Antanas ALIŠAUSKAS
"Akistata" (Nr. 16)rašė apie Alytaus kūdikių namuose gyvenusios Linutės K., kuriai gegužę sukaks treji metukai, likimą. Prieš keturis mėnesius ją įsivaikino JAV gyvenanti sutuoktinių pora. Suvalkijos pensionate gyvenančių proto negalią turinčių tėvų vaikas, kaip tvirtina valdininkai, iš Lietuvos išvežtas teisėtai. Po nekaltu įvaikinimu kartais gali slėptis niūresni dalykai. Pratęsdama temą redakcija pamėgino pasiaiškinti, ar tikrai iš Lietuvos į užsienį vaikai neišvežami vergiškam darbui ar organų transplantacijai. Oficialiosios institucijos apie tai neturi jokių duomenų. Vadinasi, Lietuva - sterili nuo šio purvino verslo valstybė?
Kas meluoja?
Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ministerijos direktoriaus pavaduotoja Odeta Tarvydienė, šioje tarnyboje dirbanti trejus metus, gerai prisimena Linutės istoriją.
- Siūlėme įsivaikinti ją daugeliui užsieniečių šeimų, bet daug kas atsisakė. Gydytojai didesnių sveikatos sutrikimų nerado, - sakė ji.
Kadangi Lietuvos piliečiai Linutės įsivaikinti nepanoro, artimieji, anot O. Tarvydienės, jos nelankė, mergaitės laukė miglota ateitis. O dabar ji gyvena puikioje JAV piliečių šeimoje. Įmotė augina vaiką, o įtėvis dirba farmacijos įmonėje. Pasak valdininkės, vaikas tikrai nebuvo išvežtas organams ar dar kam nors, nes Įvaikinimo tarnyba glaudžiai bendradarbiauja su panašia Amerikos agentūra, kuri ir atstovauja tai šeimai. Pirmus dvejus metus informacija yra teikiama dukart per metus, toliau kartą per metus, o po penkerių metų - Lietuvos pusei paprašius.
Paklausta, ar Linutės istorijoje ji neįžvelgianti kokio nors valdininkų abejingumo (kodėl vis dėlto nebuvo pranešta motinai?), O.Tarvydienė sakė, kad viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl vaikas pasiūlytas įvaikinti, buvo ta, jog biologiniai (koks valdiškas terminas - A. A.) tėvai jos nelankė.
Suvalkijos pensionato direktorės teigimu, po pirmojo apsilankymo pas dukrelę motinos Zitos noras per keletą mėnesių buvo išpildytas dar du kartus. Pensionato "anūkė" Linutė sulaukė naujų motinos rankdarbių, drabužėlių ir žaislų... Vadinasi, lankė ji dukrą, ir ne kartą. Kas tuomet meluoja? Jei sveiki tėvai išsižada savo vaikų, tuomet tikrai negaila, kad vaikus suranda įtėviai. Deja, šiuo atveju proto negalią turintys tėvai gali kada nors pasveikti. Juk būna stebuklų... Tada Įvaikinimo tarnyba tarnautojų abejingumą vėl paslėptų po įstatymo raide? Bet ar geras toks įstatymas, kai nepaliekama teisė pasveikti? Jei Linutės tėvai kada nors norėtų ją susigrąžinti, įstatymo raidė jiems atrėžtų: "Įvaikinimu panaikintos bet kokios biologinių tėvų teisės ir pareigos". Tiesa, palikta teisė domėtis savo vaiku...
Kiek norinčiųjų įsivaikinti?
