Per vieną muzikos šou ištarusi viešą prisipažinimą: „Myliu tave, katine“, – vilnietė Violeta, tuomet dar Riaubiškytė, buvo staigiai ir nesunkiai mylimojo Viliaus Tarasovo pagrobta į jo gimtąjį miestą – Klaipėdą. Netrukus ji tapo Tarasoviene ir šeimoje gimė tikra klaipėdietė, dabar jau dvejų metų Gabrielė.
„Vaikystėje ir paauglystėje Klaipėdą dažniausiai tik pravažiuodavau keliaudama į Palangą, – pasakoja Violeta. – O vėliau, pradėjusi aktyvią gastrolių veiklą, netikėtai atradau, kad Klaipėda – malonus ir kitoks nei kiti Lietuvos miestai.
Dar iki draugystės su Viliumi pajutau miesto prie jūros žavesį, kerus, jaukumą ir trauką. Jis man visada asocijavosi su saulėta vasara, paplūdimiais, Jūros švente, koncertais. Nė neįtariau, kad čia apsigyvensiu.“
Moteris juokiasi klausiama, ar ištekėjus buvo sunku vyrui ją įkalbinti kraustytis į uostamiestį. „Derybų nebuvo. Vilius tvirtai pasakė norintis gyventi Klaipėdoje, – prisipažįsta moteris. – Vilnius jam ne prie širdies. Suprantu, jis gimė Klaipėdoje, čia jo namai, draugai. Kai dėl muzikos reikalų ilgiau užsibūname Vilniuje ar kitur, jaučiu, kaip jis ilgisi Klaipėdos. Man apsispręsti nebuvo labai sunku. Juk Vilnių keičiu ne į, pavyzdžiui, Panevėžį, kuris yra geras miestas, bet jo visai nepažįstu. Atsikrausčiau į Viliaus Klaipėdą.“
Nenuostabu. Už tvirto Viliaus stoto ji jaučiasi mylima ir saugi. Vos ne dviejų metrų vyras eidamas per Klaipėdą lengvai užsimeta mažylę Gabrielę ant sprando. Jis tampa milžinu, o nedidelio ūgio Violeta šalia atrodo kaip coliukė. Ši šeima darni ir šių laikų kontekste – senoviškai laiminga. Vyras – šeimos galva, žmona – gėris, meilė, švelnumas. Beje, ar laimė gali būti senoviška?
Išsivadavo iš nostalgijos
Su Vilniumi tikra vilnietė Violeta atsisveikino neskausmingai. Atvirkščiai – po gyvenimo pokyčių iš pradžių grįžusi į sostinę ji nervinosi dėl transporto spūsčių, žmonių skubos, erzelio. „O Klaipėdoje užburia ramybė, – pasakoja dainininkė. – Nemažai vietų galiu pasiekti pėsčia – gyvename miesto centre. Kai kur važiuojame, randame vietos pasistatyti automobilį.“
Kai Klaipėdą aplanko ruduo, lietus, vėjai, Violeta pasiilgsta gimtojo miesto. Jame liko tėvai, draugai. „Labiausiai pasiilgstu tėvų ir vaikystės vietų – kalvelių ir pievelių, po kurias lakstėme vaikystėje. Tai netoli gimtųjų Baltupių“, – sako ji.
Muzikantų gyvenimas judrus. Tarasovai sostinėje taip dažnai turi muzikos reikalų, kad pavargę nuo kelionių per parą pirmyn atgal ilsisi sostinėje likusiame Violetos bute. „Gimtajame mieste būnu dažnai. Taip išsivadavau iš nostalgijos, – šypsosi Violeta. – Staiga Vilniuje įrašas ar netikėtas koncertas. Kartais tarp Vilniaus ir Klaipėdos gyvename kaip čigonai. Išmokau akimirksniu susikrauti savo ir vaikų daiktus.“
Kitokia Klaipėda
Daugelis Klaipėdą mato vasarą: kai geras oras, vilioja paplūdimiai, gražios merginos gatvėse, senamiesčio kavinės. Tai tik vienas sezonas. O vėliau?
„Didžiausias išbandymas – vėjai. Rudenį taip ūžauja, kad kartais rytais nedrąsu išeiti iš namų. Mes prie tokių Vilniuje nepratę, –dalijasi patirtimi vilnietė. – Dar ta nuolatinė drėgmė, stiprinanti šalčio poveikį. Kas dar? Nespėjau pasijusti vieniša, nes netrukus susiradau klaipėdiškių Viliaus bičiulių ir jų žmonų draugiją. Be to, ir Vilniuje pas draugus lankausi dažnai.“
Nemaža dalis tikrų klaipėdiečių vasarą visai neina prie jūros. Tarasovai elgiasi kitaip. Kai tik paaugo mažoji Gabrielė, šeima prie jūros pradėjo lankytis su dviračiais.
Vadovaujami Viliaus, jie čia karštomis dienomis elgiasi protingai. Kaitinasi ankstyvą rytą arba vėlyvą popietę. „Prie jūros keliaujame ne tik pliažo dienomis, – aiškina Violeta. – Atsimenu, kaip smagiai pernai ankstyvą pavasarį ilsėdavomės Smiltynėje. Prisidarome sumuštinių, pasiruošiame gėrimų ir su šeimomis pirmyn. Keltas, netrumpa kelionė prie jūros, tuščias paplūdimys, jūros begalybė... Vaikai rausiasi po smėlį, vis ką nors randa. Taip gerai, kad nesinori kalbėti.“
Didesnių netikėtumų Violeta Klaipėdoje nesulaukė: „Man pasirodė, kad čia daugiau rusakalbių, nors jų čia tiek pat, kaip ir Vilniuje. Pastebėjau vos juntamą klaipėdietišką tarmę. Vėjas, vėjas, vėjas... Pripratau. Kadangi nesidarau šukuosenų, jis man jų neišardo. Drėgmė. Kai Vilius kelias dienas pabūna Vilniuje, skundžiasi, kad jam per sausa – džiūsta oda, nosis. O man gerai ir čia, ir ten. Klaipėdoje žiemos šiltesnės. Mažiau sniego ir nereikia jo valyti rytais nuo mašinos.“
Bijo šėlstančios jūros
Violeta nepasidavė tikrų klaipėdiečių aistrai stebėti jūros stichiją. Prisipažįsta, kad ir kaip tai būtų įspūdinga, žiūrėti baisu. „Dar nuneš“, – juokiasi nedidukė moteris. O Vilius su bičiuliais visada važiuoja prie molo žiūrėti audrų. Ypač didelį įspūdį jam padarė uraganas Anatolijus. „Baltija iš lėto slenka į žemyną. Skaičiau, kad po 50 metų neliks Palangos – nuplaus jūra. O jei koks cunamis? Pirmiausia smogtų Klaipėdai. Truputį baisu“, – baiminasi dainininkė. „Nieko nieko, ne trobelėje ant jūros kranto gyvename“, – juokiasi Vilius.
„Klaipėdos gera aura, – džiaugiasi Violeta. – Noriu gyventi tik čia arba Vilniuje. Miestas prie jūros mane prisijaukino ir priėmė išskėstomis rankomis.“
