Ne visiems žmonėms pasiseka gimti po laiminga žvaigžde, todėl Roberta ir jos broliai niekuomet nepatyrė tėvų meilės ir šio džiaugsmo. Vaikai matė tik skurdą ir nuolatos girtaujančius tėvus. Roberta puikiai prisimena, kaip namuose lankydavosi vaikų teisės:
„Mūsų vaikystė nebuvo lengva, nes mama daug gėrė, o namuose nuolatos lankėsi svetimi vyrai, nuolatos teko gyventi tarp baimės ir smurto. Su mama gyvenome ne ilgai, aš iki 12 metų, o broliai dar mažiau, nes visi yra jaunesni už mane, o po to atsidūrėme vaikų namuose, vaikų teisių sprendimu“.
Deja, tačiau vaikams giminės niekuomet nesiūlė prisiglausti pas juos, nes vaikai savo tėčių nepažįsta, o visa mamos pusės šeima bei giminės gyvena Airijoje, kur šiuo metu gyvena ir pati Roberta:
„Visa mamos šeima gyveno užsienyje, Airijoje, todėl tokiems mažiems niekada nesiūlė prisiglausti pas juos, nors situaciją žinojo. Turime ir kiek tolimesnių giminaičių, tačiau jie lygiai taip pat yra girtaujantys, todėl pasirinkimo neturėjome, tačiau jie siųsdavo mums siuntinukus, dovanėles, patys atvykdavo mus aplankyti kartą per metus, o likusį laiką bendraudavome telefonu. Su mama taip pat bandėme palaikyti ryšį, nes ji po kurio laiko buvo persikėlusi į Airiją“.
Vaikų namų atvaizdas penketuko gyvenime
Nors vaikų namai daugeliui atrodo prasta ar nesaugi vieta, tačiau Roberta vaikų namus atliepia tik geriausiais žodžiais ir prisimena tą laiką, kuomet buvo priimtas sprendimas visus vaikus perkelti ten. Moteris atvirauja, jog su džiugesiu priėmė tokią žinią:
„Mama išvyko į oro uostą nuvežti mūsų tuometinį patėvį, o broliai bute uždegė spintelę ir kilo gaisras. Turbūt atvyko visos įmanomos tarnybos ir kartu su jais žurnalistai, jog 5 mažamečiai yra vieni ir be priežiūros, mamos nėra, tai socialinės darbuotojos mūsų klausė, kaip mes jaučiamės, tuomet sakiau, kad pavargau, nebenoriu gyventi su mama, sakiau, jog net negaliu deramai mokytis mokykloje, nes pirmiausia reikėjo pamaitinti, nuprausti ir prižiūrėti brolius“.
Šeimos laikinoji stotelė tapo Gruzdžių miestelio vaikų namai, o vėliau visi buvo perkelti į Kuršėnų miestelio vaikų namus. Pirmąjį kartą vaikai vaikų namuose užsibuvo ne ilgai, nes mama dar bandė juos susigrąžinti, tik jai buvi iškelta sąlyga susituokti, bet laikas pas mamą neprailgo:
„Vėl ėmė kartotis tos pačios bėdos ir po pusmečio buvome atimti ir vėl atvežti į vaikų namus, o jau tą kartą į Kuršėnus“.
Roberta vaikų namus prisimena su šypsena ir jaučia stiprų ryšį su šia vieta iki šiol:
„Vaikų namuose mumis rūpinosi, mylėjo, globojo, tai buvo du skirtingi dalykai, gyventi pas mamą ar vaikų namuose. Grįžusi į Lietuvą visuomet nuvažiuoju aplankyti, o kai būnu Airijoje, bendraujame telefonu“.
Robertos didelės širdies užteko visiems broliams
Ši šeima niekuomet nematė tikros mamos šilumos, tačiau Robertos didelės širdies, meilės ir rūpesčio užteko broliams. Augant ir keičiantis aplinkybėms, Roberta pirmoji turėjo palikti vaikų namus, nes ji – vyriausia sesuo ir jai greičiausiai suėjo 18 metų.
Vos tik suėjus pilnametystei, Roberta žengė itin didelį ir brandų žingsnį – nusprendė susitvarkyti globos dokumentus ir prisiimti globą už brolius, tačiau tam reikėjo gerų gyvenimo sąlygų.
„Išvykau dirbti į Airiją, kad kuo greičiau galėčiau užsidirbti ir turėti būstą. Per trumpą laiką, kol ten dirbau, mano brolis, kuris tapo pilnamečiu, išėjo gyventi savarankiškai, o dar jaunesnis išvyko gyventi pas globėjus, tad liko trys broliai vaikų namuose. Per trumpą laiką užsidirbau pakankamai ir grįžau gimtinėn, jog galėčiau pradėti dokumentų tvarkymą“.
Atrodo keista, jog tokia jauna mergina pasiryžo tokiam dideliam žingsniui, tačiau noras buvo daug didesnis už keliamus standartus.
Robertai labai pasisekė, nes šiam sprendimui jos niekas nė nebandė perkalbėti ir taip jau sutapo, kad žmogus vedęs globėjų kursus, buvo buvęs moters auklėtojas iš vaikų namų, todėl labai ją palaikė šiame sprendime.
