„Skylės ore“ dar neužkamšytos: Kaunas atskleidė, kada Lietuva turės integruotą antidroninę sistemą

„Programoje esame įsirašę 2027 metų pabaigą, bet norėčiau, kad tai būtų bent jau 2027 metų vidurys“, – tinklalaidėje politika.lt kalbėjo R. Kaunas.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Lietuvos dronų incidentai sudomino 92 šalis: paaiškėjo, ką apie juos pasakoja Rusijos žiniasklaida

Latvijos prezidentas: Europai sunkiai sektųsi atremti Rusijos raketų ataką

Ukrainos fronte – gyvybes gelbstintys „MAUL“: viena mašina ištraukė net 11 karių

„Skylės ore“ – taip pavadinau mūsų pokalbį. Ar labai suklydau?

Iššūkių, natūralu, turime ir mes, ir visa Europa, o ypač Ukraina, kuri šiandien ginasi nuo Rusijos agresijos. Taip, oro gynyba yra labai svarbi mūsų gynybos dalis.

Praėjusią savaitę nutiko du savo baigtimi visiškai skirtingi įvykiai. Vienas dronas perskrido Lietuvos teritoriją ir nuskrido toliau, kitas buvo numuštas. Jį numušė italų „Eurofighter“. Italijoje tai tapo dideliu įvykiu. Kokias pamokas išmokome iš šių dviejų istorijų? Juolab kad dėl reakcijos į pirmąjį droną jūs, akivaizdu, pagrįstai kėlėte klausimų, kodėl visuomenė nebuvo tinkamai informuota.

Labai geras pastebėjimas. Iš tikrųjų jau kalbėjomės su Lenkijos gynybos ministru ir tęsiame komunikaciją. Labai svarbu nustatyti, ar dronas, kuris praskrido pas mus, yra tas pats, kurį lenkai rado prie savo krantų. Bendrauja ir žvalgybos pareigūnai. Dronas analizuojamas.

Lenkai šiuo atveju turi pirmumo teisę viską tirti ir daro tai labai atsargiai, nes iš pradžių buvo manoma, kad dronas gali būti užminuotas. Vėlgi, tai galėtų būti tam tikra provokacija: dronas nukrenta, pareigūnai pradeda darbus, tada įvyksta sprogimas. Taip Rusija veikia. Visko gali būti.

Lenkai mus informuos, kai ištrauks duomenis ir atkurs informaciją. Tada apie tai galėsime kalbėtis. Nežinau, kiek atvirai, bet mūsų pareigūnai tikrai bendrauja ir bendraus. O dronas, kuris buvo numuštas, taip, buvo rusiška „Gerbera“, gabenusi dešimties kilogramų sprogmenį.

„Gerbera“ dronai jau yra modifikuoti. Anksčiau kalbėdavome apie baltus, pigius putplasčio dronus, skirtus iš esmės tam, kad į save sutrauktų oro gynybos raketas ir kitas priemones. Dabar jie jau gabena sprogmenis.

Tikrai taip. Jie modifikuoti taip, kad juos būtų kuo sunkiau aptikti. Tai irgi labai svarbu. Gerai, kad šis dronas buvo numuštas. Blogai, kad jis apskritai įskrido į mūsų oro erdvę. Karas Ukrainoje daro įtaką ir mums, nors gali atrodyti, kad jis vyksta už tūkstančio kilometrų, kažkur toli. Deja, Rusijos agresija tiesiogiai veikia ir mūsų saugumą.

Dėkojau ir Italijos gynybos ministrui, ir patiems pilotams, kurie priėmė sprendimą veikti, nes sąlygos nebuvo lengvos. Buvo rūkas, tamsus paros metas, naktis. Pilotų profesionalumas davė rezultatą – objektas buvo neutralizuotas.

Tyrimai atlikti ir toliau tęsiami. Tai dar nėra baigtinis procesas, nes vis dar dėliojame visą paveikslą. Šie du įvykiai mums suteikia papildomų pamokų.

Viena vertus, dronas praskrido sekmadienį paryčiais, o mes tuomet gavome keistą informaciją, kad 140–160 kilometrų atstumą jis įveikė per dvidešimt minučių. Kiekvienas, mokantis skaičiuoti, supranta, kad tai nelabai įmanoma, nebent būtų reaktyvinis dronas. Tačiau tokiu atveju būtų girdėtas jo specifinis garsas.

Būtent tada man ir kilo klausimų. Gal juos išsakiau kiek aštrokai, bet toks jau mano reiklumas. Man labai svarbu tiksliai žinoti, kas įvyko. Ne tam, kad ką nors kaltintume, o tam, kad galėtume keisti savo algoritmus. Labai svarbu laiku įspėti žmones. Ir nesvarbu, kad kartais, kaip buvo paukščių atveju, paaiškėja, jog tai tebuvo paukščiai. Vis tiek svarbu įspėti ir taip sumažinti galimų netekčių ar kitų problemų riziką.

