Pokomunistinės Lietuvos visuomenė primena keistą poligoną, kuriame be jokių skrupulų atgaivinamos ir vėl iš naujo išbandomos atgyvenusios, seniausiai susikompromitavusios ideologijos, pasitelkus šiuolaikinius masinio poveikio instrumentus. Pastaraisiais mėnesiais bene labiausiai aiškėja reiškinio, kurį galima pavadinti ,,naujuoju bolševizmu”, kontūrai.
Kadaise, Spalio revoliucijos išvakarėse, apsiginklavę Markso-Lenino mokymu nuo menševikų atsiriboję rusų bolševikai paskelbė nesutaikomą kovą buržuazijai, kuri kartu su kitomis ,,atliekomis” turėjo būti išmesta į ,,istorijos šiukšlyną” pažangos ir žmonijos ateities vardan. Kaip tik tuo metu ir gimė gausybė sparnuotų frazių, kurios buvo pasitelktos įskiepyti į masių sąmonę neapykantą praeičiai ir nežabotą geresnio gyvenimo troškulį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad bolševikų mesianizmas neturi nieko bendro nei su mumis, nei su pokomunistine Lietuva, kuri jau prieš keliolika metų aiškiai išsakė jog žengsianti demokratinių Vakarų pramintu keliu. Tačiau atidžiau patyrinėjus tai, kas šiuo metu peršama masėms aiškėja, kad jei bolševikų idėjos ir mirė, tai jų duotos pamokos nebuvo paleistos vėjais, o propagandos ir agitacijos sistema išliko ne mažiau pažangi ir veiksminga nei prieš tris ketvirčius amžiaus.
Žodžiais pasaulis ne tik aiškinamas ir interpretuojamas. Juos pasitelkus konstruojamos įvairios visuomenės pertvarkymo ar valdžios įtvirtinimo programos. Akivaizdu, jog šiandieninėse ideologinėse batalijose, kurios įkyriai tęsiamos įsiplieskus prezidentūros skandalui, žodžiai vaidina toli gražu ne paskutinį vaidmenį. Vienas populiariausių terminų, pasitelkiamų paaiškinti susiklosčiusią padėtį yra totalinis ,,susipriešinimas”. Skelbiama, esą Lietuvos visuomenė pasidalino į dvi konfliktuojančias, kompromisų nepripažįstančias ir nesutaikomas stovyklas. Viena jos dalis įsipainiojusi į ,,elito” sukeltą sąmokslą, kita – grumiasi už demokratiją ir jos vertybes. Retsykiais žengiama ar toliau: prabylama esą egzistuoja ne tik dvi priešingos nuomonės, bet ir ,,dvi Lietuvos”. Apmaudu, kad šioms sąvokų daromam psichologiniam spaudimui dažnai neatsispiria ir tie, kurie pasak populiaraus reklaminio šūkio turėtų ,,žvelgti giliau”…
Tačiau matyt ne šiaip sau sakoma, kad nauja tai tiesiog užmiršta sena. Kaip žinome, bolševikų ideologijoje labai reikšmingą vaidmenį atliko ,,liaudies priešų” sąvoka; jų komisarai aiškino, kad žmonijos pažanga ir šviesiai ateities perspektyva čia pat, naujas rytas išauš išsyk kai tik bus įveiktas jai atkakliai besispyriojantis ,,buržuazijos duobkasio” klasinis priešas. Prieš jį ir buvo telkiami tariamai sąmoningiausios klasės atstovai…
Suprantama, bergždžiai ieškotume šiandieninių propaksiškai nusiteikusių sluoksnių ideologiniame žodyne ,,buržuazijos”, ,,liaudies priešų” sąvokų. Tačiau jų turinys išliko, tik tapo pridengta naujesniu ,,elito” apvalkalu. Savaip įdomu, kad įvairių kalbų žodynuose šioji sąvoka aiškinama labai neutraliai.
Patyrinėjus, pavyzdžiui, anglų kalbos žodynus, gali sužinoti, kad elitu laikoma aristokratija ar iškilesni visuomenės ar jos atskiros grupės asmenys. Šiuolaikinėje sociologinėje lektūroje elitu laikomi žmonės, darantys didesnę politinę, finansinę ar intelektualinę įtaką valstybėje ir visuomenėje. Vis dėlto mūsų kontekste šis žodis staiga sužėrėjo povo uodegą primenančiais prasmės niuansais…
Įdomu pastebėti, kad Lietuvoje elito sąvoka dar visai neseniai beveik nieko nereiškė. Prieš keletą metų ją noriai pasigavo ,,naujųjų turtingųjų” ratui priklausančios poniutės, kurių didžiausia ambicija pakliūti ant ,,Stiliaus” viršelio bei galbūt kiek dažniau vartojo vienas kitas į pasiturinčių sluoksnį ar politiką prasimušęs prekeivis, o pati visuomenė ilgai liko abejinga.
Tačiau reformuota elito sąvoka greitai pasirodė esanti be galo veiksminga priemonė naujam priešo įvaizdžiui sukurti. Nors daugeliui masių mitinguose ar judėjimuose dalyvaujančių asmenų iki šiol nelabai aišku nei kas tas elitas, nei kaip jis atrodo, tačiau neobolšvikinės ideologijos kūrėjams kurstantiems socialinę isteriją naudinga priešpriešinti šią sąvoką masėms ir liaudžiai, juolab, kad prireikus jai galima primesti bet kokį turinį.
Naujoji bolševizmo ideologija nuo senosios iš esmės skiriasi tik keletu aspektų: viena, pertvarkytu žodynu ir antra, ji kuriama ne dogmatiškų vienos idėjos užvaldytų socialinės tvarkos reformatorių, bet apsukrių ir sumanių viešųjų ryšių technologų, šiuo metu tarnaujančių vienai interesų grupei, o prireikus, mielai suteiksiančių paslaugas jų šiandieniniams oponentams.
