Žilvinas VIZGIRDA
Antrąjį rašinį baigėme pasakodami ir samprotaudami apie Viktoro Uspaskicho turtus. Įdomu tai, kad kalbėdami apie korupciją nei "Transparency International", nei STT, nei kiti tyrėjai Kėdainių milijonieriaus beveik nemini. Lyg nebūtų "Jangilos Incorporated" bylos, teismo maratono dėl Krekenavos įrengimų. Dėl "Jangilos" Lietuvos biudžetas neteko 270 milijonų litų mokesčių. V. Uspaskichas sakė, kad tai ne jo firma, nors jis naudojosi šios firmos pinigais.
Atleidžiamos visos nuodėmės
Penkerius metus su V. Uspaskichu bylinėjosi ir Ūkio bankas. 1998-aisiais Vilniaus apygardos teismas iš Krekenavos agrofirmos bankui priteisė 6 milijonus litų. Aukščiausiasis Teismas šį sprendimą patvirtino. Tačiau V. Uspaskichas ne toks, kad vykdytų teismo spendimą, o jau po to, kai atėjo į valdžią, vėl užkūrė teisėtvarką ir bylą laimėjo. Tikroji korupcija kaip tik čia ir yra. Kai susipina valdžia ir teismai, kai bylos laimimos pasinaudojant valdžia. Korupcija ir tada, kai kyšį paima medikas, kai policininkas už 100 litų nebaudžia dėl greičio viršijimo. Apie tokius faktus rėkia ir tyrimus atlieka tokios visuomeninės organizacijos kaip "Transparency International", vėliau jų tyrimais naudojasi visi tie, kurie turi kovoti su korupcija. Kovoja su paėmusiaisiais šimtą litų, bet nieko negali padaryti tiems, kurie ima milijonus. Tą patį V. Uspaskichą dešimt kartų svarstė Seimo Etikos komisija. Svarstė už neatėjimą į Seimo posėdžius, už kolegų įžeidinėjimą, už tai, kad savo atvaizdėlį užklijavo ant agurkų stiklainio, bet dėl svarbesnių dalykų visi tyli, nes tai sunkiai įrodoma. Ypač kai turi pinigų. Ir net nesvarbu, ar tie pinigai jau "išplauti", ar dar nešvarūs. Kaip sako tauta, pinigai nekvepia. Ir toliau dievina poną Viktorą. Dievina net nežinodami, už ką. Šiaip kitus kapitalistus ir oligarchus žmonės peikia, jiems pavydi, vadina sukčiais. O V. Uspaskichas - šventas milijonierius. Nors tikriausiai nė piršto nepajudintų, jei žinotų, kad negaus dividendų. Suvirintojas milijonierius dabar turi ne tik Kėdainių dvarą su sava spauda ir televizija, bet ir savą šventiką. Ir ne kokį popą, kaip priklausytų rusui, bet vargstančiųjų mylimą tėvą Stanislovą. Šis dvasininkas laimina visus milijonieriaus darbelius ir atleidžia nuodėmes. Ir tas, kurias padarė, ir tas, kurias padarys.
Arba dabartinis Seimo skandalas. Išgirdus tai, ką kalbėjo "Rubicon group" vadovas A. Janukonis ir Seimo nariai V. Andriukaitis, V. Kvietkauskas, A. Vidžiūnas bei kiti, sulyginus tai su STT turima "Rubicon group" juodąja buhalterija, tikriausiai kiekvienam kyla įtarimas, kad Seimo nariai ėmė pinigus už palankių įstatymų priėmimą. Seimas neišdrįso leisti pradėti ikiteisminį tyrimą, tad įtariamieji ir toliau teigia, kad jie švarūs, bet ar kas tuo tiki? Smunkantys reitingai rodo, kad žmonės tinkamai įvertins Seimo narius. O Seimo reitingui jau nebėra kur smukti.