Tikrai geriau pakelti naikintuvą dėl paukščių, kol neturime kitų sistemų, negu nepakelti dėl drono.

Būtent. Sprendimus priimame atsižvelgdami į tam tikras indikacijas: radarų duomenis, garsus, sienos kirtimo požymius ir taip toliau. Yra visas sąrašas indikacijų, pagal kurias sprendžiama, kada ir koks aliarmas turi būti skelbiamas.

Kai tiksliai žinome, kas įvyko, galime tą sąrašą peržiūrėti ir patobulinti. Karas Ukrainoje, deja, tęsiasi ir keičiasi, dronai tobulėja, todėl ir mes negalime stovėti vietoje.

Ministre, kuo buvo numuštas tas dronas? Kuo jį numušė italų pilotas?

Raketa.

Galite pasakyti, kokia?

Nenorėčiau detalizuoti. Tik iš karto noriu paneigti įvairius gandus, kuriuos mačiau, esą raketa kainavo šešis milijonus eurų. Ne, ji tiek nekainuoja. Kalbame apie šimtus tūkstančių eurų. Galima sakyti, kad jos kaina – nuo kelių šimtų tūkstančių eurų iki…

Milijono?

Mažiau. Bet palikime gana platų intervalą.

Aš įtariu, kokia tai raketa, bet jeigu nenorite sakyti…

Informacija, pasakyta iš mano lūpų, vertinama kitaip nei kitų politikų.

Lietuva jau yra paskelbusi apie integruotos oro gynybos sistemos kūrimą, tai numatyta ir viešai skelbiamuose pirkimų planuose. Čia turbūt reikėtų išskirti kelis dalykus. Pirma, tokia integruota sistema akivaizdžiai nebus panacėja ir nepadengs visos Lietuvos teritorijos bei viso pasienio su Kaliningradu ir Rusijos Federacija. Ar esate davęs kariuomenei užduotį suskaičiuoti, kiek iš tikrųjų kainuotų daugiasluoksnė, integruota oro gynybos sistema, dengianti didžiuosius miestus ir svarbiausias kariuomenės susitelkimo vietas? Apie kokias sumas kalbame?

Skaičiavome dar prieš gerą pusmetį. Tuomet kariuomenės buvo paprašyta įvertinti, kiek kainuotų sistema, panaši į Izraelio „Iron Dome“, kuri dengtų visą šalį. Reikia suprasti, kad kariuomenės logika natūraliai tokia: pirmiausia dengiama kritinė infrastruktūra, kritiniai taškai ir taip toliau. Tačiau žmonės gyvena ne tik šalia kritinės infrastruktūros ar kritinių objektų. Jie gyvena visoje Lietuvoje.

Buvo prašoma įvertinti, kiek tokia sistema kainuotų?

Taip. Sumos siekia daug milijardų. Net nenoriu minėti konkretaus skaičiaus, nes jis nerealus, neįkandamas – kalbame ne apie dešimt ar dvidešimt milijardų, o dar daugiau. Todėl supratome, kad tokia sistema mums nereali.

Tokios sistemos iš esmės nėra ir Europoje, o Amerika tik dabar pradeda apie tai rimčiau galvoti. Natūralu, kad pradėjome ieškoti kitos išeities. Turime NATO oro gynybos misiją. Anksčiau tai buvo oro policijos misija, dabar – oro gynybos, kurios įgaliojimai aiškesni ir griežtesni. Turime NASAMS sistemas, trumpojo nuotolio sistemas. Tačiau mums trūksta mobilumo.

Čia atsiranda ir Ukrainos pamokos, kurias pradėjome analizuoti. Į Lietuvą pasikvietėme Ukrainos oro gynybos specialistų. Pirmiausia turime aiškiai aptikti objektą, greitai priimti sprendimą ir iš esmės visoje Lietuvoje turėti išdėstytas kinetines priemones. Vadinasi, pradedame nuo radarų.

Kinetines priemones irgi paaiškinkime – tai naikinimo priemonės.

Taip. Ir aš pereisiu per visą sistemą, kuri dabar yra sukurta ministerijoje. Turime dokumentą, ant jo yra kariuomenės vado parašas. Tuo planu vadovaujamės, judame į priekį ir reguliariai jį atnaujiname, nes tai gyvas mechanizmas. Tačiau svarbiausia, kad tai yra projektinis darbas, kurio anksčiau nebuvo.

Dar kartą apibendrinkime. Kalbame apie daugiasluoksnę sistemą. Žinoma, yra daugybė niuansų, bet iš esmės turime ilgojo nuotolio radarus, vidutinio nuotolio raketas, artimojo nuotolio raketas ir mobilias sistemas?

