Kiekvienais metais valstybės institucijoms išskirsčius lėšas kultūrai ar spaudai, nuvilnija nepasitenkinimo bangos. Visuomet kažkas susišluoja valstybinių fondų liūto dalį, kažkam tenka tik trupinėliai. Dalybos visuomet susiję su tam tikra konkurencija, tačiau ar ne laikas keisti nepasiteisinusią, kultūros projektus stabdančią sistemą?
O kuo gi bloga dabartinė sistema, skeptiškai nusiteikęs skaitytojas gali paklausti šių eilučių autoriaus? Juk valstybės lėšas kultūrai pastaraisiais metais perskirsto ne valdininkai, bet įvairių kultūros ir kūrėjų organizacijų atstovai, deleguoti į visuomenines tarybas ir ekspertų komisijas. Kas jei ne jie geriausiai žino kokios kultūros sritys svarbiausios ir kur turėtų būti nukreipiamai ne itin sraunūs valstybės pinigų srautai…
Iš tiesų tokiais demokratiškais principais remiantis suformuoti visų lėšas kultūros projektams skirstančių institucijų valdymo organai. Kultūros ministerijoje lėšas kultūros projektams bei valstybės stipendijas kūrėjams skirsto visuomenines organizacijas atstovaujanti Kultūros ir meno taryba, tuo pačiu principu sudarytos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo bei Kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybos.
Jokia paslaptis, kad pirmaisiais smuikais šiose institucijose griežia senosios, dar sovietmečiu įsikūrusios meno kūrėjų organizacijos, prieš keletą metų susibūrusios į Meno kūrėjų asociaciją. Šioje asociacijoje nauji nariai nelabai laukiami – stojimo procedūros tokios painios ir komplikuotos, kad jaunesnėms kultūros organizacijoms įveikti iš anksto apdairiai įrengtus barjerus praktiškai nėra jokių šansų. Suprantama, tai nėra pati didžiausia bėda, juoba, kad ieškodamos paramos savo projektams visos kultūros organizacijos turi teisę kreiptis į valstybės fondus, teikti jiems paraiškas ir kitaip rūpintis savo veiklos finansavimu.
Iš pažiūros viskas atrodo labai pažangu ir labai demokratiška. Patys kūrėjai skirsto pinigus, patys prižiūri, kad jie būtų dalinami teisingai. Tačiau šis vaizdelis idiliškas tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų, šioji sistema yra akivaizdžiai ydinga, o tariamai demokratiška fondų administravimo sistema pridengia labai nedemokratišką valstybės lėšų perskirstymo mechanizmą.
Šis mechanizmas yra ne tik nedemokratiškas, bet ir atsiduoda moraline korupcija, kadangi jis pats iš esmės legalizuoja ir įteisina didesnių ir galingesnių grupuočių interesus. Kai valstybės lėšas skirsto į visuomenines tarybas ir komisijas deleguoti kūrybinių organizacijų atstovai, vienintelis jų rūpestis yra užtikrinti, kad didžiausia skirstomo ,,pyrago” dalis atitektų jų organizacijų projektams. Kitaip būti ir negalėtų. Bet koks asmuo, pasiryžęs pademonstruoti savo supratimą apie tai, kaip ir kur turėtų byrėti valstybės pinigai, būtų tų kūrybinių organizacijų sudrausmintas, o gal netgi ir ,,demokratiškai” atšauktas iš užimamo posto: tam esama pakankamai legalių procedūrinių svertų.
Pagal savo logiką, tos organizacijos būtų savaip teisios – kuriems galams deleguoti asmenį, kuris nenori ar neketina rūpintis jį delegavusios organizacijos interesais. Tai būtų lygiai tas pats jei į parlamentą vienmandatėje apygardoje išrinktas deputatas išsyk atsuktų savo rinkėjams nugarą… Beje, iš neoficialių, bet patikimų šaltinių teko nugirsti, kad būtent tokia logika remiantis kai kuriose kūrybinėse organizacijose ketinama padaryti spaudimą tiems atstovams, kurie per mažai paprakaitavo, kad joms atriekto pyrago riekė būtų didesnė.
Ką daryti, kad tokia ydinga sistema būtų demontuota? Išeitis labai paprasta. Būtina keisti visuomeninių tarybų sudarymo nuostatus ir sprendimo teisę perduoti ekspertams, parenkamiems pagal gerai apgalvotus kriterijus. Tokiu atveju valstybės lėšas imtų dalinti ne suinteresuotų organizacijų interesus ginantys asmenys, bet laisvi ir nepriklausomi vertintojai, pasitelkiami pagal kompetenciją, visuomenės pasitikėjimą ir atsiskaitomybę valstybės struktūroms.
Nesąžiningus ekspertus pakeisti būtų visai nesunku – susikompromitavęs specialistas kitąmet būtų tiesiog nekviečiamas vertinti projektų. Neabejoju, kad įteisinus ekspertinį tarybų ir komisijų principą veikiai paaiškėtų kokie kultūros projektai iš tiesų perspektyvūs, o kokie tik pratęsia sustabarėjusių kultūros organizacijų egzistenciją.
