V. Landsbergis tvirtina, kad žmonija klimpsta į beprotybę — karai, kuriuos galėtų sustabdyti vien tik sąžinė ir drąsa, tęsiasi, nes pasaulio lyderiai gūžčioja pečiais.
Prieš dvejus metus, netrukus po tragiškų „Hamas“ išpuolių prieš Izraelį, jūs sakėte, kad Jungtinės Tautos save diskreditavo. Kokia jūsų nuomonė praėjus dvejiems metams?
Aš performuluočiau jūsų klausimą taip: kaip sustabdyti šį beprotybės siautėjimą? Aš nematau nė menkiausio bandymo tam pasipriešinti. Kas Jungtinėse Tautose pasiūlė nutraukti karą? Atrodytų, bet kuris šios organizacijos narys, pasirinkęs karo kelią, turėjo būti iš jos pašalintas.
Šiuo metu nematyti nė menkiausio vilties spindulio, bet bent jau turime aiškiai įvardyti, kas yra kas: štai karo nusikaltėliai, o štai tie, kurie vis dar tikisi, kad galima susitarti. Ir susitarti reikia šiandien, o ne poryt. Nes tęsti šią beprotybę yra nusikalstama. Bet kas tai gali padaryti? Nesimato jokių ženklų, kad tie, kurie, regis, turi realią galią veikti, judėtų ta kryptimi. Juk jie jau seniai galėjo pasakyti: „Vyrai, gana. Mes peržengėme ribą.“
„Jie žygiuoja kaip bepročiai, tarsi milijardinis bepročių spiečius“
Ar tai projektuojate ant vykstančių politinių ir karinių konfliktų ir turite omenyje Vakarus?
Ponas Putinas galėjo dar seniai pasakyti: „Taip, aš klydau. Išvedu savo karius. Tegul šie ukrainiečiai gyvena savo ukrainietišką gyvenimą. Man kas, kaip jie gyvena? Tegul bando savaip, o mes gyvensime savaip. Mes visiškai patenkinti. Rusija klesti. Kam kentėti ir kovoti?“
Bet Putinas to nepadarė. Karas Ukrainoje iš esmės tęsiasi jau daugiau nei dešimt metų.
Jūs sakote, kad Ukrainoje yra karas, bet aš pasakyčiau, kad tai iš esmės neteisinga. Tai Putino Rusijos karas prieš „prakeiktuosius“ Vakarus. Jie vadina šiuos Vakarus prakeiktais priešininkais, kuriuos reikia sunaikinti. Ir, žinoma, tik karu. Jie žygiuoja kaip bepročiai, tarsi milijardinis bepročių spiečius.
O ką Vakarai daro reaguodami į šitą, kaip jūs sakote, „spiečiaus judėjimą“?
O Vakarai esą yra vadovas. Ar žinote, kas yra „vadovas“? Tai sovietinio laikmečio mokymas: vadovas, kuris gūžteli pečiais. [Vakarai tiesiog gūžteli pečiais], nes jiems trūksta arba proto, arba sąžinės, arba širdies.
Iš esmės žmonija neteko dviejų labai svarbių savybių – proto ir širdies. Dabar matome, kaip šis beprotiškas ir beširdis pasaulis slysta į bedugnę. Ir man atrodo, kad valdantieji prarado protus, nes jiems tai neakivaizdu. O gal nėra taip — gal jie yra patys protingiausi. Jiems trūksta širdies. Jie „gailisi“! Kartais jie sako: „Kaip mums gaila tūkstančių jaunų žmonių, kuriuos mes nužudome. Ir mes labai gailimės jų — bet mes juos žudome.“
Taip — Ukraina kovoja prieš beprotystę: kovoja už save, kad išgyventų, kad išsaugotų savo buvimą. Ir ji yra atspari. Ji stebėtinai atspari. Ir šia prasme tai galėtų būti vilties blyksnis, jeigu tik leistume tam atsiskleisti. Kuris iš tų bepročių bus pirmasis, kuris numes [branduolinę] bombą? Ir kaip kiti bepročiai galvos: „Ar jie numes bombą ant mūsų atsaku? Gal verta palaukti dar šiek tiek? O gal jie nurims, numetę tik šią vienintelę bombą ant Ukrainos? Ir jei jie nenurims — mes dar pagalvosime ir atsakysime savo rimtais susirūpinimais.“
Jegoras Gaidaras, vienas iš demokratinės Rusijos lyderių — tuo metu jis jau buvo pasitraukęs iš valdžios — atsakydamas į klausimą, ko jis labiausiai bijo, sakė: „branduolinio karo“. Prieš dvidešimt penkerius metus šis baimės jausmas daugeliui atrodė irrationalus. Ar šiandien, jūsų manymu, branduolinio karo grėsmė yra reali?