Valstybė grąžins visas paskolas
V. Uspaskicho kartais verta ir paklausyti. Jei neliečiamos jo firmos, šis Seimo narys kartais pasako ir teisybę. Tik atėjęs į Seimą jis vadovavo laikinajai tyrimo komisijai Valstybės turto fondo ir Kelių fondo veiklai, valstybės investicijoms, paskoloms, gautoms valstybės vardu ir su valstybės garantija, ištirti. Ta komisija konstatavo, kad valstybės turto panaudojimas yra neefektyvus ir net žalingas. V. Uspaskicho vadovaujama komisija nustatė, kad AB "Geonafta" daugiau kaip 80 procentų akcijų paketas buvo parduotas už 52 milijonus litų. Tais pačiais metais bendrovė gavo 51,5 milijono litų grynojo pelno. Kiekvienam būtų smagu įsigyti tokią bendrovę, kuri atsiperka jau pirmaisiais metais. Arba nusipirkti taip, kaip buvo nupirktos "Žalgirio" bendrovės 70 procentų valstybei priklausančių akcijų - už 1,2 milijono litų, nors bendrovės sąskaitoje buvo 1,8 milijono apyvartinių lėšų. Komisija nustatė daug pažeidimų skirstant kelių fondo lėšas, teikiant bankams garantijas ir pan. Ponas V. Uspaskichas iš Seimo tribūnos tada kalbėjo: "Aš, kaip Seimo narys ir kaip Lietuvos Respublikos pilietis, noriu pasakyti, jog esu visiškai įsitikinęs, kad valstybėje buvo sukurta mafijos struktūra, kuri padedant valdžiai grobstė valstybės, tai yra visų Lietuvos žmonių, turtą. Aš nemanau, kad visos išduotos ir negrąžintos paskolos ar beveik už dyką privatizuotas valstybės turtas yra atsitiktinumas. Nuo pat įstatymų leidybos procedūros buvo sukurta sistema, kada net įstatymuose buvo numatyta, kad neatsako nei valstybės paskolą gavęs ir jos negrąžinęs, nei ją išdavęs asmuo. Valstybinė valdžia tampa įrankiu šios mafijos grupės interesams ginti". Visi šie žodžiai gražūs ir teisingi, bet jie lieka tik žodžiais, nors už jų - didžioji korupcija. Tuo metu Lietuva buvo prasiskolinusi daugiau kaip 7 milijardus litų ir buvo aišku, kad didelė dalis skolų pakibs ant pačios valstybės kaklo. Tie, kas gavo pinigus, juos iššvaistė arba pagrobė, o dabar skolą dengiame mes visi. O kaltųjų kaip ir nėra. Paprastai kaip nusikalstamo aplaidumo pavyzdys galėtų būti Mažeikių "Oruvos" įmonė. Jai vis buvo duodamos paskolos, kol jų susikaupė beveik 100 milijonų litų. Tada "Oruvai" buvo paskelbtas bankrotas, o paskolas grąžina valstybė.
Politinė korupcija
Demokratinėse valstybėse korupcija pastebima, kai į ją įsivelia aukščiausi politikai. Kai apie tai parašo spauda, žmogus dažniausiai palieka politiką. Kartais sėda už grotų. Į skandalus yra įsivėlę buvę JAV prezidentai Bilas Klintonas (dėl oralinio sekso su Monika Levinski poste jis išliko tik prisipažinęs tiesą) ir Ričardas Niksonas ("Watergate" bylos skandalas dėl neteisėto sekimo, dokumentų vagysčių, korupcijos; R. Niksonas atsistatydino), Prancūzijos užsienio reikalų ministras Rolandas Diuma (buvo nuteistas už tai, kad neteisėtai priėmė dovanas iš buvusios meilužės - 64 milijonų frankų; apeliacinis teismas nuosprendį panaikino), Vokietijos kancleris Helmutas Kolis (slapta rinko aukas Krikščionių demokratų partijai) ir kiti politikai. Labai aukšto lygio politikai dažniausiai įkliūva per moteris, įsivelia į sekso skandalus. Finansinius reikalus jie tvarko taip, kad neprisikabinsi, o štai prieš lovos pagundas neatsilaiko.
