Pauliaus Morkūno veterinarinės paramos fondui – beveik 2 metai. Vyras sako, kad fondo įsteigimo idėja negimė per naktį, o tapo turimos patirties vaisiumi.
„Per darbo metus mačiau daug gyvenimiškų situacijų ir darbas televizijoje galbūt prisidėjo, nes nemažai augintinių šeimininkų neturi galimybių susimokėti už veterinarines paslaugas, kurios kartais iš tiesų yra brangios. Žinoma, reikėjo tą fondą padaryti tokį, kad jis būtų ne tik „Facebooke“, bet būtų ir oficialus. Tai užtruko, bet labai džiaugiausi, kai fondas pradėjo pilnai veikti“, – sako jis.
Prisideda gyvūnams neabejingi žmonėms
Prie šio fondo misijos prisideda gyvūnams neabejingi žmonėms – jų paaukotų pinigų dėka prailginamas nuskriaustų gyvūnų gyvenimas ar prisidedama prie jų gerovės gerinimo.
„Kiekviena istorija yra skirtingi, galbūt šiandien žmonės turi galimybę padėti savo augintiniui, bet nežino, kas gali nutikti po kelių mėnesių ar metų, nes gyvenimas gali pasikeisti ir per vieną dieną. Tokių liūdnų istorijų buvo ne viena. Aišku, visiems gyvūnams padėti negalime, bet bandome padėti visiems, kurie kreipiasi.
Fondas yra išlaikomas iš tų pinigėlių, kuriuos gauname iš žmonių. Šiemet nemažai žmonių skyrė 1,2% savo pajamų – pinigų nėra labai daug, bet mes galime kompensuoti 30-ies katyčių kastracijų Kaune ir dar esame atsidėję pinigų vienam ar kitam gyvūnui pagelbėti. Labai smagu, kad yra daug žmonių, kurie padeda“, – šypsosi veterinaras.
Tačiau vyras sako, kad buvo tokių dienų ir mėnesių, kuomet fondo sąskaita buvo tuščia, o žmonėms vis tiek reikėjo pagalbos.
„Buvo pasiūlyta galimybė, kad mes istoriją įdedame į internetą ir prašome, kad žmonės padėtų išgydyti. Yra pasisekę taip, kad gydymo suma buvo visiškai apmokėta“, – sėkmės istorija dalinasi jis.
Gaila šąlančių kačių
P. Morkūnas sako, kad iš pradžių pastebėjo, kad žmogui sunku paprašyti pagalbos, bet juk tam fondai ir kuriami.
„Nereikia vengti prašyti pagalbos, nes jeigu prašysite, ją ir gausite. Jeigu tik galvosime, kad kažkas galbūt padės, sunku bus sulaukti pagalbos. Lietuvoje yra daug gerų žmonių, tuo tikrai neabejoju, tik reikia paprašyti. Kai susiburia daug žmonių, kurie prisideda, kad ir po eurą, kažkam tai labai padeda“, – sako jis.
Suteikta pagalba nebūtinai yra operacija – kartais pinigų trūksta ir reikiamiems augintinių vaistams. Dabar Paulius savo paramos fondo „Facebook“ paskyroje siūlo pagalbą 30-čiai katyčių augintojų, kurie finansiškai neišgali apmokėti reikalingos kastracijos.
„Dar turime laisvų vietų, tad žmonės tikrai gali kreiptis ir padėsime. Atsirado daug organizacijų, kurios kreipėsi dėl žmonių, kurie savo kieme turi 50-60 kačių ir iš tikrųjų norėtųsi labai padėti, bet fondo galimybėmis to padaryti neįmanoma. Aišku, norėtųsi bendradarbiauti su visomis savivaldybėmis, kad išspręstume benamių kačių problemas, nes man asmeniškai gaila, kaip jos šąla žiemą.
Mes koncentruojamės į tuos žmones, kurie katytes augina namuose ir galbūt neturi pinigų tam padaryti arba į vyresnius žmones. Kaip sakoma, būkim biedni, bet teisingi, veterinarinės paslaugos yra brangios ir kartais operacijos gali kainuoti daugiau nei tie vyresni žmonės gauna pensijos“, – apgailestauja jis.
Artėjant gražiausioms metų šventėms noriu visiems padėkoti, kurie prisidėjote prie mano įkurto fondo ir skyrėte paramą...
Posted by Pauliaus Morkūno veterinarinės paramos fondas on 2021 m. lapkričio 22 d., pirmadienis
Visgi kartais pasitaiko ir situacijų, kuomet žmonės bando pasinaudoti fondo galimybėmis, nors iš tikrųjų patys galėtų sumokėti už reikiamas procedūras, nors fondas yra skirtas būtent tiems, kurie pateko į bėdą ir negali leisti sau jos ištaisyti.
Viltis vardu Viltė
Taip pat veterinaras Paulius pabrėžia, kad jo valdomas fondas nėra susietas su jo veterinarine klinika:
„Kai kurie gali galvoti, kad fondas galioja tik mano klinikoje. Iš tikrųjų buvo augintinių, kurių gydymą padengėme ir Klaipėdoje, Vilniuje, Panevėžyje, Šiauliuose. Žmonės kreipiasi į klinikas, prašo pagalbos, tačiau neturėdami už ką sumokėti jie kreipiasi į mus. Tuomet susitariame su klinika, kad galbūt ji padarys ir mažesnę kainą, o mes sumokame už žmonėms suteiktas paslaugas“.
Pasakodamas apie savo valdomo fondo veiklą, veterinaras Paulius prisiminė ir vieną pirmųjų išgelbėtų gyvūnų – šunytę Viltę.
„Viltės istorija buvo visiškai kosminė ir buvo viena iš pirmųjų mūsų fonde. Ji visiškai maža šunytė, kurią partrenkė automobilis – jai lūžo stuburas. Ją rado vieni žmonės ir perdavė „Laukinei Lesei“. Jie kreipėsi į vieną, į kitą kliniką, bet kadangi lūžęs stuburas buvo siūlomas lengviausias kelias – eutanazuoti, nes jeigu gyvūno nėra – problemų nėra.
Sutarėme su „Lese“, kad bandysime šuniuką išgelbėti, nors ji ir nejautė galinių savo kojyčių. Mes vieną kartą operavome. Pavadinome šuniuką Vilte, nes viltis turi rusenti visada. Vieną kartą išoperavus, visos plokštelės lūžo, todėl reikėjo iš naujo operuoti. Jai neskaičiavome nei pinigų, nei laiko. Į operacinę su kolega ją operavome ir 6, ir 5 valandą ryto. Gal po trečios operacijos viskas pavyko, bet viltis, kad Viltė vaikščios buvo labai minimali.
Ji lyg ir bandė kelis kartus stotis, bet nepavyko. Ji dabar gyvena laimingai, turi ratukus, kuriuos reikia keisti. Viltė jau suaugusi ir puikiausiai naudojasi ratukais. Reikia žiūrėti, kad gyvybė yra gyvybė ir ją reikia saugoti, todėl darbe stengiamės eiti sunkesniu keliu“, – šypteli veterinaras Paulius.