Turime ilgojo nuotolio radarus, integruotus į bendrą NATO tinklą. Matome aukštai skrendančius orlaivius, lėktuvus, raketas – viską, kas vyksta aukštai. Problema yra tai, kas vyksta žemai, kur iš esmės skraido dronai – nuo kelių šimtų metrų iki kelių kilometrų aukščio. Tam reikalingi trumpojo nuotolio radarai.

Ir jie fiziškai turi būti išdėstyti ne kas dešimtis ar šimtus kilometrų, o gerokai arčiau galimų taikinių?

Tikrai taip. Jų veikimo nuotolis dėl fizikinių dėsnių ir radarų veikimo specifikos yra ribotas. Todėl pasienyje jau esame integravę papildomų trumpojo nuotolio oro erdvės stebėjimo radarų. Užsakėme ir naujų. Dabar deramės su pramone, kad juos gautume kuo greičiau.

Toliau viską turime sujungti į vieną bendrą sistemą: radarus, trumpojo ir ilgojo nuotolio sensorius, akustinius sensorius, „Sky Fortress“ sistemą, apie kurią daug kartų kalbėta ir kuri jau diegiama pasienyje. Buvo biurokratinių iššūkių, tačiau jie įveikti. Visa ši informacija turi sueiti į vieną sistemą.

Bet jos dar nėra? Visa tai dar kuriama?

Taip, viskas pakeliui. Radarai yra, akustinė sistema diegiama, Vidaus reikalų ministerija ir pasieniečiai turi kameras, tačiau visa tai iš esmės yra fragmentuota.

Mano tikslas – kad Karinės oro pajėgos viename ekrane matytų visų įmanomų sensorių teikiamą informaciją ir galėtų kuo aiškiau suprasti, kas yra tas taškas ekrane: paukščių būrys, dronas, orlaivis ar dar kas nors.

Tam reikės ir dirbtinio intelekto algoritmų, kurie padėtų analizuoti duomenis. Tokie sprendimai jau kuriami pasaulyje. Mes paskelbėme valstybės užsakymą ir radome mažiausiai biurokratinį būdą judėti į priekį. Tam dabar skiriame penkis milijonus eurų.

Prieš tai konsultavomės su iš esmės visomis suinteresuotomis inovatyviomis Lietuvos įmonėmis, aptarėme sąlygas, siekiamus rezultatus ir techninius parametrus. Konkursas jau paskelbtas, įmonės paraiškas teikia iki spalio vidurio. Lygiagrečiai bendravome ir su didžiosiomis Amerikos gynybos programinės įrangos bendrovėmis, tokiomis kaip „Palantir“ ir „Anduril“. Su jomis taip pat konsultuojamės ir pristatome savo idėjas.

Tai tikrai pasauliniai šios srities lyderiai.

Tikrai taip. Dabar jau turime paskelbtą procedūrą. Labai norėčiau, kad visa tai būtų įgyvendinta. Deja, anksčiau tokios sistemos nebuvo, todėl ją kuriame dabar. Kitas žingsnis – prijungti mano minėtą kinetiką. Tai reiškia interceptorinius dronus.

Gavome leidimą apeiti ilgas biurokratines procedūras ir viešuosius pirkimus bei pirkti konkrečius kariuomenės nurodytus dronus-perėmėjus, kurie jau naudojami Ukrainoje.

Perkame iš ukrainiečių?

Ir iš ukrainiečių.

Arba iš ukrainiečių, arba iš beveik ukrainietiškų sistemų, kurios jau gaminamos Europoje?

Taip, ir tiesiogiai iš ukrainiečių. Dabar mums svarbiausia aiškiai suprasti, kurios technologijos realiai veikia. Klimato sąlygos skiriasi, situacijos taip pat. Esame numatę, berods, apie dvylika skirtingų tipų interceptorių ir užsakome tam tikrą kiekį kiekvieno iš jų.

Užsakymo tikslas vienas – kad kariuomenė suprastų, kokia tai įranga, išmoktų ja naudotis ir integruotų ją į mūsų pajėgumus.

Įsivaizduokime, kad turime interceptorinį droną, kuris yra, tarkime, „Vilniaus skydo“ misijoje, o staiga jo prireikia Varėnoje, už maždaug 70 kilometrų tiesia linija. Paties interceptoriaus veikimo nuotolis – 10 ar 20 kilometrų, o iki reikiamos vietos dar reikia nukeliauti keliasdešimt kilometrų.

Ir tai dar geriausiu atveju.

Todėl ir turime techninį iššūkį. Jeigu tiesiog viską supirksime ir laikysime sandėliuose, tai neveiks.