Tarp Lietuvos politikų nukentėjusiųjų dėl moterų (na, nebent pasienio vadas A. Songaila dėl R. Smailytės) kol kas nėra. 6 metus kalėjimo už kėsinimąsi sukčiauti stambiu mastu buvo gavęs Seimo narys Audrius Butkevičius. 1997-ųjų rugpjūtį jis buvo sulaikytas "Draugystės" viešbutyje, įtarus 15 000 dolerių kyšio paėmimu iš tuometinio bendrovės "Dega" vadovo Klemenso Kiršos. A. Butkevičius buvo nuteistas už tai, jog žadėjo tarpininkauti, kad būtų nutraukta Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje tiriama baudžiamoji bylą dėl "Dega" ir JAV korporacijos "Mobil" tarpusavio atsiskaitymų. A. Butkevičius niekada neprisipažino, kad yra kaltas, ir visą laiką sakė, kad jo byla - politinė. Po pustrečių metų, praleistų už grotų, išėjęs į laisvę Seimo narys į kairę ir į dešinę dalijo interviu ir sakė, kad paskelbs dokumentus, įrodančius tuometinio Seimo nario V. Landsbergio bendradarbiavimą su KGB ("Atšils žemė, iškasim viską", - sakė A. B.). "Mano įkalinimas baigėsi, o jūsų gėda niekada nepasibaigs", - tai irgi A. Butkevičiaus žodžiai, pasakyti apie savo kaltintojus ir teisėjus. Įdomiausia tai, kad teismas A. Butkevičių nuteisė, o štai Seime jam apkalta net nebuvo surengta. To Seimo nariai nepanoro. Europos Žmogaus Teisių Teismas irgi pripažino, kad A. Butkevičiaus byloje buvo procedūrinių pažeidimų, už ką Lietuva Seimo nariui turėjo sumokėti 5 700 eurų neturtinei žalai atlyginti bei 2 900 eurų bylinėjimosi išlaidoms padengti.
Misteris penki procentai
Europos Žmogaus Teisių Teismas 100 000 litų kompensaciją iš Lietuvos priteisė ir buvusiam premjerui Adolfui Šleževičiui. Už tai, kad jo byla prokuratūroje buvo vilkinama nuo 1996-ųjų sausio 14-osios iki 2000 metų balandžio 18-osios. A. Šleževičius Vyriausybei vadovavo nuo 1993 metų kovo iki 1996-ųjų vasario. Apie jį sklido daugybė gandų. Ponas Adolfas buvo pravardžiuojamas Ilguoju stabilizatoriumi ir Misteriu penki procentai. Pirmoji pravardė dėl to, kad aukščiausias pasaulyje (ūgiu) premjeras sugebėjo stabilizuoti smunkančią Lietuvos ekonomiką. JAV ekonomistų atliktas tyrimas parodė, kad 1994 metais Lietuvoje prasidėjęs ekonominis augimas pasiektas smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros dėka. Kaip tik šiam verslui sudaryti kuo geresnes sąlygas ir stengėsi aukštasis premjeras. O štai tie penki procentai - sklido kalbos, kad tiek imdavo premjeras už laimėtus konkursus, viešuosius pirkimus ir kitus sandorius. Dabar daug kas tuos laikus prisimena su nostalgija, nes prie A. Šleževičiaus buvo vagiama su saiku, o dabar - be jokių apribojimų.
Prasidėjus bankų krizei, A. Šleževičius spėjo atsiimti savo asmeninį indėlį. Dėl to buvo sukeltas skandalas ir tuometinis prezidentas A. Brazauskas pasiūlė A. Šleževičiui atsistatydinti. Po mėnesį trukusios kovos ir premjeras, ir Lietuvos banko pirmininkas K. Ratkevičius buvo atstatydinti. Vėliau paaiškėjo, kad indėlius prieš žlungant Lietuvos akciniam inovaciniam bankui atsiėmė ne vienas politikas. Ilgą laiką "kompromatą prieš Šleževičių" lagaminėlyje nešiojosi tuometinis Seimo narys Romualdas Ozolas. Dalį dokumentų, iš kurių, anot R. Ozolo, matyti A. Šleževičiaus dalyvavimas vadinamojoje Genadijaus Konopliovo byloje, politikas atidavė Seimo Antikorupcinei komisijai. Ši dokumentus perdavė Generalinei prokuratūrai.