Žinoma, tai realu, nes reali yra žmonių beprotystė. Niekas nėra pasakęs — netgi tie didieji vadovai — ne, ne, to nebus. Priešingai: aš duodu žodį, kad naudosiu branduolinius ginklus su džiaugsmu, pergalingai! Tai apie ką čia kalbėti? Kai žmogus nemato kito žmogaus kaip žmogaus, o mato jį tik kaip savo tikslą ir užduotį, savo priešą.
Pavyzdžiui, kaip mes galime sunaikinti tuos „prakeiktus“ Vakarus, kad viskas būtų gerai? Tokie mąstytojai sukasi aplink Vladimirą Vladimirovičių Putiną; jam visa problema — prakeikti Vakarai.
Vladimirovičius — jis neturi nei savo proto, nei širdies. Kai jie bombarduoja vaikų ligonines... Niekas neskaičiuoja, kiek Putinas nužudė. Jau tiek daug žuvo šiame kare! Kokiam kare jie žuvo ir iš kur atsirado šis karas, dėl kurio, jų teigimu, būtų buvę geriau, jeigu jo nebūtų buvę?
Noriu paklausti rusų apie tai. Ir neapgaudinėkite savęs. Jūs žinote, iš kur kilo karas. Jeigu manote, kad būtų buvę geriau, jeigu karo nebūtų buvę, tai sustabdykite jį! Pasakykite savo kariams: „Vaikinai, mes jau pakovojome.“ Kiek dar milijonų turi būti nužudyta? Jie reguliariai grasina naudoti branduolinius ginklus: oi, kiek mes nužudysime, kaip mums bus gera! Tai absoliuti beprotystė.
Jeigu Vakarai nesipriešins, žus kartu su Putinu
Ar kolektyviniai Vakarai pajėgūs priešintis šiai beprotybei?
Jeigu jie to negali, tuomet jie žus kartu su bepročiu. Nežinau, ar jie pajėgūs, nes tam reikia proto ir valios. O jeigu vieno iš šių dalykų trūksta – arba proto, arba valios – tuomet esame įstrigę šioje duobėje.
Būdavo laikų, kai buvo vilties, kad žmogus vis dėlto yra mąstanti būtybė, kuri dar turi širdį, kuri geba įsijausti ir užjausti. Dabar taip tikrai nėra. Valstybės ir visuomenės supuvo bei nepakankamai priešinosi tam.
Kur tas, kuris ateitų ir pasakytų: „Vaikinai, čia klaidingas kelias. Padėkime tam galą. Susivienykime. Pažiūrėkime į savo griuvėsius. Ką dar galima atkurti? Kur galime gyventi toliau? Kokia dar gali būti šio planetos būsena? Pažvelkime rimtai.“ Lyderiai, pasaulio vadovai, o pirmiausia – dvasiniai lyderiai, jeigu tokių dar yra, turėtų susiburti ir bandyti susitarti.
Ne kariniai vadovai, o dvasiniai lyderiai, turintys ir protą, ir širdį. Yra Dalai Lama — jis nieko blogo patarti negalėtų. Popiežius Pranciškus savo gyvenimo metu atkreipė dėmesį į pagrindinę žmonijos nuodėmę: gailesčio stoką.
Kiek pavojingi radikalūs religiniai judėjimai Vakarų civilizacijai? Ką galima padaryti, kad atremtume teroristinius karus?
Pasaulis rizikuoja būti pertvarkytas į sistemą, kurioje dominuoja konkurencija tarp teroristinių organizacijų — tai nežmogiška tvarka be ateities. Reikalingas kažkoks egzistencinis pagrindas, kitaip nebeliks, kas mus sieja.
Toks pagrindas galėtų būti žmogaus samprata — žmogiškumas kaip santykių tarp žmonių, tautų ir civilizacijų pamatas. Bet nieko tokio nėra! Vietoj žmogaus sampratos auga nežmogiškumas ir įsišaknija su baisiu noru naikinti būtent tuos „kitus“.
Šiai beprotybei nėra vaisto. Kalbėti apie Rusiją čia visiškai beprasmiška, tačiau jei kalbame apie žmoniją, tai, jeigu ji dar turi galimybę išlikti šioje planetoje, ta galimybė gali būti tik brolybė, tik bendrumo suvokimas — kad mes visi šioje planetoje esame bendruomenė, o ne nuodingų priešų krūva. Nes priešai ilgai neišsilaikys.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