Turime dislokuoti paleidimo aikšteles, kuriose būtų interceptoriniai dronai, sujungti jas su aptikimo sistema ir sudaryti galimybę viską valdyti centralizuotai. Valdymo centras galėtų būti, pavyzdžiui, Karmėlavoje ar kitoje vietoje.

Kitaip tariant, iš esmės tuo rūpintųsi oro gynybos batalionas, o ši sistema ir jos ištekliai būtų išdėstyti visoje Lietuvoje?

Taip. Ir tik sukūrę tokią sistemą galėsime sakyti, kad turime realiai veikiančią antidroninę sistemą. Ar ji veiks šimtu procentų? Tikrai ne.

Bet tai jau būtų sistema, kurią galima nuolat plėsti ir tobulinti – papildyti naujais mobiliaisiais radarais, sensoriais, naikinimo priemonėmis ir kitais elementais. Kitaip tariant, jau būtų pagrindas, ant kurio galima toliau lipdyti visą gynybos „ežį“.

Taip, apie tai dabar ir kalbame, su tuo dirbame. Girdžiu kritiką, kad vėluojame, kad reikia skubėti.

Bet tai tikrai akivaizdu. Ir čia, aišku, ne jums asmeniškai priekaištas, tačiau įsivaizduokime bet kurį mokesčių mokėtoją. Jis turbūt sakytų: „Rupūs miltai, vyrai, ką jūs veikiate?“ Toks priekaištas juk teisėtas.

Teisėtas. Ir gerai, kad jis yra. Tai reiškia, kad tą priekaištą girdi ir kariuomenė, ir ministerija. Juk kariuomenę ir ministeriją sudaro ne vien ministras ir kariuomenės vadas, bet ir visi žmonės, dirbantys su šiomis programomis. Visuomenės lūkestis yra turėti tokius gynybos pajėgumus jau dabar, todėl turime skubėti kiek įmanoma greičiau.

Natūralu, kad kreipiausi ir į verslą: „Gerbiamieji, greitai pasakykite, ką galime padaryti, ko negalime, o jeigu kažko negalime – ieškokime partnerių.“ Labai tikiuosi, kad šią programą sugebėsime įgyvendinti maksimaliai greitai. Programoje esame įsirašę 2027 metų pabaigą, bet norėčiau, kad tai būtų bent jau 2027 metų vidurys.

Ir tai, ministre, tik pradžia. Juk turbūt akivaizdu, kad dvi NASAMS baterijos Lietuvai – juokas, o ne fundamentalus pajėgumas. Jeigu viena jų dengia Zoknių oro uostą, kita – Klaipėdos uostą ar kitą svarbų objektą, panašių pajėgumų akivaizdžiai reikėtų ir Vilniuje, Jonavoje, Panevėžyje. Šiauliai, aišku, jau patenka į tą zoną. Tai čia vien didiesiems miestams kiek papildomų pajėgumų reikėtų.

Taip, tai tiesa. Ir čia susiduriame su istorine aplinkybe. Mes labai mėgstame lygintis su estais – kad jie kažkur buvo pirmesni. Ne visur jie buvo pirmesni, bet vis dėlto. Estai ilgus metus nuolat finansavo savo krašto apsaugą maždaug dviejų procentų nuo BVP lygiu. Dabar jie, kaip ir visas mūsų regionas, finansavimą dar labiau padidino. O mes esame turėję ir 0,7 procento. Net vieno procento nesiekė.

Ir taip buvo net kelerius metus.

Taip. O ką tai reiškia? Kad kariuomenė tuo metu nesivystė, iš esmės nekūrėme naujų pajėgumų. O dabar mums vienu metu reikia plėtoti oro gynybą, kur dėl svarbos niekas nesiginčija, kurti diviziją, modernizuoti specialiąsias pajėgas, jūrų pajėgas. Aš jau pradedu kariuomenei sakyti: gerai, divizija – iki 2030 metų. O kas toliau? Toliau – oro pajėgos. Vadinasi, jau dabar turime galvoti galbūt ir apie…

Kažkokią smogiamąją jėgą.

Būtent. Apie tai jau dabar turime galvoti ir projektuoti 2035–2040 metų perspektyvai, planuoti būsimas investicijas. Darbo labai daug, o laiko visai nėra.

Ir skylių daug.

Taip, bet jas kamšome sutelktai. Nenoriu, kad tai skambėtų kaip pasiteisinimas. Darbo tikrai daug.

Ministre, kai kurie buvę Jungtinių Valstijų generolai, ne kartą lankęsi Lietuvoje, yra sakę: „Pradėkite galvoti, kur yra jūsų kariuomenės išskirtinumas. Ką Lietuva turi tokio, kas priešui būtų skaudžiausia?“ Suprantu, kad dabar turime sukurti daugmaž pilnai aprūpintą ir visas pagrindines sritis dengiančią konvencinę kariuomenę. Bet kur yra tas smaigalys? Kur tas „nuodas ant adatos galo“, kurio priešas bijotų? Ar apie tai galvojama?

