Niekada negali pasakyti, kad jau turi aiškiai apibrėžtą žurnalistinių temų ratą, kad rašysi tiktai apie tai, ką gerai išmanai: išbandymu ir naujove man tapo Edmundo Ganusausko apybraižų knyga „Aukštumos“.
Ši knyga – apie lakūnus ir lėktuvus, taigi apie tą sritį, apie kurią mažai teišmanau, o ir aukščių, atvirai pasakius, bijau. Tačiau tokį aiškų trūkumą gal kiek kompensuoja smalsumas, bandymas suprasti kitokius žmones, įsijausti į jų padėtį, mintimis susikeisti vietomis. Mintys, vaizduotė, svajonės – nuostabūs, universalūs žmogiškieji „prietaisai“, padedantys bailiams pavirsti drąsuoliais, silpniems galiūnais ir pan. Smalsumas „nuskraidina“ daug kur – ir prie sostinės Baltojo tilto pažiūrėti, ar Jurgis Kairys pataikys pralėkti po jo patilte, ir į šventes, kur ar Rolandas Paksas, ar Vytautas Lapėnas, ar kiti oreiviai išdarinėja cirko akrobatams prilygstančius „numerius“.
Kiekviena gera knyga paliečia kažkokią slaptą stygą tavo viduje ir tu, perskaitęs ją, pasijunti (kad ir trumpam laikui) kitoks – atsinaujinęs, praturtėjęs kitų patirtimis. Žinau, kad niekada neišmoksiu ne tik skraidyti, bet ir šokinėti iš parašiuto, gal neišmoksiu nugalėti ir aukščio baimės, tačiau savo menka dvasia pajutau, kad E. Ganusausko – puikaus, profesionalaus žurnalisto – „Aukštumos“ iš tikrųjų kilstelėjo ir intelektine, ir emocine prasme. Pats „Aukštumų“ autorius yra daug skraidęs, Kyviškių, Pociūnų, Karmėlavos aerodromai jam seniai yra tapę antraisiais namais, o akrobatinio skraidymo meistrai – pašaukimo broliais. Autentiškumas, o daug kur ir dokumentiškumas, yra svarus knygos garantas, sakantis, kad pateikiamais faktais gali visiškai patikėti.
Manau, kad apie „Aukštumas“ rašys aviacijos istorikai, apie lėktuvus ir akrobatinį skraidymą gerai išmanantys specialistai. Juos sudomins knygoje esantys faktai apie akrobatinio pilotažo Lietuvoje pradžią, sudėtingą jo vystymąsi, lėktuvų techninę-inžinierinę raidą, apie tarpukario nepriklausomos Lietuvos aviacijos ir aviatorių būklę, pirmųjų oro laivyno vadų, karininkų, bandytojų ir akrobatų likimus. Kaip įžangoje rašo dr. A. Liekis, ši E. Ganusausko knyga sudarys pagrindą VGTU A. Gustaičio aviacijos instituto ir Mokslotyros centro rengiamai Lietuvos aviatorių enciklopedijai.
