar tą senovinį nuo Mastrichto sutarties viršelio, ar šiuolaikinį - ir pažymėkime jame iš Rusijos į Vakarus besidriekiančius naftotiekius ir dujotiekius. Rusijos energetiniai ištekliai teka per Naujosios Žečpospolitos žemes. Ukrainos ir Baltarusijos nepaklusimas Kremliui gali kelti šiokių tokių strateginių keblumų.
Tai geopolitika. Greta to yra pavojus, kad Kijevo gaivalas persimes į Maskvą. Minėtasis Paniuškinas rašo apie maskvėnams gresiančius išbandymus: “Galima pasiųsti į Kijevą, į Maidaną bet kurį ciniškiausią niekšą iš prezidento administracijos ir jis grįš su oranžiniu šaliku”. Polittechnologas Glebas Pavlovskis, realios pergalės nepasiekusio Janukovičiaus gerai apmokamas, bet dabar jau sparnus suglaudęs karvedys, prognozuoja (http://www.kp.ru/daily/23412/34475/): “Jeigu mes atiduosime Ukrainą, po metų tas pats bus Rusijoje”.
Kas “tas pats”? Lengva pasakyti, sunkiau suprasti, kas pasakyta.
Trumpas Ukrainos revoliucijos konspektas, kurį sudėliojau asmeniniam naudojimui: elito grupuočių kova; Juščenką ir Janukovičių remiantys oligarchai; Ukraina - unitarinė valstybė su federaliniu turiniu; unitarinės santvarkos krizė + ne dviejų, o kokių 5-6 (gal daugiau) subetninių/kultūrinių regionų autonomijos siekiai + fantastiškas ekonomikos augimas pastaraisiais metais (metalo paklausa Kinijoje iškėlė Ukrainos metalurgiją) = revoliucinė priešprieša, kurią įkūnija du Viktorai - Ju.(ščenka) ir Ja.(nukovičius).
Tokia pat konspektyvi išvada: nei Ju., nei Ja. negali būti teisėtais Ukrainos prezidentais, nes Ju. nepripažins Ukrainos pietūs ir rytai, Ja. - šalies vakarai. Tad Kučmai ar kam kitam tenka iš naujo pradėti Mazepos darbą: šalies rytus apginti nuo Maskvos įtakos, susitarti su savą tapatybę turinčiais pietumis (Zaporožės kazokijos palikimas) ir “tikrąja Ukraina” save laikančiais vakarais. Tam, kas taps naujosios federalinės Ukrainos tėvu, dainą sudės Ruslana. Šiais laikais tai gal svarbiau nei sulaukti rimtojo žanro menininkų dedikacijų, kaip kad sulaukė Mazepa, kuriam dėmesio skyrė ir lordas Byronas (Baironas), ir Čaikovskis.
Kažkas panašaus Rusijoje? Kaip?
Tinklapyje “Naujoji pasaulinė pergalė” rašo Vadimas Štepa (http://pobeda.inache.net/ukraine.html#2), Rusijos kaip Pasaulinės Šiaurės ideologas, Rusijos “nuo Kitežo iki Aliaskos” vizionierius, aršus regionalistas, maskvėnų nekentėjas, virtualiųjų elitų puoselėtojas:
“Kai pagaliau ši “aksiomiška” revoliucinė banga ateis iki Rusijos (o ji neišvengiamai ateis), čia greičiausiai realizuosis kitas geografinis scenarijus - pasidalijimas ne į vakarus ir rytus, bet į šiaurę ir pietus. Iš vienos pusės - šiaurė su jos naugardiška laisvės tradicija ir Sibiras, niekada nepažinęs baudžiavos, iš kitos - pietiniuose karuose “užsiciklinusi” Moskovija, perimanti unitarinius ir totalitarinius Aukso Ordos principus. Ir štai su ja tikriausiai susijungs Rytų Ukrainos “janučarai”.
“Janučarai” - Janukovičiaus šalininkai. Gražiai kažkas sugalvojo.
Vladimiras Bukovskis, buvęs sovietinis disidentas, o dabar - eurodisidentas, nenorintis gyventi ES antiutopijoje, piešia Štepai Rusijos perspektyvas (http://www.inache.net/barrikad/antiutop.html):
“Kai tiktai pasaulinės naftos kainos nukris, šita biurokratija pradės iš paskutinių sunkti regionus ir šie kažkuriuo momentu paprasčiausiai liausis jos klausyti. Kitaip nei SSRS suirimo atveju, tai bus jau ne nacionalinis, bet ekonominis atsiribojimas. Šiaurė, Uralas, Sibiras ir Tolimieji Rytai - regionai, kur išgaunamos žaliavos, jų sąskaita šita sistema ir gyvuoja - jie pabandys įgyti nors kažkokią nepriklausomybę. Ne ta prasme, kad jie iš karto panorės valstybingumo su kokiomis nors griežtomis sienomis. Jie paprasčiausiai pabandys sukurti nuosavą savivaldą, rasti savo vietą pasaulinėje rinkoje.
Tai ypač liečia Tolimuosius Rytus. Juk prie jų tenai šalia Japonija, Korėja, turtingiausios Didžiojo vandenyno rinkos. O juos kol kas išrengia iki siūlelio, nors vien iš tranzito jie galėtų gyventi neblogiau nei Honkongas. Aš jau kažkada nurodžiau tokį hipotetinį pavyzdį - kartą vakare vietinis gubernatorius sėdės su vietinės karinės apygardos vadu, gers konjakėlį. Ir užsimegs pokalbis: “Ivanai Ivanyčiau, jums Maskva ką nors duoda? - Na ką jūs, priešingai, viską atima ir vis mokesčius didina. O jums? - Netgi aulinių batų neatsiunčia. - Tai kokio... (pypt)... jie mums reikalingi, darome taip: aš būsiu vyriausybė, jūs - kariuomenės vadas!” Ką padarys Maskva? Pasiųs kariuomenę? Bet jai soliarkos neužteks.”
