Ototakė keliauja po JAV
1998-ųjų vasario atostogos nepamirštamos. Aš išvykau trijų savaičių kelionėn po JAV. Mes buvome penkiese. Visi ne kartą buvome keliavę po Japoniją, tačiau aš niekada nebuvau lankęsis kitame kontinente. Visada važinėdavau mechaniniu vežimėliu, tačiau šį kartą nusprendžiau vykti elektriniu.
Pirmieji rūpesčiai prasidėjo, kai reikėjo įkelti vežimėlį į lėktuvo bagažinę. Saugumo sumetimais buvo būtina atjungti laidus nuo baterijų. Mūsų oro uosto kompanija krapštėsi taip ilgai, kad manėme, jog niekada neįsėsime į lėktuvą. Kai atvykome į San Franciską, vietinis personalas pranešė, kad nežino, kaip sujungti laidus. Baigėsi tuo, kad patys susitvarkėme savo vežimėlius. Palikę oro uostą, iš karto atsidūrėme kitame pasaulyje. Mano pirmasis įspūdis - dangaus spalva. Jis buvo toks žydras, toks tyras! Pirmiausia aplankėme gražiausią pasaulyje Golden Geito tiltą ir Al Kaponės kalėjimą Alkatrazą.
Po dviejų ar trijų dienų nuvykome į Berklį. Sako, kad tai miestas, kuriame lengviausia gyventi tiems, kurie neapsieina be vežimėlio. Būtent dėl šios priežasties neįgalieji dažniausiai renkasi Berklio universitetą. Tą dieną vyko universiteto šventė. Stebėjausi rasių įvairove, tačiau pritrenkė neįgaliųjų vežimėlių skaičius - per kelias valandas pamačiau daugiau nei dvylika. Vienas dalykas man tikrai pasirodė keistas. Pajutau, kad aš per minią iriuosi alkūnėmis (tiksliau - bigėmis). Netrukus tapo akivaizdu, kodėl - į mane absoliučiai niekas nekreipė dėmesio. Japonijoje neįgaliojo vežimėliu besiskinantis kelią vaikinas tučtuojau tampa smalsumo objektu. Čia, priešingai, į jį net nežvilgteri. Greitai pamačiau, kad retai sugaunu praeivių žvilgsnius (ne tiktai Berklyje, bet ir visoje Amerikoje).
Kitą dieną nuėjome paklausyti operos - norėjome oriai atšvęsti vieno iš mūsų gimtadienį. Iki šiol nė vienas nebuvome buvęs prašmatniame Japonijos teatre.
Suprantama, aš sėdėjau neįgaliesiems su vežimėliais skirtoje vietoje. Kainos mane labai nustebino. Japonijoje neturi reikšmės, kur tau rezervuota vieta ir kiek tu už ją sumokėjai. Tu visada atsiduri specialioje vietoje, paprastai - kur nors kampe. Suprantama, prieš tai gerokai pasiriejęs su už vietas atsakinga darbuotoja. Mūsų šalyje taip būna visur - teatre, koncerte, stadione. Panašiems į mane rezervuotų vietų dalis niekuo nesiskyrė nuo kitų teatro vietų. Čia sėdėję du ar trys asmenys stebino puošnumu. Man iš dešinės sėdėjusi moteris vilkėjo rausvą suknelę su blizgučiais ir buvo panaši į fejerverką.
Praleidę penkias dienas San Franciske, nuvykome į Las Vegą. Prieš tai lankytas miestas žavėjo savo natūraliu grožiu, o Las Vegas - tikras dirbtinio grožio perlas. Visas miestas - gigantiškas atrakcionų parkas.Visomis kryptimis nuo Las Vego driekiasi nacionaliniai parkai (ir garsusis Didysis Kanjonas). Mes nusprendėme išsinuomoti automobilį. Deja, nuomojimo agentūra neturėjo automobilio, pritaikyto neįgaliųjų vežimėliui. Negalėjau atsistebėti, kad taip yra šalyje, kurioje viskas pritaikyta neįgaliesiems.