Įvaikinimo tarnybos duomenimis, šiuo metu norinčiųjų įsivaikinti įskaitoje yra 181 užsieniečių šeima. Daugiausia - prancūzų (88 šeimos). Iš JAV - 36, iš Italijos - 32 šeimos. Toliau seka Vokietija, Liuksemburgas, Šveicarija, Belgija. Didžiausią dalį šeimų sudaro Europos valstybės. Pasak O. Tarvydienės, užsienio piliečių šeimos nuolat tvirtina, kad Lietuvos įstatymai yra patys griežčiausi ir tiksliausi, todėl į Lietuvos įstaigas JAV šeimų kreipiasi mažiau, jas traukia greitesnės įvaikinimo procedūros kitose šalyse. Pasak direktorės pavaduotojos, Europos šalys gerbia mūsų įstatymus ir džiaugiasi, kad čia tokia griežta tvarka. Lietuva vadovaujasi Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje. O. Tarvydienė įsitikinusi, kad šioje srityje viskas griežtai kontroliuojama ir privačių interesų ar finansinės naudos per vaikų įvaikinimą šiuo metu niekam nėra.
Tą procesą prižiūrime ne tik mes, bet ir Vilniaus apygardos teismas, kuris nagrinėja tarptautines įvaikinimo bylas, - sakė ji. - Įvaikinimo tarnyba yra pagrindinė institucija, kaupianti duomenis apie įvaikintus vaikus ir įtėvius.
Pernai užsienio piliečiams buvo leista įsivaikinti 72 vaikus, 69 iš jų buvo likę be tėvų globos, o 3 vaikus įvaikino vienas iš sutuoktinių. 11 vaikų turėjo sveikatos problemų. Šeimas užsienyje stebi tų šalių socialiniai darbuotojai. Jie net neįspėję gali apsilankyti pas įtėvius ir pažiūrėti, kaip gyvena vaikai. Jei ateityje iškiltų abejonių, kad vaikams tose šeimose nėra gerai, būtų susisiekta su Lietuva ir kartu sprendžiama, kur vaikui būti toliau.
Lietuvoje didėja įvaikintų vaikų skaičius - pernai jų įvaikinta 75. Lietuvoje šiuo metu nori įsivaikinti 48 šeimos. 44 iš jų jau globoja pasirinktus vaikus.
Estijoje skatinamas įvaikinimas šalyje, todėl ten yra daugiau įvaikinama negu pas mus. Estija orientuojasi į Švediją ir Suomiją. Asmenų iš Amerikos ar kitų tolimesnių šalių prašymai įvaikinti nepriimami. Tiek Estijoje, tiek Lenkijoje užsieniečiams siūlomi įvaikinti tik vaikai su negalia. Latvijoje dabar vyksta tvarkymosi procesas - kuriama įvaikinimo įstatymų bazė. Latviai visai neseniai prisijungė prie Hagos konvencijos.
Užsieniečiams vaikai pasiūlomi
Užsienio valstybės piliečiai, pageidaujantys įsivaikinti vaiką, turi kreiptis į savo šalies akredituotą instituciją arba įvaikinimo tarnybą ir pateikti duomenis apie save bei šeimos finansinę būklę, Dar reikia policijos pažymos, kad jie nebuvo bausti už smurtą prieš vaikus. Tarnyba, gavusi dokumentus, apsilanko šeimoje, apklausia kaimynus ir bendradarbius. Jei viskas gerai, yra parengiamas raportas-namų studija. Jo originalą per ambasadas ir gauna Lietuvos įvaikinimo tarnyba. Ji atsakinga už galimų įvaikinti vaikų apskaitos tvarkymą, už Lietuvos piliečių, nuolat gyvenančių užsienyje, bei užsieniečių, pageidaujančių įsivaikinti vaiką Lietuvoje, apskaitos tvarkymą. Informaciją apie galimus įvaikinti vaikus siunčia vaikų teisių apsaugos tarnybos. Vaikai įrašomi į apskaitą. Įsivaikinti pirmiausia pasiūloma Lietuvos piliečiams. Jei per pusę metų neatsiranda tokios šeimos, tuomet nusprendžiama tuos vaikus įvaikinti tarptautiniu būdu. Užsieniečiams vaikai pasiūlomi. Jie negali, kaip Rusijoje, važinėti po globos namus ir patys juos pasirinkti. Pasiruošimas pasiūlymui gali užtrukti pusę metų ir daugiau, kol randamas priimtiniausias vaikui variantas.
