Baigėsi beveik pusmetį trukęs Lietuvos prezidento skandalas. Ar sykiu baigsis ir mūsų valstybę ištikusi politinė krizė, dar nežinia. Ar Lietuva sugebės deramai pasimokyti iš ją sukrėtusios krizės? Ar jos politikai ir visuomenė nelips dar kartą ant to paties grėblio? Ko reikėtų imtis, kad panašių krizių ateityje būtų išvengta?
Šiuos klausimus Lietuvos radijo diskusijų laidoje “Tarp Rytų ir Vakarų” Dariaus Kuolio kalbinami svarstė politikai: Seimo narys socialdemokratas Justinas Karosas; Liberalų ir centro sąjungos vicepirmininkas Eugenijus Gentvilas; Krikščionių demokratų partijos pirmininkas, Molėtų meras Valentinas Stundys ir istorikas Česlovas Laurinavičius.
Kas išpureno dirvą šiandieninei krizei?
Ar buvo įmanoma šios krizės išvengti, ar ji - tiesiog fatališka, dėsninga? Ar prezidentas Rolandas Paksas krizę sukėlė, ar jo skandalinga istorija tapo tik gilesnės mūsų visuomenės ir valstybės krizės išraiška?
Į šį klausimą J. Karosas siūlė žiūrėti filosofiškai. Anot jo, pilietinės kultūros dirva, kurią mes turime išėję iš totalitarinės sistemos, ir leido atsirasti tokiems dalykams. Daug kas priklausė ir nuo subjektyvių veiksnių: konkretaus žmogaus, jo veiklos, pagrindinių politinių partijų per menko dėmesingumo populizmo elementams, senokai esantiems mūsų politikoje. Tačiau tokių krizių neretai pasitaiko valstybėse, žengiančiose į demokratinę brandą. Dabar tik sukarikatūrinta forma pasirodė tai, ką mes jau ir anksčiau jautėme.
E. Gentvilo manymu, krizės požymių, iškrypimų būta ir anksčiau, o ir jiems rastis palankią dirvą pureno patys politikai. Pavyzdžiui, atvirai melavo žmonėms ir Algirdas Brazauskas: sakė, kad yra Kaune, kai pats viešėjo Maskvoje. Atrodytų, menka nuodėmė. Bet tokių faktų - melavimo, nukrypimo nuo valstybės interesų kurso - galėtume daug pririnkti iš įvairių politikų ir partijų veiklos. Valdžios santykis su visuomene nebuvo teisingas. Aplaidūs buvo ir mūsų politikai, ir teisėsaugininkai. Kai 2001 m. birželio 20 d. R. Paksas atsistatydino iš premjero posto, apžvalgininkas Artūras Račas jį pavadino politiniu lavonu ir visi nusiramino, niekas nesiėmė analizuoti nei R. Pakso atsistatydinimo aplinkybių, nei jo biografijos. Kai iš Lietuvos pasitraukė “Williams”, R. Paksas gavo impulsą tapti prezidentu. Taigi kartais toks įvairių valdžių, teisėsaugininkų, politikų nusiraminimas leidžia įsikeroti patiems blogiausiems pavyzdžiams.
V. Stundžio teigimu, šiandienė situacija - kelerių metų politikos padarinys. Žmonių pasirinkimas per prezidento rinkimus buvo tam tikras protestas prieš nedėmesingumą, neatidumą, kurtumą jų rūpesčiams ir reikalams. Pastarųjų metų partijų politika vedė į socialinę aklavietę. Tai ne vienos socialdemokratų partijos problema, o visų tų, kurie buvo valdžioje. Buvo tikėtasi, kad visuomenė pati sugebės susitvarkyti su kai kuriomis problemomis. Žinoma, brandi pilietinė visuomenė neleidžia išsišokti politinėje arenoje neprognozuojamiems, neaiškiems veikėjams. Deja, politikai per daug pasikliovė mūsų visuomenės pilietine branda. Visuomenė protestuodama tarsi pareiškė savo poziciją. Šioje situacijoje ir tradicinėms, ir naujoms partijoms yra apie ką galvoti: kur link kreipti viešąją politiką, kaip tvarkyti susikaupusias gausias vidaus problemas.