Galiausiai išsinuomojome automobilį, išėmėme užpakalinę sėdynę ir įkėlėme vežimėlį. Labiausiai troškau pamatyti Holivudą, Amerikos kinematografinės industrijos centrą, Beverli Hilso prašmatnybes ir didžiulius Santa Monikos paplūdimius. Buvo sunku nuspręsti, nuo ko pradėti, nes viliojo begalė atrakcionų ir kitų neregėtų įdomybių. Mano vežimėlis nesusidūrė su jokiomis kliūtimis. Japonijoje neįgalieji vengia panašių vietų, o jeigu ir apsilanko, tai dėl įvairių nemalonumų atsisveikina nieko nepamatę. O čia galima važiuoti dešimtis kilometrų traukiniu, žavėtis mūsų mylimų herojų virtuoziškumu, paskęsti ateities pasaulyje, pasijusti King Kongo persekiojamam...
Neįgaliųjų vežimėliai turi iš anksto numatytas vietas pirmosiose eilėse. Transporto priemonės pritaikytos taip, kad į jas įvažiuoji sėdėdamas savo mini transporte. Tualetai, savaime suprantama, pritaikyti neįgaliesiems. Amerikoje laisvalaikio industrija rūpinasi mūsų komfortu. Tačiau tiktai Amerikoje!
Į nieką pasaulyje neiškeisčiau šių trijų savaičių. Žodžiai, kad "puikiai praleidau laiką", per silpni įvertinti tikrovei. Iš tikrųjų Amerikoje per didelė tendencija globoti neįgaliuosius. Neįgalūs vaikai labai greitai prie to pripranta ir išsiugdo neigiamą požiūrį ("Aš vargšelis. Jūs turite manęs gailėti"). Vaikas, auklėjamas tokių tėvų, kaip manieji, iki dvidešimties metų auga visai negalvodamas, kad jis neįgalus, tuo tarpu kiti tai žino jau nuo ketverių metukų. Neįgalumas mums nėra kažkas negatyvaus. Tai ne kas kita, kaip ypatinga fizinė būklė. Panašiai kaip storulis ir džiūsna, labai aukštas ir mažiukas, paniurėlis ir linksmuolis. Nėra nieko keisto, jeigu vienas gali naudotis galūnėmis, o kitas - ne. Šitaip mąstant nematoma reikalo apie ką nors tūpčioti dėl jo fizinių savybių. Tai mano tėvai man įdiegė tokį požiūrį. Aš jiems labai dėkingas už savo gyvenimą.
Japonijoje prie parduotuvių, bibliotekų ir kitų visuomeninių vietų liftų dažnai būna parašyta: "Draudžiama įvažiuoti neįgaliesiems su vežimėliais be palydovo". Tačiau aš galiu atlikti visą seriją veiksmų: įvažiuoti su vežimėliu į liftą, nuspausti reikalingo aukšto mygtuką ir paskui išvažiuoti. Tai ar reikalingas palydovas?
Taip, pripažįstame, kad mums labai reikalinga pagalba. Tačiau ne kas kitas, tik supanti aplinka, mus jėga nubloškia į tą žemesnę, kartais tiesiog apgailėtiną padėtį. Aš esu įsitikinęs, kad dėl fizinio trūkumo kenčiantys asmenys nebūtų "neįgalieji", jeigu gyventų tinkamoje aplinkoje. Kai nėra liftų traukinių ir metro stotyse, kai negaliu pakliūti į autobusą ar taksi tiesiog su savo vežimėliu (turiu omenyje Japoniją), man sunku, tiesiog neįmanoma nuvykti iš vienos vietos į kitą. Šiuo atveju aš tikrai tampu "neįgaliuoju".
Dabar įsivaizduokime, kad kiekvienoje stotyje yra liftas, kad traukiniuose viskas numatyta taip, kad nebūtų nei tuščių tarpų, nei aukščio skirtumo tarp laiptelių ir perono krašto, kad autobusai ir taksi būtų aprūpinti pakėlimo mechanizmais (platforma) vežimėliams, tada aš nebūčiau "neįgalusis" visuomeniniame transporte, kuris toks svarbus Japonijoje. Japonai prieš išeidami iš namų apsiauna batus. Aš šoku į savo vežimėlį. Tai vienintelis skirtumas.
Kai kalbuosi su vaikais, visada sakau: "Kai kurie iš jūsų nešioja akinius. Tai todėl, kad jūsų regėjimas nėra tobulas. Aš naudojuosi vežimėliu, nes mano kojos netobulos". Jie prapliumpa kvatoti ir pripažįsta, kad tai tas pat. Kai aš paklausiu, ar jie jaučia gailestį akinius nešiojantiems žmonėms, jie nesupranta, kodėl reikėtų. Tačiau kai vėl klausiu: "Ar jums gaila žmonių, kurie keliauja su vežimėliu?", jie man sutartinai atsako: "Taip".
