Pašnekovas atskleidė, dėl ko žmonės kreipiasi į privatų detektyvą. Paprastai buvusiam pareigūnui tenka narplioti civilines bylas, rinkti sutuoktinio neištikimybės įrodymus, tikrinti asmens patikimumą ir panašiai. Kaip privatus detektyvas R. Kudijanovas dirba Vakarų Lietuvoje – daugiausiai aplink Klaipėdos kraštą, Šilalės rajoną.
Privačių detektyvų paslaugos populiarios JAV, bet mūsų šalyje apie tokią specialybę girdime retai. Kiek privačių detektyvų yra Lietuvoje? Ar galima sakyti, kad jūs – retos profesijos atstovas?
Kad retos profesijos atstovas, tai tikrai – iš karto galima tai patvirtinti. Įstatymiškai žiūrint, profesija yra nauja – 6 metus galioja Privačios detektyvinės veiklos įstatymas. Tai naujadaras, iki tol detektyvai veikė praktiškai be teisinio reglamentavimo: kas kaip norėjo, tas taip dirbo. Šiai dienai oficialių, kvalifikuotų, išlaikiusių egzaminus detektyvų yra maždaug dvidešimt keli. Mano žiniomis, jų yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.
Ar prieš įstatymo atsiradimą dirbote kaip privatus detektyvas, o galbūt vertėtės kita veikla?
Esu teisės magistras ir 23 metus dirbau policijoje. Visose struktūrose, kaip kokiam vadovėly. Pradėjau nuo eilinio pareigūno, baigiau policijos komisariato vadovu. Išėjęs į pareigūno pensiją iš karto pradėjau dirbti kaip privatus detektyvas. Faktiškai beveik visi privatūs detektyvai yra buvę policijos pareigūnai. Aš neįsivaizduoju šitą darbą dirbančio žmogaus, kuris nebūtų dirbęs 5-erių, 10, 15-a metų jokiame teisėsaugos organe.
Kiek jums dabar, būnant privačiu detektyvu, tenka padėti policijai, galbūt iš šalies įsitraukti į tyrimus?
Iš esmės mes netalkiname policijai, stengiamės nedubliuoti jų darbo. Sakykime, žmogus nukentėjo nuo nusikalstamos veikos arba kažko kito, jis kreipiasi į pareigūnus, nori, kad institucijos pagelbėtų. O mes dažniausiai sprendžiame tokias žmonių problemas, kurių nesprendžia valstybinės institucijos. Kartais tiesiog papildomai padedame klientams, o kartais jie kreipiasi dėl problematiškų reikalų nusivylę, kad negauna pagalbos arba gauna ne tokią, kokios tikėjosi.
O policija niekada neprašo pagalbos. Į mus kreipiasi tik atskirai fiziniai, juridiniai asmenys. <...> Bylose atstovaujame žmonėms, rinkdami informaciją – tada stengiesi atrasti dialogą su pareigūnais, bandai bendradarbiauti. Mūsų vienas tikslas – kad būtų nustatyta tiesa.
Kaip vertinate tai, kad į jus kreipiasi žmonės, kuriems susikirto keliai su teisėsauga? Ar tai – pasitikėjimo ženklas?
Tikrai ne paslaptis, kad žmonės kartais lieka nusivylę instituciniais sprendimais. Tada žmogui belieka kreiptis dėl savo teisinių bėdų į advokatus, privačius detektyvus, teisininkus. Jiems tai tampa išsigelbėjimo ratu dažniausiai.
Faktas, kad pasitikėjimas mumis yra. Žmogus skambina iš Gargždų, Telšių, Plungės, dar kažkokio Lietuvos miesto ir sako: Man reikia tavo pagalbos, tu padėjai ir labai gerai išsprendei problemą tam ir tam. Tokie atsiliepimai motyvuoja labai stipriai darbuotis.
Į jus kreipiasi daugiausiai fizinių asmenų. Kokių prašymų jums tenka išgirsti?
Prašymų įvairiausių būna. Kartais atsiranda tokių, kurių negali padaryti, nes to nenumato teisės aktai. Tuomet gali pats neteisėtą veiklą atlikti, todėl sustoji žmogui paaiškinti. Žmogus pats nelabai supranta dažniausiai, bet sako: Na gerai, nedaryk tada.
