REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
19
Alina Žaliukaitė-Ramanauskienė

Vasarą pasirodžiusi Vaido Baumilos daina „Kunigunda“ kaipmat tapo muzikos topų lydere, o jos priedainį galėtų padainuoti dažnas lietuvis net pažadintas vidury nakties. Be abejo, prie dainos populiarumo prisidėjo ir įspūdingas klipas, kuriame įsimintą vaidmenį atliko 63-ejų aktorė iš Vilniaus Alina Žaliukaitė-Ramanauskienė. Iš tiesų, pačios aktorės gyvenimas ir sukaupta patirtis yra ne ką mažiau įspūdingesnė.

19

Vasarą pasirodžiusi Vaido Baumilos daina „Kunigunda“ kaipmat tapo muzikos topų lydere, o jos priedainį galėtų padainuoti dažnas lietuvis net pažadintas vidury nakties. Be abejo, prie dainos populiarumo prisidėjo ir įspūdingas klipas, kuriame įsimintą vaidmenį atliko 63-ejų aktorė iš Vilniaus Alina Žaliukaitė-Ramanauskienė. Iš tiesų, pačios aktorės gyvenimas ir sukaupta patirtis yra ne ką mažiau įspūdingesnė.

REKLAMA

Alina – įrodymas, kad keisti savo gyvenimą niekada nėra vėlu. Pirmą kartą profesionaliai prieš kamerą moteris stojo beveik prieš 6-ius metus, o šiandien jau gali pasigirti tuo, kad filmuotis ją kvietė vieni garsiausių Lietuvos kino vardų ir tuo, kad buvo nominuota „Sidabrinei gervei“.

Dabar moteris užkariauja ir mados industriją – 2020 metais ji tapo „Mados infekcijos“ reklaminiu veidu, o šiemet žengs ir „Mados infekcijos“ podiumu. Ji bendradarbiauja su įvairiausiais lietuviškais mados prekių ženklais ir dalyvauja jų surengtose fotosesijose.

REKLAMA
REKLAMA

Televizija sužavėjo vaikystėje

Pati pirmoji filmavimosi patirtis Alinai buvo dar 10 klasėje, tačiau tą kartą ji nebuvo sužavėta:

REKLAMA

„Neužmirškime, kad 1973-1974 metais, kai aš pirmą kartą atsidūriau prieš televizijos kameras, jos atrodė kitaip ir kompiuteriai buvo kitokie. Mano kartos žmonės dar prisimena ir kokie pirmieji mobilūs telefonai buvo – plyta su piršto storumo styrančia antena. Nežinau, gal tas griozdiškumas gąsdino, bet tikrai buvo diskomfortas“.

Visgi vėliau ji nusprendė bandyti mokytis aktorystės. Moteris juokiasi, kad dabar tikrai nebepamena, kas ją ten viliojo, tačiau pamena tris, tikriausiai, nemažą įtaką tam turėjusius atvejus iš vaikystės.

„Pirmą kartą man buvo 2 metai. Tėtukai išvykę, o broliui 12 metų. Mes gyvenome tame pačiame name, kur buvo tėčio darbovietės administracija. Ten buvo tokia salytė ir į ją atvežė didelę dėžę – kartoninėje dėžėje dar buvo medinė dėžė. Kaip 12-mečiui, broliui ta dėžė irgi buvo per sunki, bet viską jungė sujungė ir žiūrim, kad kažkoks dėdė kalba, bet ant šono gulėdamas. Tai buvo pirmas susitikimas su televizoriumi.

REKLAMA
REKLAMA

Antras kartas buvo, kai man buvo 3 ar 4 metai, tėvai nusipirko pirmą televizorių. Kai jie jį įjungė, rodė „Mažųjų gulbių“ šokį. Atsimenu brolio su mamos šūksnius: „O, kaip šoka!“. Būtent dėl to nuo 4 metų žinau, kas yra Čaikovskis.

Trečias atsiminimas buvo – kai buvau beveik to paties amžiaus – įlekiu į kambarį, o ten moteris. Ji lipa laiptais į viršų ir kažką sako, o taip graudu, taip baisu. Paskui girdžiu, kai už manęs mama sako: „O Mironaitė, kokia nuostabi aktorė“. Tai buvo pirmas mano pamatymas, bet nuo to laiko ji ir išliko man geriausia Lietuvos aktore“, – į prisiminimus grimzta aktorė.