Atsakomybė dėl užsitęsusios krizės gula ir ant valdančiosios daugumos lyderio pečių
Sutikęs, kad krizę lėmusios priežastys didele dalimi buvo objektyvios ir jų nebuvo galima peršokti, istorikas Č. Laurinavičius siūlė atkreipti dėmesį į tai, kaip ši krizė buvo sprendžiama ir kokia politinė bei moralinė valia buvo parodyta jos atžvilgiu. Pasak jo, krizė buvo ne tiek R. Pakso, kiek valdančiosios daugumos fenomenas. Tam tikru momentu nuo valdančiosios daugumos lyderio pozicijos galėjo priklausyti tolesnė šios istorijos plėtra. Jeigu tik problemai iškilus būtų pademonstruota aiški politinė, moralinė pozicija, prezidento krizė galėjo labai greitai baigtis. Tačiau buvo pasirinktas visiškai kitas modelis - ne principinis vertybinis, o realiosios politikos principas: visi vienodi, pažiūrėsim, kaip toliau ant šachmatų lentos išsidėstys figūros, ir elgsimės taip, kaip mums bus naudingiau tuo momentu. Tai, be abejo, amorali pozicija, nors politikoje taikoma. Dažniausiai ji, beje, taikoma tarptautinėje erdvėje. Bet jeigu šitaip yra elgiamasi valstybės viduje, tai valstybėje neišvengiamai kyla įtampa arba ji net gali atsidurti ant pilietinio karo ribos.
J. Karosas paprieštaravo: norint turėti aiškią poziciją, reikia remtis ne emocijomis ir ne vertybinėmis nuostatomis, neturinčiomis tvirto pagrindo, o politiniu racionalumu. Kol nebuvo atskleista visa medžiaga ir nebuvo pateiktos Komisijos išvados, tokio pagrindo ir aiškumo stigo. O reakcija, kokia leistina emocingam istorikui, neleistina racionaliam premjerui.
Č. Laurinavičius replikavo, kad išgirdęs per televiziją, jog kalbama apie Prezidentūros inicijuotą VSD direktoriaus nušalinimą nuo pareigų ir kad tuo suinteresuotos mūsų valstybei priešiškos jėgos, visiškai aiškiai suvokęs, jog esama labai rimtos politinės bei moralinės grėsmės mūsų valstybei. Tuomet reikėjo imtis labai ryžtingų priemonių, kad tokios grėsmės būtų išvengta. Būtent tuo momentu ir pritrūko aiškesnės premjero pozicijos. Juridinė klausimo pusė - visai kas kita. Po to galima ją aiškintis. Bet šiuo atveju buvo paliktas augti vėžys, kuris išplito tiek, kad dabar išvis nebežinome, kas tikra ir kas ne, kas gera ir kas bloga. Dėl tokio kritiniu momentu priimto amoralaus sprendimo nebeaišku, kaip apskritai toliau plėtosis mūsų politinė sistema.
Specialiosios tarnybos leido subręsti krizei
Kyla natūralus klausimas: kodėl mūsų specialiosios tarnybos leido tokiai krizei subręsti, kodėl jos gerokai anksčiau nesiėmė reikiamų prevencinių priemonių? Ar teisus Seimo narys Nikolajus Medvedevas, gana kritiškai įvertinęs specialiųjų tarnybų darbą krizės metu? Kodėl daug aiškiau už mūsų specialiąsias tarnybas krizinę Lietuvos būklę įvardijo su Didžiosios Britanijos žvalgyba susijusio leidinio vadovas: pasak jo, visa R. Pakso istorija - tai Rusijos pastangos palenkti sau Lietuvos politinį gyvenimą. Ką pagaliau veikia Lietuvoje Krašto apsaugos ministerijos II departamentas, jei laiku neįspėja nei Seimo, nei prezidento apie valstybei žalingą Jurijaus Borisovo karinės įmonės veiklą?
E. Gentvilas pažymėjo, kad jau nuo lapkričio mėnesio įvairių partijų politikai viešai kalba apie tai, kad J. Borisovas yra tik ledkalnio viršūnė. Reikia suprasti ir Mečį Laurinkų: jis teikė faktus, o ne interpretacijas, šiek tiek davė suprasti, kad Rusijos kontrabandos, šešėlinio verslo interesai lenda į Lietuvą. Bet ir šiandien dar yra tik spėliojama, kad už “Almax” stovi Rusijos specialiosios tarnybos.