Apie tai galvojama. Mūsų specialiosios pajėgos turi labai gerą reputaciją ir labai aukštą parengimo lygį.

Jūs pats tai pasakėte. Gal tada viena iš krypčių galėtų būti ne dabartinio dydžio specialiųjų operacijų pajėgos, o, pavyzdžiui, specialiųjų operacijų brigada? Nežinau, ar Lietuvoje tam pakaktų tokio lygio vyrų ir moterų, bet ar teoriškai toks kelias įmanomas?

Galbūt, bet tai jau kiek jautresni klausimai, apie kuriuos nesinorėtų kalbėti labai paprastai. Tačiau šie vyrai ir moterys turi tikrai gerą vardą visame pasaulyje. Partneriai nuolat sako, kad šioje srityje į mus galima remtis. Ir jie taip pat tobulėja, juda į priekį, nestovi vietoje.

Bet kur Lietuva galėtų turėti ką nors tokio, apie ką bent jau priešai žinotų: kad turime pajėgumą, kuris būtų neproporcingai skausmingas?

Manau, priešai žino, ką mes galime. Tiesiog apie tai garsiai nekalbama.

Keliaukime toliau. Šią savaitę turbūt galima pavadinti esminių diskusijų apie visuotinę gynybą savaite. Vyko didelis forumas, kurį organizavo Visuotinės gynybos asociacija, kurios ir aš esu vienas steigėjų bei valdybos narių. Kiek ekspertų bekalbintume, visuotinė gynyba sunkiai įsivaizduojama be visuotinio šaukimo. Tai ne tik efektyviausias būdas rengti rezervą, bet ir greičiausias būdas apskritai parengti visuomenę. Kariuomenės vadas jau yra užsiminęs, kad 2030 metais būtų gana realu pereiti prie visuotinio šaukimo be išimčių. Ar, jūsų nuomone, realu 2030 metais šaukti visus vaikinus, baigiančius vidurinę mokyklą?

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad visuotinis šaukimas iš esmės atitinka ir mano matomą kryptį. Čia svarbus Izraelio modelis, kuris veikia. Izraelis nuolat gyvena labai sudėtingoje, konfliktinėje kaimynystėje.

Ir daugelio tų kaimynų tikslas paprastas bei viešai deklaruotas – Izraelio valstybės egzistavimo nutraukimas.

Taip. Galime įvairiai vertinti pačią valstybę, bet jų modelis veikia ir sukuria du efektus. Pirmas – stipri kariuomenė. Antras – stipri ir pasirengusi visuomenė. Visuomenė, kuri nebijo ir yra pasirengusi ginti savo namus.

Noriu akcentuoti dar vieną dalyką. Lietuvoje dabar dažnai girdime: negąsdinkite, gal nereikia taip kalbėti. Palaukite – mes esame savo namuose. Vadinasi, turime juos ginti. Jeigu kažkas nori juos iš mūsų atimti, išstumti mus iš savo namų, tai ką – turime trauktis? Ne. Visuomenė turi būti tam pasirengusi.

O pasiruošti ji gali ir per visuotinį šaukimą. Net jeigu jaunuolis vėliau netampa profesionaliu kariu, jis jau yra pasirengęs, žino, kaip viskas veikia. Tampa ir geresniu piliečiu.

Dabar klausimas, ar galima įrašyti konkrečią datą. Manau, svarbiausias akcentas turi būti kokybė. Vien uniformos apsivilkimas dar nereiškia profesionalumo. Tai tik pradžia, bet kartu – ir garbė, pasitikėjimo jausmas. Kariuomenėje net padarėme pokytį – komendantinių vienetų kariams paliekame uniformas. Reikėtų dar pasitikslinti, ar tai jau įgyvendinta visa apimtimi, bet girdėjau iš žmonių tokį norą: „Norėčiau, kad mano spintoje kabėtų uniforma.“ Tai sąmoningumo, pareigos ir atsakomybės simbolis. Žmonės turi tai turėti.

Taip, galų gale turi tam tikrą vaizdinį: jeigu kas nors atsitinka, apsivelki uniformą, eini ten, kur tavo vieta, ir darai tai, ko esi išmokęs.

Tai yra pradžia. O toliau – labai gerai: eini ten, kur tavo vieta ir kur esi išmokytas veikti. Kariuomenė kartu su ministerijos specialistais dabar skaičiuoja, kuri data būtų realiausia. Turime jaunuolių skaičiaus kreives, sveikatos statistiką, kitus niuansus. Paprašiau, kad visa tai būtų sudėta kartu su instruktorių poreikiu. Jeigu jų trūksta, gal galime pasitelkti žmonių iš rezervo ar atsargos.

