Šios idėjos sumanytoja – VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vadovė prof. Janina Tutkuvienė.
Ji naujienų portalo tv3.lt skaitytojams atskleidė, kokią reikšmę turi šios laidotuvės bei kokia procedūra laukia norint po mirties paaukoti savo kūną mokslui.
Pirmasis prašymas – prieš 26-erius metus
Pokalbį prof. J. Tutkuvienė pradėjo prisimindama į jos atmintį yra giliai įsirėžusį pirmąjį prašymą paaukoti savo kūną po mirties mokslui.
Profesorė pasakojo, kad šis nutikimas buvo dar praėjusiame šimtmetyje, o savo kūną norėjęs paaukoti žmogus – universiteto bendruomenės dalis.
„Tai buvo 1999 metų ranka rašytas pareiškimas vieno tokio labai šviesaus, garbaus profesoriaus emerito.
Deja, mes jo palaikų taip ir negavome, manome, kad turbūt toks buvo artimųjų sprendimas, o su tuo mes turime skaitytis“, – pasakojo ji.
Prisimindama šį poelgį pašnekovė taip pat dėkojo tiek savo kūnus mokslui paaukojusiems asmenims, tiek jų artimiesiems.
„Iš savęs galiu pasakyti, kad čia mąstymu, savo atsidavimu, savo supratimu, kad dar ir po mirties jie gali labai daug pasitarnauti, pralenkę savo laiką žmonės.
Kiekvienas toks poelgis yra kaip žingsnis link tikslesnės diagnozės, link geresnio gydymo ir, sakykime, link išsaugotos gyvybės. Tad tikrai prisidedu ir su didžiule pagarba sakau ačiū visiems“, – dėkojo profesorė.
Kiekvienais metais – dešimtys pareiškimų
Paprašyta palyginti dabartinį laikotarpį su pirmojo pareiškimo gavimo laikotarpiu pagal pareiškimų skaičių, J. Tutkuvienė pasakojo, kad buvo stipriai pasistūmėta į priekį.
Pasak profesorės, iš pradžių pareiškimų būdavo gaunami vienetai, o dabar – dešimtys per metus.
„Statistika pradėjo augti. Čia tikrai reikia daug gražių žodžių žiniasklaidai, nes kaskart, kai tik būdavo gražiai ir pagarbiai žinia nušviečiama žiniasklaidoje, iškart būdavo pliūpsnis dovanojimo aktų.
Pastaruosius dvejus-trejus metus mes skaičiuojame valios pareiškimus dešimtimis. Tai labai svyruoja, bet būna maždaug 30-60 valios pareiškimų per metus.
Žmonių kūnų mes, be abejo, gauname mažiau, dėl to, kad tų žmonių, kurie aukoja savo kūnus, vidutinis amžius šiai dienai yra, palyginti, jaunas – 64 metai.
Jie tikrai gyvena ir labai ilgai – 20-30 metų. Kūnų pastaruoju metu gauname maždaug nuo 6-11 per metus“, – paaiškino J. Tutkuvienė.
Pašnekovė pridūrė, kad dabartinį laiką lyginant su tuo, kas buvo praeityje, studentai turėtų džiaugtis, nes anksčiau jie susidurdavo tik su vienu kūnu arba nesusidurdavo išvis.
Studentus moko pagarbos
Kaip aiškino prof. J. Tutkuvienė, žmogaus, paaukojusio savo kūną, palaikai ypač pasitarnauja makroskopinei anatomijai.
Ji aiškino, kad studentai tiria kaulų, raumenų, kraujagyslių, vidaus organų sritis ir dėl tiesioginio darbo su žmonių palaikais galima padaryti ženklesnių atradimų.
„Šiuolaikinės technologijos leidžia kone kaip su dronu iš viršaus nusileisti link ląstelės, link molekulinio lygmens. Vis tik be makroskopijos mes negalime.
Dabar yra makroskopinių tyrimų pikas, nes mes staiga visi supratome, kad 21 amžiuje labai mažai apie tai žinome“, – teigė ji.
Vis tik taip pat J. Tutkuvienė pridėjo, kad ne ką mažiau svarbus studentų darbas su kūną mokslui po mirties paaukojusiais žmonėmis, nes jis moko pagarbos gyvybei.