Kai Alina buvo jau 10 ar 11 klasėje, vyko profesinio orientavimo renginys mokykloje. Į jos mokyklą savo studentus atsivežė Lietuvos teatro aktorius ir pedagogas Vladas Jurkūnas ir pasakė, kad „atvažiavome paleisti, taip vadinamos, teatro bacilos“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Gal taip viskas ir sukrito į vieną, nes iš tikrųjų nežinau, kodėl norėjau stoti į aktorinį. Taip gavosi. Aš neįstojau į aktorinį pas Dalią Tamulevičiūtę. LTSR konservatorijoje, Klaipėdos fakultetas (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) , buvo nauja specialybė „Liaudies teatro režisūra“.

Mums buvo labai gražiai žadama, kad viską mokomės pagal profesionalių teatrų programą ir vėliau galėsime juose dirbti. Elena Savukynaitė buvo mano scenos judesio dėstytoja. Po konservatorijos baigimo susitikus su kitais absolventais, visi be išimties pripažįstame, kad E. Savukynaitė aktorinio meistriškumo žinių mums davė kur kas daugiau nei kas nors kitas. Ji nuostabus žmogus, nuostabi dėstytoja“, – šiltai sako Alina.

REKLAMA

Galėjo pasislėpti po lėle

Kai D. Tamulevičiūtė po trečio turo nepriėmė Alinos studijuoti, ji stovėjo už durų ir liejo savo apmaudą ašaromis. Prie nusiminusios merginos priėjo Vitalijus Mazūras, „Lėlės“ teatro vyriausias režisierius ir meno vadovas. Pasiteiravęs, ko čia stoviniuoja, jis liepė palaukti ir įėjo į salę, kurioje vyko mokytis atrinktų studentų susirinkimas.

„Po kurio laiko jis išeina ir sako, kad nieko negali padaryti, manęs net laisvu klausytoju negali priimti. Paklausė, ką darysiu, ir pakvietė ateiti pas jį dirbti. Jis mane, mergaitę iš gatvės, priėmė aktoriauti, o vėliau, kad pinigėlių būtų daugiau, ir kasininke teatre dirbau. Jis pasiėmė mane į tarptautinį teatro festivalį. Aišku, gaila, kad sovietiniais laikais jis vyko Maskvoje, o ne kitur užsienyje“, – šypsosi moteris.

REKLAMA

Visgi vėliau ji suprato, kad teatro scenai ji nesutverta. Jai norėjosi vaidinti, tačiau ne prieš gyvą minią.

„Manau, kad visi tie, kuriems reikia scenos, žiūrovo, klausovo, yra truputėlį ekshibicionistai. Man yra didžiulis diskomfortas stovėti scenoje. Bet kamera man yra viskas – aš prieš ją nebijau, aš kaifuoju. Kai dirbau pas Šarūną Bartą, suskaičiavau, kad aš viena prieš kamerą, o aplink mane dirbo 23 žmonės. Tada mane surakino begalinė atsakomybė prieš kiekvieną šitą žmogų. Kai matai, kiek daug žmonių apink tave, dėl tavęs dirba... Bet vis tiek tai ne keli šimtai žmonių teatre.

Man buvo priimtina, kad galėjau pasislėpti po lėle, prieš kamera man irgi nebaisu persikūnyti, o  teatre ne – kiek galima draskyti dūšią, širdį ir smegenis vaidinant tą patį vaidmenį dieną iš dienos. Ne mano charakteriui. Aš tikrai norėjau būti aktore, bet ne teatro“, – sako ji.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pagalba lietuvaitei

Bėgo metai, o Alina dirbo įvairiausius darbus susietus su scenarijų renginiams rašymu, organizavimu ir įgyvendinimu. Tačiau vėliau jos sūnus gavo pakvietimą mokytis Jungtinėse Amerikos Valstijose, o kadangi jis buvo nepilnametis, Alina turėjo jį palydėti.

„Palydėjau jį ir ten pasilikau.  Iki šios dienos JAV giminė iš mano mamos pusės yra dvigubai ar trigubai gausesnė nei Lietuvoje. Man buvo komfortabilu, labai gera ten“, – sako ji.

Tačiau labai ilgai ten neužsiliko – Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, Alina nuvyko užsidirbti į Didžiąją Britaniją. Ten ji įgijo slaugos specialybę, kuri jai atnešė daug daugiau nei vien tiek žinias reikiamas šiai specialybei:

REKLAMA

„Buvo labai įdomu ir buvau labai laiminga, nes dirbau daugiau kompanione nei slaugytoja. Dirbau su labai inteligentiškais, išsilavinusiais žmonėmis. Tų žmonių dėka aš išmaišiau parodas ir muziejus. Su viena iš mano slaugomų moterų žiūrėjome viktoriną ir aš atsakinėju į klausimus apie renesanso tapybą. Moteris labai stebėjosi, kad žinau atsakymus, o Luvre nebuvus. Po savaitės ji man sako, kad ketvirtadienį važiuosime traukiniu į Paryžių ir būsime ten keturias dienas“, – prisimena ji.