J. Karoso manymu, yra tam tikro mūsų specialiųjų tarnybų neprofesionalumo - specialiųjų tarnybų vadovas nedrįso aiškiai įvertinti situacijos. Be to, šios problemos iškėlimas tuo metu, kai pradėjo degti paties M. Laurinkaus padai, davė pagrindo įvairioms ir dabar dar netylančioms interpretacijoms. O Krašto apsaugos ministerijos II skyrius visą laiką kur nors užkliūdavo. Ši institucija nuolat buvo per daug susijusi su politiniais vėjais. Skandalas tai tik išryškino. Skaudžiausia, kad R. Paksas - pats būdamas korumpuotas - eina į žmones su kovos prieš korupciją lozungais.
Ar keisis tradicinių partijų rinkimų taktika?
Krizė parodė ir tam tikras partijų pasirinktos rinkimų taktikos klaidas. Ar iš tikrųjų reikėjo valdančiajai daugumai prieš metus kelti į prezidentus du kandidatus: Vytenį Andriukaitį ir Artūrą Paulauską, o liberalams ir centristams - net tris: Algimantą Matulevičių, Eugenijų Gentvilą ir Kęstutį Glavecką? Ir tuomet, ir dabar tokį partijų elgesį sunku suprasti. Negi nebuvo galima susitarti dėl vieno stipraus kairės ir vieno stipraus dešinės kandidato: rinkėjų atžvilgiu tai būtų buvę tikrai garbingiau. Ar po šios krizės liberalcentristai prezidento rinkimuose vėl kels trejetą kandidatų, o valdančioji dauguma porą?
E. Gentvilas priminė, kad, kai vykę rinkimai, liberalai ir centristai dar nebuvo susijungę į vieną partiją. Tad skirtingų kandidatų kėlimas buvo natūralus.
J. Karoso teigimu, partijos per rinkimus norėjo save parodyti, todėl partiniai interesai nustūmė valstybinius interesus į antrą planą. Iš dabartinės situacijos reikėtų pasimokyti ir ateity šiek tiek racionaliau apsvarstyti rinkimų taktiką. Tačiau neįmanoma garantuoti, kad ateity tokių rinkiminių eksperimentų bus išvengta.
Partijos stiprins savo ideologines pozicijas ar kausis naujais viešųjų ryšių ginklais?
Prieš metus vykusi rinkimų kova rėmėsi gana juodais manipuliavimo visuomene ginklais, kurie Lietuvoje suveikė labai efektyviai. Ar politinės partijos šiandien nedaro pragmatiškų išvadų, kad kiekvienas naujas karas turėtų naudotis efektyviausiais paskutinio karo ginklais? Ar neketina, užuot stiprinusios savo ideologines pozicijas ir ieškojusios patikimo dialogo su visuomene, kautis per rinkimus vien viešųjų ryšių technologijomis, remtis tik “politinio verslo” planais? Jau girdėti kalbų, kad liberalcentristai galvoja apie naują garvežį, galintį atvežti juos į valdžią: kadaise tokiu garvežiu buvo R. Paksas, ar dabar nebus pasirinktas Viktoras Uspaskichas?
E. Gentvilas kategoriškai pareiškė, kad liberalcentristų bendradarbiavimas su V. Uspaskichu neįmanomas. Jei tokių ketinimų ir būtų, jis stengsis užkirsti jiems kelią. Kol kas negirdėjęs partijos kolegų tokios galimybės svarstant. Negalima leisti V. Uspaskicho Darbo partijai “įsitradicinti” - atsistoti greta tradicinių partijų. Populistas turįs stoti greta tokių populistų kaip Vytautas Šustauskas.
Ar žadėtas politikų apsivalymas baigėsi neprasidėjęs?
Tik krizei prasidėjus Seimo pirmininkas A. Paulauskas iškėlė visuotinio apsivalymo idėją. Jis net pripažino, kad galėjęs būti R. Pakso vietoje, jeigu 1998 m. būtų laimėjęs rinkimus V. Uspaskicho padedamas. Tačiau po šio drąsaus pareiškimo apsivalymas tarsi ir baigėsi? Ar visuomenei dar reikėtų luktelėti, kol jis prasidės? Ar politinės partijos šiandien yra pasirengusios pasiūlyti visuomenei naują socialinę ir moralinę sutartį?