Tik sau ir savo klanui
G. Konopliovas įkūrė ir vadovavo "Tauro" bankui.Iš pradžių jis buvo vadinamas "Gekos" vardu. Jau 1991 - 1993 metais G. Konopliovo vadovaujamas bankas bei korporacija "Lietuvos verslas" įsipainiojo į kelias aferas: bandė Lietuvos vardu prekiauti ginklais, pažeisdamas įstatymus nupirko 10 kilogramų stomatologinio aukso. Jau 1993-aisiais tuometinis Lietuvos banko valdytojas R. Visokavičius norėjo nuodugniai ištirti "Tauro" veiklą, tačiau LDDP neleido to daryti, o pats R. Visokavičius atsisveikino su postu.
1995 metų vasarą A. Šleževičiaus Vyriausybė daugiau kaip 80 milijonų litų Europos Sąjungos kreditą paskyrė aptarnauti "Tauro" bankui. Kitaip sakant, "Tauro" bankas šias lėšas turėjo perskolinti kitoms įmonėms. Tuometinis Lietuvos banko valdytojas K. Ratkevičius pareiškė, jog tik šis bankas vienintelis, kurio rodikliai leidžia aptarnauti tokį kreditą. Bankas aptarnavo - visi pinigai buvo išdalinti savo korporacijos bendrovėms. Vėliau išaiškėjo, kad kai kurių įmonių direktoriai pasirašė tik dokumentuose, o pinigų negavo. Jokių veiksmų valdžia nesiėmė ir po to, kai kilo skandalas dėl beveik 28 milijonų grynųjų dolerių, kuriuos G. Konopliovas ir kompanija, nesumokėję nė lito mokesčių, deklaravo Mokesčių inspekcijoje.
Valstybės kontrolės Kvotos skyrius iškėlė bylą dėl svetimo turto pasisavinimo arba iššvaistymo "Tauro" banke. Banką jau buvo ištikusi gili krizė, jo skola siekė 140 milijonų litų. G. Konopliovo iššvaistytų pinigų laukė ir "Sodra", ir Mokesčių inspekcija, ir Lietuvos bankas, ir dar 3 000 kreditorių. Pirkdamas "Lietuvos ryto" puslapius G. Konopliovas dėstė visuomenei mintis apie rinką ir nuosavybę, o pats gyveno kaip švaistūnas: žarstė pinigus prabangai, savo apsaugai, vykdė įvairias aferas, klastojo dokumentus. Ar apie tai nežinojo Lietuvos bankas, Vyriausybė? Kas gali paneigti, kad toks jų aplaidumas bankrutuojančiam bankui buvo ne už dyką? Juk kaip tik tada ir pasklido kalbos apie 5 procentus, o G. Konopliovas pasijuto nepažeidžiamas. 1997-ųjų birželio 23-iąją bankininkas nusišovė. Tas šūvis - ne tik jo ir artimųjų tragedija. G. Konopliovo nebeliko, o milijonus, gautus iš Europos Sąjungos, esame priversti grąžinti mes visi, nes politikai už paskolas garantavo valstybės vardu. Pinigai, aišku, nedingo. Jie nusėdo kitose piniginėse. Bet be pėdsakų. O žmonės paprasčiausiai užmiršo, kad "Taurą" puoselėjo LDDP ir jos vadovai A. Šleževičius bei A. Brazauskas. "Tai - banko ir vieno žmogaus tragedija", - tuomet sakė prezidentas A. Brazauskas. Jam ir jo bendrapartiečiams tokia išvada patogiausia.
Kitame numeryje: Ar tik "Tauro" banke LDDP ir jos vadovas paliko savo pėdsakus? Kitų bankų žlugimas. Medikų, diplomatų ir kiti korupciniai skandalai.