Dažniausiai būna informacijos rinkimas teisiniams protestams: draudimo, administraciniams, civiliniams. Paskui eina asmenų paieška, patikimumo arba nesąžiningumo nustatymas. Svarbiausias dalykas – žmonės nori gauti vienokią ar kitokią informaciją, nesvarbu, kokiame pavidale. Tam, kad jų teisinė padėtis pasikeistų, kad kažką įrodytų teisme arba kitame teisiniame procese.
Minėjote asmenų paiešką. Kaip dažnai pavyksta juos rasti arba surinkti tikslingos informacijos apie jų buvimo vietą?
Asmenų paiešką plačiau supraskime – tai ne vien tie, kurie dingsta be žinios. Būna atvejų, kad kai kurie žmonės tiesiog nebenori palaikyti ryšių su artimaisiais. Išvažiuoja, nutraukia dėl įvairių priežasčių. Jeigu artimųjų prašymai leidžia, mes bandome ieškoti tų žmonių.
Atvejų neskaičiuoju, kiek sėkmingų, kiek ne – visko būna. Kai kurie žmonės nutraukia ryšius ir jų nebeatnaujina. Dažniausiai, jeigu atrandi tą žmogų, tas artimasis, kuris ieško, apsidžiaugęs, o rastas žmogus jį vos ne ant 3 raidžių siunčia. Sako: Pasakykite jam, kad aš gyvenime jo akyse matyti nenoriu dėl to, to ir ano. Kai kuriems žmonėms kartais geriau net neieškoti artimųjų. Darbą padarau, bet klientai nusivilia, nes rezultatas neatitiko jų lūkesčių.
Kokių dar kuriozinių atvejų prisimenate iš detektyvo darbo?
Standartiškai daugiausiai būna informacijos rinkimo civiliniam procesui dėl skyrybų. Pagal civilinio kodekso normas bandome įrodyti neištikimybę, ją pagrįsti faktais.
Tokių keistų kuriozų būna. Klientai sako: Mano sutuoktinis arba sutuoktinė neištikimi. Darai darbą ir konstatuoji – neištikimybės nėra. Lūkesčiai neišsipildė, sako: Blogai dirbai. Nesąmonė, aš įsitikinęs, kad buvo neištikimybė. Žmonėms, matyt, ta mintis tiek įauga, kad jie neįsivaizduoja, kad kitaip negali būti.
Kurioziškiausias atvejis buvo Klaipėdoje, kai sutuoktinis imitavo neištikimybę – jos niekada nebuvo. Antra pusė galvojo, kad žmogus važinėja pas meilužį ar meilužę, o iš tikrųjų asmuo nuvažiuodavo pas artimus gimines ir sėdėdavo, kad praeitų tam tikras laikas ir kita pusė galvotų, kad kažkas vyksta. Ko tik žmonės neprisigalvoja, kad atkreiptų sutuoktinio dėmesį.
Nejuokinga, bet mano darbas šiuo atveju labai gerai pasibaigė. Abu sutuoktiniai man skambino ir dėkojo, vos ne premiją išrašyti norėjo. Sako: Tu mūsų santuoką išgelbėjai.
Kokių dar pagalbos prašymų sulaukiate iš šeimų? Galbūt teko tikrinti, ar vaikai vartoja narkotikus?
Mes galime rinkti informaciją artimųjų prašymu dėl jų vaikų: neigiamos aplinkos, galimų priklausomybių. Yra tekę darbuotis. Netgi slaptai narkotinių medžiagų testukus dariau. Kartais gauni informaciją, kurios ir tikiesi – patvirtini. O kartais būna visiškai priešingai.
Kokią jūsų darbo dalį užima žmonių stebėjimas? Ar neteko sulaukti asmeninių pretenzijų?
Lietuvoje sekti žmonių negalima, tuo užsiima tik teisėsauga. Kita vertus, mes galime stebėti žmogų, objektą, pastatą. Kas iš jo išeis, kas įsės, išvažiuos. Viešoje vietoje, gatvėje – ten, kur bet kuris kitas žmogus gali laisvai patekti ar prieiti. Kalbu apie tai labai jautriai, kad nebūtų pažeistas žmogaus privatumas ir duomenų apsauga. <...>
Būna ir nepatenkintų žmonių, apie kuriuos teisėtai renkama informacija. Jie bando skųstis, kreiptis, teikia prašymus – viskas natūralu. Jiems reikia atsakyti pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (BDAR).