V. Stundžio manymu, apsivalymo idėja kiek deklaratyvi. Akivaizdu, kad kvietimas apsivalyti yra pavėluotas. Be abejo, partijos turėtų prisiimti atsakomybę už savo tapatumą. Bet šiuo metu jos tik gaudo ir vilioja į savo būrį žinomesnius žmones. Ideologijos, strategijos partijoms dabar nėra esminės, o svarbiausiu dalyku tampa pragmatizmas ir personalijos, kuriomis be atodairos pasitikima. R. Pakso atveju kyla politiko asmeninės atsakomybės problema. Rinkimus jis sužaidė sėkmingai, bet toliau asmeninės atsakomybės nesugebėjo panešti, nes kaip politikas buvo be tapatybės. Ir atsidūrėme politinėje aklavietėje. Tačiau ar ši istorija nepasikartos? Matome, kad politinėje rinkoje vėl vyksta personalijų žvejojimas. Partinės, politinės, asmeninės atsakomybės klausimas šiandien tampa pamatiniu iššūkiu ir tradicinėms, ir netradicinėms partijoms.
J. Karoso nuomone, apsivalymas gali vykti tik demokratinei valstybei bręstant. Ir tai, kas vyksta šiandien, taip pat turi apsivalymo aspektų - daugelis išryškėjusių dalykų jau nepasikartos. Bet gali kilti ir naujų - atsiranda naujų mesijų su naujais pasiūlymais. Tačiau jų diapazonas siaurėja. Deja, valstybės gyvenime apsivalymas vyksta lėtai. Tie politikai, kurie valstybės interesus vertina labiau nei savo asmeninius, turėtų aiškiau kelti politikos apvalymo tikslą.
E. Gentvilo įsitikinimu, apsivalymą būtina tęsti. Tačiau neužtenka atsiklaupti ir ištarti mea culpa. Pirmiausia teisėsaugos institucijos ir politikai turi susivokti. Apsivalymas yra ne tik posto atsisakymas ar prisipažinimas klydus, tai yra kokybiškai nauji procesai. Politika turėtų būti suprantama ne kaip varžymasis rinkimų dieną, o kaip atstovavimas visuomenės interesams. Visuomenė taip pat turėtų skatinti politikus dirbti jos naudai.
V. Stundžio nuomone, pagrindinė partijų problema - išsaugoti ir sustiprinti savo tapatumą. Partijos skiria šiems dalykams per mažai dėmesio. Be to, jos turi susirūpinti visuomenės galios stiprinimu ir stengtis, kad ji darytų įtaką viešajai politikai. Priešingu atveju nebus nei apsivalymo, nei veiklos skaidrumo, nei esmingesnių pokyčių.
E. Gentvilas sakė, kad jau šiuo metu rengiamas siūlymas Lietuvos politinėms partijoms prieš Europos Parlamento rinkimus susitarti, ko mūsų kandidatai sieks visai Lietuvai. Tai būtų visuomenės interesų atspindys. O dabartinė krizė parodė, kad demokratiniai mechanizmai veikia - jeigu pažeidi valstybės interesus, gali būti sugautas ir nubaustas. Tai svarbiausia pozityvi pamoka visiems, kurie yra politikoje ar ketina į ją ateiti. Nusižengti visuomenės ar valstybės interesams - turi tapti tabu.
J. Karosas pažymėjo, kad ši istorija parodė, jog ne vien aklu pataikavimu rinkėjams galima tvarkytis valstybėje. Bendri giluminiai valstybės interesai turėtų būti visų partijų, visų valstybiškai mąstančių žmonių tikslas.
Pasak Č. Laurinavičiaus, reikia sveikinti tuos valstybinio mąstymo daigus, kurie matyti partijų veikloje. Ši krizė turėtų paskatinti atsakingiau veikti tuos politikus, kurie joje dalyvaudami galbūt įgijo tam tikrą politinį ir moralinį patyrimą. Tačiau nėra garantijos, kad patyrę politikai išliks valdžioje, kad jų nenušluos nauji rinkimai ir neateis nauji, visai nepatyrę politikai. Pagrindinė politinio elito užduotis - stiprinti politinę sistemą, apsaugoti ją nuo atsitiktinių populistinių jėgų, galinčių ateiti iš gatvės. Žinoma, neįmanoma tokioms jėgoms visai uždrausti veržtis į priekį, nes jos taip pat atspindi tam tikras visuomenės nuotaikas. Bet į oficialiąją politiką tokios jėgos turi būti įsileidžiamos rezervuotai, kad pamažu įgytų vis daugiau patirties ir atsakomybės, kad nekeltų grėsmės demokratinei politinei sistemai.