Gerai, kad knyga yra dvilypė, tenkinanti ir tikslumo, istoriškumo, ir literatūriškumo, psichologiškumo šalininkus. Jeigu kam labiau į rebusą panaši liks specifinė lakūniško mąstymo kalba („Stovykloje turėjome naują lėktuvą Jak-52 800509 borto Nr.09. Tai buvo pirmos skraidymų savaitės šiuo lėktuvu. Atrodo, viskas taip pat, kaip ir Jak-18 A, bet čia uždėti apkrovos mechanizmai ant vairų, kurie grąžina vairalazdę į neutralią padėtį. […] Kažkuriuo bandymo metu vairalazdė atsipalaiduoja ir juda normaliai. Paskui žemėje nei technikai, nei mes patys nesugebėjome išsiaiškinti priežasties, nors lėktuvas buvo pertikrintas, ir apkrovos mechanizmai perrinkti. Priežastis paaiškėjo tik po katastrofos – Jak-52 pasvirus statmenai ant sparno, aukščio vairo svorio kompensatorius kliuvo už lėktuvo konstrukcijos elementų“, p. 61), tai tasai tokį stiliaus „diskomfortą“ galės kompensuoti štai tokiais literatūriniais pasažais, pasižyminčiais subtiliu žmogaus sielos pažinimu, giliu filosofiniu gyvenimo apmąstymu: „Kai netikėtai prisimenu nelaimę, beveik visada nukrečia šaltis. Kas yra gyvenimas? Gali šimtus kartų klausti artimų ir pažįstamų, gali įsileisti vidun nepaliaujamą nerimą, tą neišsprendžiamą rebusą, neįmenamą mįslę ir ji kamuos, tačiau atsakymo nesulauksi. Taip vėl pagalvojau, prisiminęs, kiek daug jam buvo duota – sveikos nuovokos, proto, gabumų, gerų būdo bruožų. Gyvenimas suteikė galimybių atsiskleisti jo talentui, ir kai atrodė, jog iki viršukalnės trūksta žingsnio, tas pats gyvenimas bloškė jį į visišką bejėgiškumą, ilgą balansavimą ant nebūties ribos, merdėjimo išgyvenimus, kai jautė, kad skrieja aplink nebūties smaigalį ir neturi jokios galios pasipriešinti tai išnykimo traukai“ (p. 277). Tai ištrauka iš didelės apybraižos apie dramatiško likimo lakūną Vytautą Lapėną, kuris Maskvos gydytojų ir savo nepaprastos valios dėka privertė atsitolinti mirtį ir vėl, nors ir be vienos kojos ir be kairės rankos pirštų, sėdo prie akrobatinio lėktuvo vairo. Knygoje sudėta daug apybraižų apie lakūnus, daugelis kurių žuvo jauni. Bet tie, kurie po lėktuvų katastrofų ar po neįveikto „suktuko“ (pasirodo, didžiausio akrobatų baubo) išlikdavo gyvi, vėl, sugydę žaizdas, ateidavo į aerodromą, vėl prašydavosi į… padangę. Iš kur tokia jos trauka? Kaip paaiškinama priklausomybė nuo aukštumų, nuo tų skraidymo aparatų, kurie tobulėdami vis dėlto nepašalina nuolatinės grėsmės? Knygos autorius tikriausiai remiasi ir savo patirtimi, nors jos niekur neeksponuoja, kadangi į pirmą planą išveda savo apybraižų personažus, leidžia jiems plačiai atsiskleisti (kalbėti, mąstyti). Tarp jų ir – moterims lakūnėms, kurių „pasaulis gilesnis, jų išgyvenimai tikresni ir skausmingesni“ ir kurios „su lėktuvais skiriasi sunkiau“. Štai kaip minėtą priklausomybę bei apskritai „padangių psichologiją“ paaiškino lakūnė Onutė Motiejūnaitė: „Nedažnai susimąstydavau, kodėl patinka aviacija… Gal dėl to, kad čia tiek įvairovės: mokslas ir tikslumas, emocijos ir romantika. Tokie, atrodytų, tarpusavyje nederantys kraštutinumai… Skraidant kaip niekur kitur atsiskleidžia žmonių būdas – juk kaip skraidai, taip ir gyveni. Aerodromuose vyrauja atvirumas ir pasitikėjimas, nes nerašyti įstatymai skelbia, kad nevalia meluoti ar ką nors nuslėpti – tai gali sukelti sunkių padarinių tiems, kas skrenda po tavęs. Atrodytų, kad tie žmonės yra perėję kažkokį ypatingą patikimumo testą. Visi yra akis į akį susidūrę su rizika. Gal todėl ir moka džiaugtis gyvenimu, žinodami, kokia trapi yra gyvybė ir kaip lengva ją prarasti. Gal todėl ir gyvenimas atrodo gražus ir niekada nenuobodus” (p. 245).