- Tačiau jūs man ką tik sakėte, kad tai tas pat, kaip ir nešioti akinius. Tad kodėl toks atsakymas?
- Nes žmogus, kurio blogas regėjimas, gali jį pagerinti nešiodamas akinius, tuo tarpu tas, kuris sėdi vežimėlyje, negali pagerinti daugelio dalykų. Todėl ir reikia jų gailėti.
Taip, jie pataikė. Aplinkos sąlygos, kurios neįgaliuosius paverčia "vertais pasigailėjimo," galėtų ir turėtų būti pagerintos.
* NEĮGALIŲJŲ SPORTAS
Neįgaliųjų sporto varžybų idėja neurochirurgui Gutmanui gimė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Nuo pat karo pradžios šis anglų neurochirurgas savo ligoninėje Stok Mandevilyje priiminėjo sunkiai sužeistus karius. Daktaras Gutmanas stengėsi neleisti šiems jauniems ir atletiškiems vyrams grimzti į depresiją, tad versdavo sportuoti. Ligoninės koridoriuose vykdavo karštos sėdinčiųjų neįgaliųjų vežimėliuose ledo ritulio ir krepšinio varžybos. Kiti veteranai treniruodavosi šaudyti iš lanko. 1948 metų liepos 28-ąją gydytojas Gutmanas paskelbė apie pirmąsias oficialias neįgaliųjų sporto varžybas. Į jas atvyko šešiolika varžovų. Šios varžybos dar ir dabar kiekvieną vasarą vyksta Stok Mandevilio kaime... * Pirmosios tikros olimpinės neįgaliųjų žaidynės įvyko 1960-aisiais Romoje. Šiandieną parolimpinės žaidynės įgavo svarbią reikšmę. Kaip ir olimpinės, jos vyksta kas ketveri metai. Paskutinės vyko Sidnėjuje ir sutraukė daugiau nei 4 000 atletų. Vyko 18 sporto šakų varžybos (regbis vežimėlyje, jojimas, fechtavimasis, plaukimas, futbolas, atletika ir t. t.). Kitos parolimpinės žiemos žaidynės vyks JAV, Solt Leik Sityje.
Jūreivis vežimėlyje
Australas Vinis Lauersas po motociklo avarijos liko paralyžiuotas. Tai atsitiko 1990-aisiais. Nuo to laiko jis ne tik išmoko gyventi naudodamasis vežimėliu, bet ir pasistatė savo negaliai pritaikytą burlaivį. 2000 metais jis niekieno nepadedamas sėkmingai apiplaukė pasaulį. Kelionė truko pusaštunto mėnesio. Vinis plaukdamas surinko, mūsų pinigais, apie 125 000 litų vargstantiems vaikams pagelbėti.
Plaukikas be kojų
26 metų amerikietis Džeisonas Venigas įveikė šešis pasaulinius plaukimo rekordus (neįgaliųjų kategorijoje). Kai buvo vaikas, dėl įgimto iškrypimo jam teko amputuoti abi kojas žemiau kelių. Be to, Džeisono dešinioji ranka teturi tris pirštus. Vaikinas studijuoja Mičigano universitete. Visa tai jam netrukdo kas dieną universiteto baseine nuplaukti po 13 kilometrų. "Aš turiu išnaudoti man duotus kūną ir protą iki savo galimybių kraštutinumo".
Pianistas stikliniais kaulais
1999 metų sausį mirė Mišelis Petručianis. Jis sugraudino džiazo pasaulį. Šis prancūzų pianistas virtuozas yra vienas žinomiausių muzikų pasaulyje. Išgarsėjęs D. Elingtono interpretacijomis ir savo duetais jis pasižymėjo nepaprastu ryžtu. Nuo pat gimimo Mišelis kentėjo nuo vadinamosios stiklinių kaulų ligos. Ši liga jį pasmerkė trumpam gyvenimui ir kasdieninei kovai su skausmu. Mišelis mirė būdamas 36 metų amžiaus. Jis buvo žemesnio nei metro ūgio ir kartais turėjo būti nešamas prie pianino (tokie trapūs buvo jo kaulai). Tačiau jo klausantis sujaudindavo, tiesiog sukrėsdavo nepaprasta muzikos jėga.