Visa ši informacija turi būti parengta. Valstybės gynimo taryboje tai aptarsime. Labai sveikinu jūsų iniciatyvą, nes ji svarbi. Tai rodo tikrą visuomenės spaudimą: žmonės sako, kad patys nori tokio sprendimo. Krašto apsaugos ministerija čia, be abejo, turi lyderiauti, bet svarbiausia, kad viskas būtų padaryta kokybiškai.

Bet grįžkime prie žmonių, kurie net ir pakoregavus sveikatos kartelę vis tiek negalėtų tarnauti įprasta tvarka. Gal daliai jų būtų galima numatyti alternatyvą – ilgesnį laiką tarnauti, pavyzdžiui, Šaulių sąjungoje, per penkerius metus sukaupiant nustatytą dienų skaičių ir taip įgyjant karinį parengtumą? Girdėjau, kad kariuomenė svarsto daugiau žmonių rengti per Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP). Gal per trejus metus būtų galima atlikti tarnybą ir tokiu būdu? Kitaip tariant, ar ieškoma būdų maksimaliai išnaudoti sistemą, o ne laikytis vien klasikinės formulės – devyni mėnesiai kariniame dalinyje?

TAIP PAT SKAITYKITE:

Ukrainos fronte – gyvybes gelbstintys „MAUL“: viena mašina ištraukė net 11 karių

Prie JK karinių objektų smarkiai padaugėjo incidentų su dronais

Taip, apie tai galvojama. Kai man pristatinėjo modelį, turėjome net kelias jo iteracijas. Be abejo, devynių mėnesių standartinis rengimas yra tikrasis, pilnavertis parengimas. Ir mes norėtume, kad kuo daugiau žmonių jį praeitų. Bet svarstomi ir kiti variantai.

Mūsų sistema jau dabar turi galimybių specialistams, kurių kariuomenėje trūksta. Šiuo metu jiems skiriama trijų mėnesių tarnyba, bet svarstome, gal reikėtų šešių mėnesių. Taip pat yra galimybė savanoriškai tarnauti daliai žmonių, turinčių sveikatos problemų, kurie formaliai reikalavimų neatitinka, bet vis tiek labai nori.

Taip, ir būtent tokį modelį dabar būtų galima plėsti. Ypač per KASP – ten infrastruktūrą tikrai galima geriau išnaudoti.

Tai bus daroma. Taip pat peržiūrime pačių šaukimų cikliškumą. Dabar jų yra nemažai, visas procesas sudėtingas. Reikėtų jį supaprastinti, palikti galbūt vos kelis aiškius šaukimo laikotarpius.

Du šaukimus: vieną pavasarį, kitą rudenį. Ar vieną žiemą, kitą vasarą. Ir viskas.

Kaip pavyzdys – taip. Tada viskas būtų aiškiau ir universitetams, ir darbdaviams. Reikia sistemą supaprastinti. Ilgą laiką eksperimentavome, žiūrėjome, bandėme prisitaikyti.

Taip, dabar kone kiekvienas batalionas turi savo datą, kada kviečia.

Beveik taip. Todėl šie darbai dabar ir vyksta. Tai yra kokybinis lygmuo, kurį turime pasiekti, kad galėtume aiškiai įvardyti datą, nuo kurios prasideda visuotinis šaukimas. Juolab kad mūsų populiacija, deja, mažėja. Jaunų žmonių skaičiaus kreivės kol kas eina ne ta kryptimi, kurios norėtume.

Ministre, kitas prioritetas – divizijos kūrimas. Kaip atrodo šis procesas? Turiu omenyje tarnybos kariuomenėje patrauklumą, naujų žmonių pritraukimą, etatų užpildymą ir kitus dalykus. Panašu, kad čia tikrai nėra lengvas kelias, nes problemų kyla beveik kiekviename žingsnyje.

Gal nereikėtų visko piešti taip juodai. Kalbant apie personalą, kreivės yra geros, rodikliai pasiekiami. Vis dar judame pagal planą link divizijos vienetų užpildymo. Taip indikuoja kariuomenė.

Matome, kad ateina daug savanorių. Veikia skatinimo programos, karių socialinės garantijos. Dabar jas taip pat peržiūrime ir galvojame, ką dar būtų galima padaryti, kad profesionalaus kario profesija būtų tikrai patraukli ir norima. Tai kuria ir kokybę – kai nereikia priimti kiekvieno atėjusio, gali pasirinkti. To ir norime pasiekti.

Kalbant apie personalą, kreivės geros. Pagrindinis iššūkis šiuo metu – pramonės pristatymo terminai ir gamyba. Užsakome įrangą, o tada prasideda sutarčių persiderėjimai.

Kalbate apie karinę įrangą ar apskritai apie viską?