Iki susitikimo su E. Ganusausko knyga nemaniau, kad padangės už tas emocijas ir už tą žmogiškąją romantiką atsiima tokią aukštą kainą – dažnas lakūnų akrobatų, lakūnų bandytojų, kosmonautų žūtis. Nenuvokiau ir to, kokiu sūriu prakaitu, kokio darbštumo ir kokių gabumų dėka pasiekiami tie mus, žeme judančius, taip jaudinantys oreivių-akrobatų skrydžiai žydroje padangėje, tarpukalnėse, patiltėse. Skraidymo aparatai reikalauja galybės mokslinių žinių apie fizikinį pasaulį, bet gana daug ir apie… vidinį, t.y. apie patį žmogų, jo psichologiją, charakterį. Gražioje apybraižoje apie rusų kosmonautą Sergejų Krikaliovą („pirmasis rusų kosmonautas, neįstojęs į komunistų partiją“ – E. G.) pavaizduota žmogaus santykis su technika, neretai nepatiklus, kadangi kosminė realybė „iškreipia“ savisaugos instinktą, o gyvenimas skafandre – ir daugelį tradicinių kūno pojūčių. Ekstremalios sąlygos paveikia psichiką, charakterį, jos padaro įtaką ir pasaulėjautai. Kosmonautai, kaip ir lakūnai, pasižymi filosofiškesniu požiūriu į pasaulį, į gyvenimą, į socialines problemas. Sergejus Krikaliovas našiai kosminėje aviacijoje tebesidarbuoja ir šiandien, o mūsų „nusipelnęs lakūnas bandytojas, vienintelis lietuvis, turėjęs kosmonauto kvalifikaciją, Rimantas Stankevičius žuvo Italijoje 1990 metų rugsėjo 9 dieną, aviacijos šventės metu demonstruodamas naujausią sovietų naikintuvą Su-27“ (p. 48).
Knygos socialinis ir politinis fonas yra dvisluoksnis – pikantiškasis ir liūdnasis. Sklaidant pirmąjį, daug kas nustebs sužinoję, kad tarpukario nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo pradžioje, kai daug kur, taip pat ir aviacijoje, buvo dedami pirmieji pamatai, lakūnai buvo baudžiami už tai, kad… nepriėjo išpažinties ir nepriėmė Komunijos, kad vedė be vado leidimo. Užfiksuotas ir toks faktas: „1920 metų gruodžio 11 dieną Oro laivyno vadas generolas Juozas Kraucevičius išleido įsakymą, kuriuo rūsčiai išbarė „mirties kilpą“ išrietusį leitenantą Jurgį Dobkevičių. Ši diena įėjo į aviacijos istoriją kaip akrobatinio skraidymo Lietuvoje pradžia“ (p. 7).
Vartant antrąjį apima kitokia nuotaika, nes čia sužinome apie ir atskiras asmenybes, ir visą smetoninių laikų aviaciją ištikusią dramą. Kokia tai buvo neganda, sužinome iš apybraižos, skirtos mūsų aviacijos pradininkui, konstruktoriui, puikiam oreiviui, buvusiam Karo aviacijos štabo viršininkui ir kitų aukštų žinybų vadovui Antanui Gustaičiui. Tarp kitų šaunių žygių jam priklauso ir svarus indėlis į garsųjį 1934 metų vasaros trijų jo paties konstrukcijos lėktuvų ANBO-IV skrydį aplink Europą, siekiant pagerbti prieš metus žuvusius Steponą Darių ir Stasį Girėną. Bet štai koks tragiškas posūkis jo biografijoje: „Okupantai tikriausiai ir negalėjo sugalvoti didesnio pasityčiojimo, kaip paskirti Antaną Gustaitį Lietuvos aviacijos, kurią jis visą gyvenimą kūrė ir puoselėjo, likvidavimo komisijos pirmininku“ (p. 140). Tai vyko 1940-ųjų rudenį, kai generolas Gustaitis dar vylėsi kažkokio stebuklo, deja, jo neatsitiko ir po nesėkmingo bandymo 1941 metų kovo 4-ąją pabėgti į Vakarus jis buvo suimtas ir tų metų spalį Rusijoje likviduotas.