O kaip elgiatės, kai žmogus, jūsų stebėjimo objektas, jus pastebi? Ar jūsų tikslas – būti kuo mažiau pastebimam?
Tikslas yra likti nepastebimam, bet pasakysiu atvirai – manęs niekada ir nebuvo pastebėję. Šitoje vietoje patirties nėra ir nežinau, kaip būčiau pasielgęs. Matyt, ekspromtu pagal situaciją spręsčiau, galvočiau. Bet šiaip darbas vyksta neviešo pobūdžio, teisėtai. Viešoje, prieinamoje vietoje kažką stebi ir jei žmogus pastebėjo, kad atlieki kažkokius veiksmus, bėgti kvaila būtų. Reikėtų juridiškai su tuo žmogumi aiškintis.
Ar jums, kaip detektyvui, teko tirti rimto pobūdžio nusikaltimų, pavyzdžiui, gal narpliojote nužudymo, prievartavimo bylų?
Su nužudymais dirbti neteko, nes pas mus teisėsauga labai sėkmingai ištiria tokius atvejus. Bet yra tekę darbuotis su smurtiniais, sunkiais, pavojingais nusikaltimais, truputį net skandalingais Lietuvoje. Gali būti nusikaltimai apysunkiai, bet visa Lietuva apie juos žino. Yra tekę darbuotis, aišku, įvardinti aš to negaliu. Kažkada gyvenime gal bus galima apie tai papasakoti. Dirbau rimtuose procesuose, kur konfidencialumas ir kiti dalykai netgi daug svarbiau už patį darbą nuveiktą.
Kalbate apie rezonansinius atvejus, kai kriminalai sukelia atgarsį visuomenėje. Kiek jums krenta į akis tai, ką rašo žiniasklaida?
Man už akių užkliūva rezonansiniai atvejai. Dažnai būna specifiniai nusikaltimai, kur iš karto pagalvoju, kad būtų galima pasidarbuoti toje vietoje. Tikrai matosi, kad ten kažkas stringa, matyt, kažkas nesistengia ar kas nepavyksta. Bet pats nesikreipiu, neieškau nukentėjusiųjų, neklausti, ar reikia pagalbos – būtų keista, jei inicijuočiau paslaugos teikimą. Vis tiek dažniausiai, kai nukentėjusieji ar įmonės vadovai subrandina poreikį, patys skambina. Jau nebereikia privačiam detektyvui prisistatinėti nuo nulio, kas esi, kaip buvo prieš 6 metus – vis vien informacija apie tai vaikšto po Lietuvą.
Kiek gali tekti susimokėti už privataus detektyvo paslaugas? Ką patartumėte daryti žmonėms, kurie turi teisinių bėdų?
Mūsų paslaugos nėra tokios pigios, kaip daug kas galvoja. Kartais žmonės visiškai neadekvačiai paskambina ir vos ne galvoja, kad tu mėnesį laiko už 100 eurų tirsi. Nebūkime naivūs. Rimtas darbas kainuoja, reikia sudaryti sutartis.
O dėl kainų – tai individualus susitarimas su klientu. Yra tokių atvejų, kur dirbau porą dienų už 100 eurų ir problema buvo išspręsta. O kitu atveju dirbau mėnesį, du ir tas kainavo kelis tūkstančius.
Raginu ir skatinu žmones, kurie turi problemų, kuriems reikia surinkti informaciją, dingo jų pažįstami asmenys, su vaikais kažkokios keistos problemos vyksta, kad kreiptųsi į mane.
Kartais žmonės dėl pinigų be reikalo pergyvena, nes yra teismų sprendimų, kur detektyvui sumokėtus honorarus pripažįsta būtinais, reikalingais. Tuomet civilinėse bylose priteisia kaltininkui arba pralaimėjusiam bylą asmeniui atlyginti nukentėjusiajam tuos pinigus.