Iš tikrųjų visur yra iššūkių. Statybose – taip pat. Vyriausybėje turėjome susitikimą su Savivaldybių asociacija apie visuotinę gynybą. Visi skundžiasi biurokratinėmis procedūromis. Nori ką nors padaryti – reikia ekspertizės. Paskui ta ekspertizė nebetinka, reikia projektavimo, projektavimui vėl ekspertizės. Ir taip sukamės ratu.

Biurokratija tikrai nepadeda. Bandome ją laužyti ir keisti, bet tai jau visos valstybės sąrangos problema. Vienas iššūkis – statybos, kitas – pirkimai. Nusiperkame, o tada tiekėjas sako: „Žinote, iki 2030 metų jūsų užsakyto kiekio gal vis dėlto nepristatysime.“ Tuomet prasideda derybos su kitomis valstybėmis: „Tiekite mums pirmiau, jūs gal truputį luktelėkite.“ Tokie procesai vyksta.

Dar dvi temos, ministre – amerikiečiai ir vokiečiai. Pradėkime nuo amerikiečių. Jeigu suklysiu, pataisykite. Ar teisingai suprantu, kad techniniu lygmeniu sprendimai dėl amerikiečių sugrįžimo į karinę bazę jau parengti, bet dar laukiama politinio sprendimo ir sekretoriaus Hegsetho pareiškimo?

Gal taip viską šiek tiek per daug supaprastiname. Iš esmės galiu pasakyti taip: šiais metais Jungtinių Amerikos Valstijų karių rotacija Lietuvoje atsinaujins.

Kaip tiksliai procedūriškai viskas vyks, dabar dar nenorėčiau detalizuoti, nes nenoriu kur nors suklysti ar netiksliai pasakyti. Bet pagrindinis principas toks: neturime jokių neigiamų žinių, kad situacija Lietuvoje keistųsi į blogąją pusę. Bent kol kas viskas yra teigiama ir tuo vadovaujamės.

Vokietijos brigada ir pasirengimas ją priimti. Kaip jums atrodo visas procesas – karių atvykimas, infrastruktūros įrengimas ir visa kita?

Neseniai žurnalistai manęs klausė, kaip sekasi komplektuoti Vokietijos brigadą, nes čia iš esmės yra dvi dalys.

Jie įdomiai buvo sugalvoję savanoriškumo principą, bet paaiškėjo, kad savanorių nepakanka. Dabar dalis karių jau skiriami tarnauti Lietuvoje ne vien savanorišku pagrindu.

Ne šimtu procentų. Bet šioje vietoje nereikia kurti dramos. Karys vykdo įsakymus. Natūralu, kad jam pasakoma, kur ir kiek laiko jis tarnaus. Lietuvoje yra lygiai taip pat. Jeigu gyvenu Kaune, tai nereiškia, kad būtinai tarnausiu Kaune. Galiu tarnauti ir Klaipėdoje ar bet kur kitur.

Ypač karininkai.

Ypač. Vokietijoje lygiai taip pat. Todėl visą brigadą visa apimtimi tikrai turėsime. Ji turės naujausią ginkluotę, naujausią įrangą, dronus, sunkiąją techniką – visa tai bus Lietuvoje.

Iš Lietuvos pusės visa infrastruktūra taip pat statoma laiku. Esu paskyręs papildomų žmonių, net savo patarėją, kuri praktiškai dirba vien su šiuo klausimu, nes iš karto jautėsi tam tikras nerimas.

Rangovai yra, viskas tvarkoje, bet susiduriame su biurokratiniais procesais. Pagal įvairius teisės aktus ir tvarkas, parašytas prieš dvidešimt metų, institucija gali turėti dvidešimt dienų atsakyti į tam tikrą klausimą. Formaliąja prasme tai teisėta. Tačiau tuo pat metu reikalaujame, kad praktiškai miesto dydžio infrastruktūra būtų pastatyta per dvejus metus.

Reikia suprasti: jeigu verslas atsiveža kranus, jie negali ilgai veikti nuo generatorių. Turi būti prijungta elektra, ir tokiu atveju negalime dvidešimt dienų laukti atsakymo. Klausimą reikia išspręsti per porą dienų.

Čia kalbate apie Energetikos ministeriją, ESO prijungimus?

Krašto apsaugos ministerijoje mes valdome visą procesą. Pavyzdžiui, baigus pirmąjį etapą, antrajam etapui ateina nauji rangovai ir jiems reikia prisijungti vandentiekį ar elektrą. Tam tikri mazgai jau yra, tačiau jie gali būti pirmojo, dar oficialiai nepriduoto projekto dalis.