Vaikų amžius - nuo 3 mėnesių iki 18 metų. Didžiausias skaičius vaikų - per 10 metų amžiaus. O šeimų, norinčių įsivaikinti tokius vaikus, net ir tarp užsieniečių nėra daug.
Liko landa korupcijai
Paklausta, ar Lietuvoje nėra prekybos vaikais požymių, O. Tarvydienė sakė, kad įvaikinimo procese įdėta pakankamai daug saugiklių.
- Mus kontroliuoja ministerija, galutinį sprendimą priima teismas. Per trejus metus neteko girdėti atvejo, kad vaikai būtų įvaikinti organų donorystei ar kitais tikslais. Jei kyla abejonių, tuoj pat informuojame specialiąsias tarnybas, - sakė ji.
O jeigu užsienietis nori sveikesnio vaiko? Koks jis bus pasiūlytas, priklauso nuo Įvaikinimo tarnybos. Kaip sakytų STT pareigūnai, landa korupcijai yra.
Iš Europos šalių dabar išsiskiria Rumunija. ES prieš pusantrų metų sustabdė tarptautinį įvaikinimą, nes ten per globos institucijas iš tiesų buvo prekiaujama vaikais. Atvažiuoja užsieniečiai, išsirenka vaiką iš kūdikių namų ir beveik tuoj pat jį išsiveža. Niekas netikrino, kur tie vaikai išvažiuoja.
Trečdalis dingusiųjų - nepilnamečiai
Į klausimą, ar Lietuvoje vyksta prekyba žmonėmis, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo tarnybos komisaras Igoris Ksendzovas taip atsakė:
- Šito nei konstatuoti, nei paneigti negaliu, nes neturiu duomenų. Vis dėlto dingusių be žinios vaikų yra. Dingusiųjų be žinios pernai buvo 1 192 asmenys, arba 103 asmenimis mažiau negu 2001 metais. Tarp jų - 59 procentai ieškomų vyrų, 40,8 procentai moterų. Moterų iki 30 metų - 67 procentai. Užregistruota 380 ieškomų nepilnamečių. Per 10 metų dingę be žinios yra 34 nepilnamečiai, apie kuriuos faktiškai nieko negalima pasakyti. Asmenys ieškomi 10 metų. Žmonių, ypač nepilnamečių, dingimas yra ypatingas įvykis. Jie ieškomi, tiriamos įvairios versijos, tarp jų - ir pagrobimo bei nelegalaus, neteisėto vaiko išvežimo versijos. Dauguma vaikų surandami.
Stambulo "maitvanagis"
Pirmą kartą apie žmogaus organų importą į Vakarų Europą užsiminta 1987 metai, kai Gvatemalos teisėsaugos organai aptiko 30 vaikų, skirtų panaudoti šiame biznyje. Po to pasipylė pranešimai iš Brazilijos, Argentinos, Meksikos, Ekvadoro, Hondūro, Paragvajaus. Pirmasis, 1996 metais suimtas už tokią prekybą, buvo egiptietis: vargšai jam parduodavo inkstus po 12 000 dolerių už vieną. Tokių atvejų pasitaiko ir Azijoje, ypač Indijoje.
Visus tuos metus Italija buvo laikoma tarsi turgaus aikšte, kur susitinka žmogaus organų pirkliai ir pardavėjai. Italijos policija kai ką suėmė, tačiau tuščiai - niekas neprisipažino pirkęs, pardavęs ar transplantavęs inkstą. Beveik visais atvejai gydytojai ir ekspertai sakė, kad tokią prekybą sunku plėtoti, nes medicinos įranga brangi, be to, labai sunku išsaugoti organą gyvybingą.
