Černobylio avarija laikoma pačia baisiausia atominės energetikos katastrofa pasaulyje. Kai Ukrainoje esančioje atominėje elektrinėje 1986 metų balandžio 26 dieną įvyko sprogimas, mokslininkas Giorgijus Lysyčenko buvo vienas iš nedaugelio akademinio elito atstovų, kurie prisidėjo prie 600 tūkstančių kareivių tam, kad stotų į kovą su tragedijos pasekmėmis. Jie tapo žinomi kaip likvidatoriai.
Nutylėta istorija
Priešingai nei visame pasaulyje žinomas Černobylio gaisrininkų darbas, kai jie nuskubėjo ant reaktoriaus stogo tam, kad nusviestų radioaktyvias nuolaužas atgal į jo šerdį, G. Lysyčenko neeilinis indėlis per katastrofą daugeliui yra nežinomas. Milijonų žmonių gyvybės priklausė nuo jo ir jo sovietų mokslininkų komandos pastangų. Tik dėka šių žmonių Ukrainos sostinėje šiandien yra įmanoma gyventi.
Pakalbintas dabar jis prisipažino, kad niekuomet anksčiau nėra kalbėjęsis su žurnalistu iš Vakarų.
„Kodėl dabar? Todėl, kad dirbau Černobylyje ir man buvo diagnozuotas vėžys“, - pasakojimą pradėjo mokslininkas, susirūpinęs, kad jis galbūt ir neturės kitos progos papasakoti pasauliui savo istoriją.
Vanduo, kuris galėjo pražudyti
Tuomet, kai G. Lysyčenko pasiekė avarijos vietą, reaktoriaus liepsnos siautė jau dvi dienas. Toksiškų dūmų kamuoliai virto į dangų, o pietų vėjai juos ir radioaktyvius pelenus nešė likusios Europos link.
Mažiausiai 31 žmogus žuvo sprogus reaktoriui arba iškart po to nuo radiacijos staigiai sukeltų ligų. Dešimtys tūkstančių buvo evakuoti iš aplinkinių teritorijų.
Skaičiavimai, kiek žmonių kenčia dėl per avariją pasklidusios radiacijos sukelto vėžio, svyruoja nuo 4 tūkstančių iki šimtų tūkstančių. Nors Ukrainos sostinę pavyko apsaugoti nuo didžiosios radioaktyvių dulkių ir pelenų bangos, G. Lysyčenko jau galvojo apie kitą grėsmę. Jis nuvyko prie Pripetės upės – tonos nuodingo reaktoriaus aušinimo skysčio jau sunkėsi į upės baseiną ir buvo grėsmė, kad tokios medžiagos pateks ir į Dniepro upę, o su ja – į Ukrainos sostinę Kijevą.
„Iš atskirties zonos į Dniepro upę plūdo įvairiausi radionuklidai. Kalbame apie vandenį, kuriuo naudojasi maždaug 35 milijonai ukrainiečių. Taigi, reikėjo ne tik skubiai izoliuoti reaktorių, bet ir ką nors daryti dėl teršiamo vandens“, - prisimena mokslininkas.
Tuo metu kai radioaktyvios dalelės sunkėsi į upės baseiną, G. Lysyčenko ir jo komanda dieną naktį dirbo statydami užtvankas, filtrus ir pylimus, kad būtų įmanoma kontroliuoti toksiško vandens tekėjimą. Vadovaujant mokslininkui pilnos valtys karių plaukiojo pirmyn ir atgal Pripetės upe pildami medžiagas, turinčias sutraukti urano, plutonio ir cezio daleles.
„Dniepro upės vanduo patenka ir į vandens rezervuarus – jei nebūtume ėmęsi veikti, visi rezervuarai ir juose esantis vanduo būtų užterštas radionuklidais. Tai būtų buvusi tikra tragedija“, - pabrėžia mokslininkas.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Mistinė Černobylio zona: mokslininkai nesugeba paaiškinti vykstančių procesų
Tamsioji istorija: 25 faktai, kurių tikriausiai nežinote apie Černobylio tragediją
Maskva buvo apsaugota?
G. Lysyčenko žinojo, kad jo žmonos, 12-mečio sūnaus ir 3-metės dukters, gyvenančių Kijeve, sveikata priklausys nuo jo darbų sėkmės. Ir, žinoma, viso jo gimtojo miesto išlikimas.
Nors jau buvo vykdoma artimiausių teritorijų evakuacija, sovietų valdžia nepranešė apie nelaimę net iki gegužės 6-osios. Mokslininkui buvo leista šeimą iškeldinti iš Kijevo tik po pranešimo dar praėjus trims dienoms. Vyriškis artimuosius įkurdino Maskvoje. Pasak G. Lysyčenko, Kremlius sovietų sostinę saugojo netgi sukeldamas dirbtinį lietų, tad dulkių ir pelenų debesiui pajudėjus į šiaurę, radioaktyvios dalelės iškrito Baltarusijoje.
„Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje yra radioaktyvios zonos. Tačiau dulkės niekuomet nepasiekė Maskvos. Tiksliai nežinau, kokius chemikalus jie naudojo, tačiau buvo galima pastebėti lėktuvus, purškiančius į orą chemikalus, kad būtų lietus“, - prisimena specialistas.
Darbai nesustojo daugelį metų
Grįžus į Černobylį, jo kūnas vėl ėmė kentėti nuo pavojingų radiacijos dozių. Apsirengę vien rastais chalatais ir medicininėmis kaukėmis, mokslininkas su komanda stengėsi padaryti, kiek tik buvo įmanoma.
„Kodėl vilkėjome baltais chalatais? Tai buvo vieninteliai prieinami rūbai. Jei ant jų atsirasdavo purvo ar kitų dėmių, kurios reiškė radioaktyvias medžiagas netoli kūno, iš karto jas pastebėdavome. Tada sunaikindavome chalatus“, - prisimena mokslininkas.
1986 gegužės 26 dieną, praėjus mėnesiui po avarijos, pasitelkus naują stogą reaktoriaus širdis buvo galiausiai izoliuota, o medžiagų nuotekų srautai – suvaldyti.
Tačiau dar metų metus G. Lysyčenko grįždavo į „atskirties zoną“ – vertindavo vandens užterštumo lygmenį ir pagal gautus rezultatus adaptuodavo savo darbų planus. Jis matė, kaip kariai pašalino maždaug metro aukščio žemės sluoksnį tose teritorijose, kurios labiausiai nukentėjo nuo radiacijos. Aplinkiniai kaimai ir Pripetės upė buvo tiesiog „palaidoti“ cheminėse dulkėse, kurios turėjo padėti sulaikyti radiacijos plitimą. Galiausiai buvo užkasti automobiliai ir naudoti įrengimai – iki šiandien „atskirties zonoje“ tai patys pavojingiausi ir radioaktyviausi objektai.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991-aisiais, Vakarai prisijungė prie pastangų gelbėti Černobylį ir užkirsti kelią taršai. Tuo metu kai kurie greičiau besiskaidantys elementai jau buvo išnykę, tačiau elementai iš reaktoriaus širdies skleis radiaciją dar maždaug 20 tūkstančių metų.
G. Lysyčenko bijo, kad branduolinė grėsmė ateityje gali kilti ne dėl Černobylio, o dėl kitų 15 po visą Ukrainos teritoriją išsimėčiusių, vis labiau senstančių reaktorių.
„Nelaimė gali nutikti ne dėl fizikų, besirūpinančių saugumu, veiksmų, o dėl kvailų politikų valdžioje, kurie nori, kad atominės elektrinės veiktų kaip naujos“, - pripažįsta mokslininkas.