Pirmojo etapo rangovas gali visiškai pagrįstai pasakyti: „Projektas dar nepriimtas, negaliu leisti jums prisijungti.“ Formaliai jis bus teisus. Bet galime ieškoti išimties – priimti tik konkretų teritorijos vienetą, kuriame yra reikalingi mazgai, ir taip leisti procesui judėti toliau.

Manau, tai galima padaryti. Taip sprendžiami biurokratiniai klausimai. Tačiau tam reikia asmeninio požiūrio, kartais tokie dalykai ateina net iki ministro lygio. Turime patarėją, viceministrą, kuris yra šios srities specialistas, todėl viskas juda optimaliai greitai.

Ar galėtų būti greičiau? Galbūt. Bet dabartinis tempas tikrai tenkina. Bus ir papildomų poreikių, tačiau jie taip pat suvaldyti. Bus laikinos aikštelės, konteineriai, laikina infrastruktūra, kol viskas pereis prie nuolatinių sprendimų. Iš Vokietijos taip pat girdime pagyrimų. Viskas juda gerai.

Tiesą sakant, visą šį projektą jie net planuoja kaip modelį atkartoti Vokietijoje.

Kaip galėtų įsikurti papildomos brigados?

Net viso to miestelio koncepcija, visos infrastruktūros pobūdis Bundesverui yra labai įdomus. Jie tai vertina labai atidžiai. Vokiečiai praktiški žmonės: jeigu kažkas veikia, standartizuokime ir, kaip sakoma, kepkime tas bandeles.

Taip, ministre, pabaigai – apie tas biudžeto gudrybes. Siekiama išlaikyti tą patį grynąjį finansavimą pinigais, o ne procentais nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Ar tai jau jūsų kompromisas su ministru pirmininku? Paaiškinkime: jeigu kitąmet neišlaikoma tokia pati BVP dalis kaip šiemet, o kariuomenė ir Krašto apsaugos ministerija, tikėtina, išlaidas buvo susiplanavusios pagal dabartinį procentą, atsiranda maždaug 200 milijonų eurų skylė. Ar jau sutarta, kad liks ta pati pinigų suma, o gynybos finansavimas mažės iki 5,01 proc. BVP?

Pirmiausia neatsakysiu, nes derybos dar vyksta. Dabar negaliu pasakyti, ar tai jau kompromisas, ar ne. Penki procentai tikrai bus. Manau, labai keistai atrodytų 5,01 proc., nes tai jau būtų akivaizdus pritempimas iki penkių procentų. Manyčiau, pirmasis skaičius po kablelio turėtų būti ne nulis. Čia turbūt ir vyksta pagrindinės derybos.

Žinoma, procentai yra procentai, bet absoliučia išraiška svarbiausia…

Kokie pajėgumai už tuos pinigus sukuriami?

Būtent. Tai irgi labai svarbu. Eurai galiausiai turi virsti realiais pajėgumais. Čia yra ir daugiau iššūkių. Ministeriją paveldėjau su tokia struktūra, kokia ji buvo. Gynybos resursų agentūra iki tol nebuvo reformuota, pirkimų įstatymai taip pat nebuvo pakeisti. Dabar juos keičiame.

Tuo pat metu, vykdydami pirkimus ir bandydami didelį finansavimą kuo greičiau paversti realiais pajėgumais, dar ir tvarkomės savo vidinį ūkį. Ir čia man, kaip ilgai versle dirbusiam žmogui, labai keistas vienas dalykas. Nesuprantu, kodėl valstybės institucijose daugybę metų maksimalūs rezultatai pasiekiami būtent ketvirtąjį ketvirtį. Kodėl negalima dirbti tolygiai – pirmą, antrą, trečią ir ketvirtą ketvirtį? O dabar biudžeto vykdymo kreivės metų metus atrodo panašiai: viskas gana lygu, o ketvirtą ketvirtį staiga šauna į viršų.

Labai juokinga, bet taip valstybė iš tikrųjų funkcionuoja. Tai visiškas absurdas ir neefektyvumas. Biudžetinių lėšų įsisavinimas gruodį būna pats didžiausias. Visi tada skuba dėti parašus ir daryti pavedimus.

Ypač keista tai, kad turime ilgalaikių sutarčių, kuriose jau nieko papildomai daryti nereikia. Tereikia atlikti pavedimą, kuris ir taip suplanuotas konkretiems metams. Kodėl to negalima padaryti pirmą ketvirtį? Gerai, pirmą ketvirtį dar gali būti tam tikrų biudžeto ar teisinių niuansų. Bet padarykime antrą ketvirtį. Vis tiek kai kurie pavedimai paliekami ketvirtajam. Kodėl? Atsakymas dažnai vienas – toks įprotis.

Vadinasi, tuos įpročius ir turime keisti. Mes juos keičiame ir tikiuosi, kad su ministerijos bei visų darbuotojų palaikymu tai pavyks padaryti.