Ketvirtadienio (09.18) Vakarų spaudoje: Arafatas ir Šaronas; Prancūzija ir Amerika; Kastro režimas. Spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Mykolas Drunga.
Jei Izraelio vyriausybė nori padaryti Jasirą Arafatą bereikšmį - o tam mes nuoširdžiai pritariame - tai neseniai girdėti aukšto rango ministrų grasinimai jį nužudyti rodo, kaip jie vis dėlto nesupranta palestiniečių, - rašo “New York Times” redaktoriai ir tęsia: - Tuo jie tik grąžino Arafatą į savo apgultos ir vis beviltiškesnės tautos glėbį, ten, kur jis jaučiasi geriausiai, grąžino jam negailestingo kario su Izraelio šėtonu vaidmenį. Tai abipusis maivymasis, kuris nė vienos tautos interesams nepasitarnauja. Arielis Šaronas ir jo ministrai privalo savo kaitinančios retorikos atsisakyti ir imtis veiksmų, kurie realiai pakeistų palestiniečių politinę dinamiką. Gerai, kad užsienio reikalų ministras Silvanas Šalomas atsiribojo nuo bandymų Arafatą nužudyti. Bet to neužtenka. Nedaug išmintingiau būtų jį kur nors ištremti. Kelių dešimtmečių patirtis rodo, kad bandymai Arafato pirštus atplėšti nuo politikos niekur neveda - jis tik dar labiau į ją įsikimba. Išmintingiausia būtų jį apeiti, leidžiant iškilti jo varžovams, linkusiems prie reformų. Deja, Mahmudo Abaso atveju Šaronas ta proga nepasinaudojo, nespręsdamas žydų gyvenviečių Vakarų Krante ir Gazos Ruože klausimo iš esmės. Dabar atsirado antra proga su Ahmedu Kurėjumi. Bet jo galia Arafato sąskaita sustiprės tik tada, jei Izraelis pasitrauks iš okupuotų teritorijų, - rašo “New York Times” redaktoriai.
Kita tema to paties laikraščio apžvalgininkas Tomas Frydmanas rašo: mums, amerikiečiams, laikas suprasti, kad Prancūzija nėra tik kartais mus erzinanti sąjungininkė ar pavyduliaujanti varžovė - ji vis labiau tampa mūsų priešė. Jei prisimeni, kaip Prancūzija elgėsi prieš karą, padarydama neįmanomą Jungtinių Tautų rezoliuciją, kuri iškeltų Sadamui Huseinui tikrą ultimatumą, taip galbūt išvengiant karo; jei pažiūri, kaip ji elgėsi per karą, kai jos užsienio reikalų ministras Dominykas Vilepenas vengė atsakyti į klausimą, ar jis labiau norėtų matyti laimint Sadamą, ar Ameriką; ir jei stebi, kaip ji elgiasi šiandien, reikalaudama kažkokio nerimto simbolinio Irako suverenumo perdavimo skubotai sukurptai Irako laikinajai vyriausybei, ir tada Irako galutinį perėjimą į demokratiją prižiūrint daugiau nevieningoms Jungtinėms Tautoms negu Jungtinėms Amerikos Valstijoms, tada peršasi viena išvada: Prancūzija nori, kad Amerikai Irake nesisektų. Tai labai gaila, - rašo Frydmanas, - nes pačiai Prancūzijai, kurioje gyvena daug musulmonų, būtų geriau taikus, nuosaikių musulmonų vadovaujamas Irakas, o vienai Amerikai tai pasiekti be Prancūzijos pagalbos bus sunku.
Į visai kitą pasaulio žemyną žvalgosi trys buvę prezidentai - Čekijos Vaclavas Havelas, Vengrijos Arpadas Giončas, Lenkijos Lechas Valensa. Atvirame laiške daugeliui Vakarų laikraščių jie rašo: lygiai prieš pusmetį Fidelio Kastro vyriausybė į kalėjimą uždarė 75 Kubos opozicijos atstovus. Jie visi buvo nuteisti kalėti nuo 6 iki 28 metų - vien už tai, kad išdrįso pareikšti kitokią nei oficiali nuomonę. Havelo, Giončo, Valensos požiūriu, negalima sakyti, kad Amerikos embargas Kubos atžvilgiu davė pageidaujamų rezultatų. Bet to negalima pasakyti ir apie Kubai daug palankesnę Europos politiką. Laikas atidėti į šalį transatlantinius ginčus dėl embargo ir susitelkti į tiesioginę pagalbą Kubos disidentams, sąžinės kaliniams ir jų šeimoms. Europa turėtų nedviprasmiškai pareikšti, kad Kastras yra diktatorius ir kad demokratinėms šalims diktatūra negali tapti partnere, kol nepradės politinio liberalizavimo proceso. Drauge Europos šalys turėtų įsteigti Kubos demokratijos fondą piliečių visuomenės kūrimuisi Kuboje paremti. Nesena europiečių patirtis su taikiu perėjimu iš diktatūros į demokratiją - ar tai būtų anksčiau Ispanijoje, ar vėliau Vidurio Europoje - įkvėpė ir kubiečių opoziciją. Todėl Europai nevalia delsti. Ji turėtų veikti savo pačios istorijos įpareigojimu, - baigia savo atvirą laišką trys buvę Vidurio Europos valstybių prezidentai. Jį išspausdino dienraščiai “Washington Post”, “Frankfurter Allgemeine”, “Neue Zuercher”, “Telegraph”, “Irish Times”, o kai kurie jį ir palankiai komentavo.
Britų dienraštis “Independent” spausdina ištrauką iš Karališkojo tarptautinių santykių instituto naujojo pirmininko, ekonomisto Dyjeno Džūlijuso kalbos apie Europos vaidmenį koreguojant Amerikos užsienio politikos kursą. Jo ekonominiai padariniai, Džūlijuso nuomone, daro šį kursą ilgainiui politiškai neišlaikomą ir jį reikės keisti - arba naujai apibrėžiant karą su terorizmu taip, kad į jį būtų įtraukiami sąjungininkai ilgam laikui ir visuose reikiamuose frontuose, arba toliau trypčiojant iki jo galutinio atsisakymo, kaip įvyko Vietname prieš trisdešimt metų. Galutinė atsakomybė už šį pasirinkimą teks Amerikos mokesčių mokėtojui, bet ir kiti čia turės lemiamos įtakos. Štai Europos vadovai turėtų atnaujinti savo įsipareigojimą karui su terorizmu, nes tai yra varomoji JAV politikos jėga ir prie to neturėtų būti per sunku prisidėti. Antra, europiečiai turėtų įtikinti amerikiečius savo partnerystės būtinumu, nes visapusiška aniteroristinė strategija turėtų: 1) teroristus bausti, 2) nesuteikti jiems prieglobsčio, 3) atimti jiems finansinę paramą, 4) pašalinti pagrindines terorizmo priežastis. Aišku, kad visa tai negalima pasiekti vien karinėmis priemonėmis. Europos šalys turi patirties kaupiant žvalgybos duomenis, nustatant pinigų plovimą, tarpininkaujant diplomatinėms sutartims ir teikiant plėtros paramą. Šitie europiečių sugebėjimai papildo amerikiečių karinius pliusus. Be to, abejoju, ar daugelis amerikiečių žino, jog Europos Sąjungos šalys kartu paėmus suteikia bent dvigubai daugiau paramos besivystančioms šalims nei Amerika. Pribrendo laikas šaltojo karo “naštos pasidalijimo” sampratą pritaikyti XXI amžiaus globalinio terorizmo rykštei.