Lietuva vis gimdė puikius oreivius. Išimtimi nebuvo ir sovietmetis, kada, nepaisant slogaus politizavimo, prasiskverbusio ir į sportinės aviacijos sferą, į padangę iškildavo lietuvaičiai, nustebindami savo talentais, „priversdami“ pakoreguoti TSRS rinktinės gretas. „Tačiau tikrasis lietuvių žygis prasidėjo, kai akrobatikos padangėje blykstelėjo perversmą aukštojo pilotažo sampratoje padariusio Stepo Artiškevičiaus žvaigždė“ (p. 74). Tai buvo 1977 metais, po metų į Sąjungos rinktinės stovyklą atėjo Jurgis Kairys, kiek vėliau Leonas Jonis, jo brolis Alfonsas, Vytautas Lapėnas, Rolandas Paksas, Onutė Motiejūnaitė.
Knygoje daug gražių, o kartais ir intriguojančių puslapių, apie jų skrydžius, apie jų indėlį į Lietuvos ir į pasaulio sporto aviaciją. Perskaitęs „Aukštumas“, pradėjau dar labiau gerbti tuos vyrus ir moteris, kurie ir kurios drąsiai ir talentingai veržiasi į dangų, į kosmosą, kurie atskleidžia visais laikais dvasią gaivinančias „ikariškąsias“ žmogaus savybes. Perskaitęs geriau suvokiu, kodėl į aukštumas veržėsi ir menininkai – nustebau sužinojęs, kad į Karo aviacijos mokyklą buvo įstojęs Balys Sruoga, kad garsiu lakūnu tapo ir majoro laipsnį užsitarnavo dailininkas Jonas Mikėnas, kad padangę raižė ir poetas Jonas Ratnikas.
…Gyvenu sostinės Lazdynų mikrorajone. Kartais gatve praeinantį, o dažniau Šv. Jono Bosko bažnyčioje besimeldžiantį matau nediduką, nuo senatvės kiek gunktelėjusį vyrą. Prieš keletą metų jį išvydau inžinieriaus, publicisto Algimanto Zolubo bute ir supažindintas sužinojau, kad tai garsusis lakūnas Viktoras Ašmenskas (g. 1912 ). Nudžiugau radęs apie jį ir E. Ganusausko „Aukštumose“. Autorius atsiliepia apie jį pačiais gražiausiais epitetais: „Aviatoriams Viktoras Ašmenskas – gyva aviacijos istorija, ryšys su jos herojais, žygiais ir praradimais. Šiandien tai atrodo jau beveik neįtikėtina – būti šalia žmogaus, rinkusio faneros gabalėlius Jurgio Dobkevičiaus krauju apšlakstytoje žolėje, prie Vokietijos sienos pasitikusio „Derlufto“ lėktuvą su didvyrių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikais, priimdavusio Karo aviacijos viršininko, ryškiausio šviesulio Antano Gustaičio patarimus“ (p. 108). Ir V. Ašmenskas neišvengė Sibiro lagerių, tik likimas jam buvo palankesnis. 1997 metais pasirodė stambus jo veikalas, knyga „Generolas Vėtra“, kurioje atsispindi ir jo paties, ir pokario Lietuvos rezistencinė kova.
Primindamas V. Ašmenską, sykiu noriu pasakyti, koks turtingas E. Ganusauko knygos „vardynas“, su kokiomis įdomiomis ir gražiomis asmenybėmis skaitytojas bus supažindintas, jeigu atsivers „Aukštumas“.
Edmundas Ganusauskas. „Aukštumos“, Vilnius: Lietuvių tauta, 2005.