Ji atskleidė, kad netgi būna atvejų, kai studentai suvokia, jog toks darbas – ne jiems, tad susidūrimas su realybe gali padėti atrasti tikrąjį pašaukimą.
„Noriu pasakyti, kad kai mes prisiliečiame savo žvilgsniu, savo rankomis prie to padovanoto kūno ir nagrinėjame jį būtent tokį, tai yra, patikėkite, neišdildomas įspūdis studentams visam gyvenimui.
Tai yra pirmasis prisilietimas – ar aš galiu, ar negaliu tokio darbo dirbti. Tikrai būna, kad vienas kitas studentas pakeičia nuomonę, nes mes visi esame skirtingi. Tai labai stiprus išbandymas tiek profesine, tiek apsisprendimo prasme“, – teigė ji.
Kai kurios urnos – be vardų ir pavardžių
Profesorės pasiteiravus, kodėl per daugelį metų universitete susikaupė tik 27 urnos, ji atskleidė, kad tokia buvo kūną po mirties mokslui paaukojusiųjų valia.
Pasak profesorės, visuomet atsižvelgiama į mirusiųjų valią, o tikrai ne visi norėjo būti palaidoti universiteto parinktoje vietoje.
„Taip yra dėl to, kad labai daug kūnų atsiima artimieji, jie taip nori daryti. Galų gale, pats žmogus būna valios pareiškime parašęs, kad jis norėtų būti palaidotas savo giminės numatytoje vietoje.
Čia yra tie, kurie taip norėjo, kurie taip pareiškė, kad norėtų būti palaidoti universiteto numatytoje vietoje.
Pasikartosiu, viskas labai ilgai užtruko. Mums ir patiems buvo didelis stresas, nes mes esame įsipareigoję tiems žmonėms, artimiesiems, bet sklypo gavimas labai ilgas procesas“, – aiškino ji.
Pasak profesorės, anksčiau universitetui buvo siūloma laidoti žmones, kurie savo kūnus paaukojo mokslui, kitose kapinėse, tačiau tokia tvarka jiems nebuvo tinkama.
Anot J. Tutkuvienės, universitetas norėjo šiuos žmones pagerbti aukščiausiu lygiu ir prieš keletą metų jiems buvo skirtas plotas Antakalnio kapinėse.
O pasiteiravus, kodėl ne prie visų urnų buvo nurodyti paaukojusiųjų vardai ir pavardės, profesorė atsakė:
„Šie žmonės valios pareiškime paprašė neminėti pavardės arba vardo ir pavardės. Kadangi pagal gimimo ir mirties datą negalima identifikuoti žmogaus, kad nebūtų tuščia, mes šalia urnų parašėme gimimo ir mirties metus, o ant urnos jau yra viskas parašyta.“
Norintiems paaukoti kūną mokslui – griežta tvarka
Pasiteiravus, ką svarbu žinoti norint paaukoti savo kūną po mirties mokslui, prof. J. Tutkuvienė atskleidė, kad visas procesas privalo vykti laisva valia.
Anot pašnekovės, pareiškimui išreikšti yra svarbi forma, kuri turi būti patvirtinta notaro.
„Mes esame be galo dėkingi mūsų pirmajai notarei Vilijai Partaukienei, kuri vienintelė tada Lietuvoje prieš gerus 20 metų buvo ta, kuri suprato tokio kilnaus poelgio prasmę.
Ji ne tik ją suvokė, tačiau apgalvojo ir tai, kaip valią išreikšti teisiškai teisingai“, – dėkojo J. Tutkuvienė.
Pasak pašnekovės, svarbiausia, kad žmogus, siekiantis paaukoti savo kūną mokslui, būtų gerai apsvarstęs šį pasirinkimą.
Anot profesorės, šis sprendimas neturi būti priimtas impulsyviai, dėl to reikalingas griežtas procesas.
„Mūsų požiūris, kaip turėtų būti įformintas valios pareiškimas, yra griežtas, vakarietiškas. Turbūt tai stipru, bet taip reikia daryti.
Nuotoliu paprastai užpildyti formos negalima, ji turi būti patvirtinta notaro. Žmogus turi aiškiai suprasti, ne impulso pagalba, kad atsisėdau, buvo liūdna naktį ir parašiau, bet tai turi būti labai apgalvotas žingsnis“, – paaiškino ir užbaigė pokalbį ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