„Sunkiausia yra, kai tu niekuomet nematei to tobulo šeimos modelio, kuris rodomas globėjų kursuose ir tu neturi patirties ir žinių, kaip turi atrodyti graži šeima, bet aš stengiausi taip kaip mokėjau ir galėjau.
Žinoma, jog pasakojo ir apie tai, kaip reikia elgtis su vaikais, kurie patyrė smurtą ir kitokius baisius dalykus, todėl tada aš turėjau antrą kartą išgyventi savo baisiausius vaikystės košmarus dar kartą“.
Ryšys su mama niekuomet taip ir neužsimezgė, tačiau Roberta prisimena, jog vaikai yra gavę siuntinių, dovanų iš mamos.
Gyvenimas Airijoje
Airija tapo pirmoji šeimos stotelė po Lietuvos, kur šeima gyvena iki šiol. Roberta atvirauja, jog pirmasis darbas, kurį teko dirbti išvykus, buvo valytojos darbas, tačiau čia išmoko įvairių gyvenimo pamokų.
Šiai dienai šeima gyvena laimingą ir pilnavertį gyvenimą. Moteris nuomuojasi namą, kuriame gyvena pati, jos draugas, du globojami broliai ir dar vienas brolis, kuris yra vos metais jaunesnis už pačią.
Moteris atvirauja, kad namų duris teko atverti ir dar vienam šeimos nariui – pusbroliui.
„Jo mama taip pat girtaujanti, tad vos sulaukė pilnametystės, atvyko gyventi į Airiją, o aš negalėjau jam atsakyti, nes žinau, kaip sunku pasidėti pagrindą po kojomis“, – atvirauja moteris.
Roberta atvirauja, kad broliai buvo mokyklinio amžiaus, kuomet išskrido gyventi su sese, vienas brolis buvo baigęs vos pirmąją klasę, tačiau jam nebuvo sudėtinga išmokti naują kalbą, greit susirado draugų.
„Būna, kad žmonės man sako ir klausia, kada aš pradėsiu gyventi savo gyvenimą, tai greičiausia tik tada, kai broliai bus pilnamečiai. Aš esu laiminga ir žinau, kad viską darau gerai, nes jie nenuėjo tokiais keliais, kokiais nuėjo mūsų mama“, – šypsosi moteris.
Kelionės – neatsiejama šeimos dalis
Nešti finansinę atsakomybę už brolius – Robertos kasdienybė. Moteris neslepia, jog Lietuva ir Airija nėra vien dvi šalys, kur šeima lankosi. Šeima mėgsta keliauti, o didžiausia jų organizatorė – Roberta.
„Mokėti už kelis asmenis man neskauda. Vardan jų džiaugsmo, naujos kultūros pažinimo man negaila pinigų, nes jie juk uždirbami. Tikrai keliaujame dažnai“, – atvirauja Roberta.
Roberta pasakoja, kad tokioms kelionėms gerokai anksčiau niekada neskuba ruoštis, nes tada kainos būna didžiausios. Moteris sako, jog geriausia tą daryti paskutinę minutę, tuomet kainos būna mažiausios.
„Džiaugiuosi, jog mano draugas čia irgi prisideda, prisideda finansiškai“, – apie antrąją pusę pasakoja Roberta.
Planuoti reikia tik laiką, kadangi jaunesniam broliui egzaminai, tad Roberta pasakoja, jog dažniausia atsižvelgia į brolių laisvą laiką, o pati lengvai prisitaiko.
Savanoriška veikla vaikų namams
Ne paslaptis, jog Roberta jaučia didelę trauką vaikų namams, kuriuose augo. Moteris pasakoja, kad prisimena, kuomet dar pati gyveno juose, vaikai per Kalėdas gaudavo įvairių dovanų iš Belgijos, tačiau paakalbėjus su auklėtoja paaiškėjo, jog Robertai palikus vaikų namus šį projektą nutraukė.
„Sukau galvą, ką galiu dėl to padaryti, nes buvo tikrai labai smagu. Sugalvojau, kad aš būsiu tas žmogus, kuris rūpinsis šiuo klausimu. Socialiniuose tinkluose pradėjau prašyti žmonių, kad gal kas nori prisidėti ir padovanoti kokiam nors vaikui dovanėlę, tai nustebino, nes atsirado labai daug žmonių.
Praeitais metais surinkome beveik 80 vaikų, kuriems dovanojome dovanas. Dovanojome dovanas Kuršėnų ir Utenos vaikų namams.
Tai šiemet ir vėl jau pradėjau rinkti, tad šiemet vyksiu ir gyvai įteikti dovanas, nes anksčiau siunčiau per siuntas“, – su šypsena kalba Roberta.
Moteris atviravo, kad prie dovanų prisidėjo ne tik Lietuvoje gyvenantys žmonės, bet ir Airijoje. Dovanojo net plančetes:
„Rašiau ir padėkas bei diplomus žmonėms, kad nors kaip nors atsidėkoti už jų gerumą“.
Roberta jau pradėjo ruoštis didžiosioms metų šventėms ir ieško gerų žmonių, kurie taip pat norėtų prisidėti ir padovanoti dovaną vaikams, gyvenantiems vaikų namuose. Su Roberta galima susisiekti per bet kurį socialinį tinklą.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