Tačiau tikrovėje, matyt, viskas daug paprasčiau. Prieš kurį laiką Italijos laikraštis "Corriere della Sera" rašė apie Stambulo "maitvanagį" - chirurgą, kuris dviejose Stambulo ligoninėse atliko 500 nelegalių transplantavimo operacijų. Žurnalisto skaičiavimu, jos galėjo kainuoti 45 milijonus dolerių. Somnezas (tokia chirurgo pavardė) dirba su organų prekeiviais, kurie atvažiuoja daugiausia iš Moldovos. Moldovos gyventojui už inkstą sumokama 3 000, turkams mokama po 6 000 dolerių. O inkstas juodojoje rinkoje kainuoja 200 000-250 000 dolerių. Žmonės atvažiuoja į Stambulą autobusais, o po operacijos keletą dienų praleidžia pigiuose viešbučiuose netoli Laleli mečetės. Šis miesto rajonas vadinamas rusiškuoju kvartalu, nes čia sustoja autobusai iš Rusijos, Moldovos, Ukrainos, Rumunijos ir Bulgarijos.
Vaikai seksui
Internete radau tokią statistiką. Per 20 pastarųjų metų žmonija pardavė daugiau vergų negu per visus 2000 metų. Senojo Egipto vergai galėtų tik užjausti trečiojo tūkstantmečio vergus. Daugiau kaip 30 milijonų vaikų ir moterų Azijos - Ramiojo vandenyno regione paskutinius tris dešimtmečius tapo seksualinės eksploatacijos objektu, tikintis komercinės naudos. Kasmet 1,2 milijono vaikų tampa pirkimo-pardavimo objektu, daugiausia sekso tikslais. Tokius duomenis yra pateikusi UNISEF. Parduotųjų sekso tikslams yra dukart daugiau, negu XVI - XIX amžiuje parduotų vergų afrikiečių. Nusikalstamo verslo apimtis - dešimtys milijardų dolerių.
Pas mus to nėra?
Vilniaus apylinkės prokuratūroje iškelta ne viena byla dėl seksualinio nepilnamečių išnaudojimo. Anot I. Ksendzovo, kalbant apie prekybą žmonėmis jis negalįs pasakyti kategoriškai, kad tas procesas nevyksta. Apie tai, anot jo, daugiau galėtų pasakyti Interpolo Lietuvos skyriaus darbuotojai. Deja, ten jokių žinių apie tai nepavyko gauti.
Ar vyksta prekyba vaikais Lietuvoje, negalėjo pasakyti ir Vaikų teisių apsaugos kontrolieriaus vyr. patarėjas Aurimas Miškinis. Įstaiga nėra sulaukusi jokio skundo. Negirdėta tuo klausimu ir anoniminių nusiskundimų, svarstymų, nuomonių. Jei tokių skundų būtų, jie tuoj pat būtų pradėti tirti. Kadangi kontrolieriaus įstaiga yra Europos vaikų teisių kontrolieriaus tinklo narė, A. Miškinis dalyvauja kasmetiniuose narių susitikimuose. Prieš keletą metų ten buvo kalbama, kad Ukrainoje prekiaujama vaikais.
I. Ksendzovas sakė, kad su Įvaikinimo tarnyba, deja, nebendraujama. O bendrauti reikėtų, nes ši institucija prižiūri įvaikinimo procedūrą.
- Bet ar nėra tam tikrų tarptautinių aferistų, kurie gali įvaikinti vaikus tam tikriems įtėviams? Dar kita problema - ar kas nors labai rimtai domėjosi apie mūsų įvaikintų užsienyje vaikų likimą? Ar iš visų valstybių vienodai gerai ateina tokia informacija? Yra saugiklių, bet kiek jie yra veiksmingi? - klausė jis.
Kas turėtų parodyti iniciatyvą, kad atsirastų glaudūs ryšiai su Įvaikinimo tarnyba?
- Turėtų būti abiejų institucijų iniciatyva, - sakė komisaras. - Mūsų problema - dingusieji be žinios. Taip pat svarbu žinoti, ar nėra tas vaikas iš tikrųjų parduotas. Yra atvejų, kai Įvaikinimo tarnyba galėtų mums pateikti informaciją apie jau įvaikintus vaikus.