Nors ir dirbo slauge, Alina nebėgo nuo savo pirmosios specialybės – vieną kartą vaikštinėdama po pietų Londoną ji priėjo jaunimo ir vaikų dramos teatrą ir nusprendė pabandyti.

REKLAMA

„Ateinu, teatras uždarytas ir tik sargas stovi. Jis manęs paklausė, ko noriu. Staiga atėjo jauna moteris, ji mane išklausė ir paprašė palikti savo el. paštą. Palikau ir po 3 dienų gavau pasiūlymą-kvietimą. Pasirodo ta moteris pati buvo režisieriaus asistentė.

Ji man atsiuntė pasakojimą ir klausė, ar norėčiau vaidinti motiną škotę, kuri turi paauglį sūnų, kuris turi psichologinių problemų, atlyginimas toks ir toks. Aš nesutikau, nes vien iš teatro nebūčiau pragyvenusi, o darbų derinti neišėjo“, – pasakoja Alina.

O „taip“ ji vėliau ištarė kaimynystėje gyvenančiai ir režisūrą studijuojančiai lietuvaitei. Vieną kartą besikalbant mergina pasiguodė, kad jai reikia režisuoti kursinį darbą ir reikia panašaus į Alinos amžių žmogaus, bet niekas tikriausiai nesutiks.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Pasakiau, kad aš sutikčiau. Ji nustebusi į mane pasižiūrėjo ir paklausė, ar aš nebijočiau. Sakau, ko aš turiu bijoti, aš režisūrą baigusi. Tai buvo mano pirmasis krikštas. Vaidinau bjaurią tetą. Filmavome tokį mini kruviną detektyvą – labai britišką. Tai buvo internacionalinis projektas – scenarijų rašė egiptietė, lietuvaitė buvo prodiuserė, britas buvo režisierius, operatorius buvo iš Afrikos, tik nepamenu, kurios šalies. Labai įdomu buvo. Bet tada dar minties nebuvo apie grįžimą į aktorinį, tik norėjosi padėti maloniai mergaitei iš Lietuvos“, – šypteli ji.

Į Lietuvą pašaukė nelaimė

Alinos sūnus Andrius buvo didžiausias savo mamos gerbėjas ir troško, kad ji taptų aktore, todėl vieną dieną nuvedė ją į Lietuvos aktorių agentūrą. Ji nusifotografavo ir išvyko atgal į Angliją. Būnant užsienyje moteriai maždaug pusmetį vienas po kito plaukė pasiūlymai filmuotis, bet niekas negalėjo garantuoti, kad moteris vaidmenį gaus, mat pirmiausia reikėjo pasibandyti.

REKLAMA

„Galvojau, kur aš ten lėksiu ir skrisiu? Sakau, jeigu garantuojat, kad galiu dirbti, aš atvažiuosiu. Taip ir tęsėsi“, – sako moteris.

Visgi 2013 metais sugrįžti į Lietuvą Aliną pašaukė nelaimė – sunkiai susirgo jos mama.

„Man prižiūrint mamą, na, žinot – bėda viena nevaikšto, atėjo ir kita. Per metus ir 8 mėnesius išėjo 3 labai brangūs žmonės ir desertui dar atsidūriau onkologiniame skyriuje. Apie grįžimą į Angliją ir nebuvo kalbos“, – pasakoja Alina.

Buvo praėjusios kelios dienos po sūnaus mirties, kai suskambėjo Alinos telefonas, o kitame laido gale ji išgirdo kvietimą filmuotis. Moteris jo atsisakė ir padėjusi ragelį, ėmė verkti.

REKLAMA

„Vyras paklausė, kas atsitiko. Pasakiau. Jeigu jis nebūtų manęs suėmęs... Jis pasakė, kad taip reikia ir to norėjo sūnus. Jis surinko telefono numerį ir liepė išsiaiškinti. Tą vaidmenį gavau be pabandymo. Pradžioje tai iš tikrųjų buvo psichoterapija. Seniau netikėjau, kad „darbas gydo“. Bet darbas tikrai gydo“, – pirmąją patirtį prisimena ji.

Sulaukė Šarūno Barto pasiūlymo

2015-2016 metus Alina vadina savo paklausumo industrijoje piku. Tuo metu buvo ir savaitė, per kurią ji turėjo filmuotis  4-iose reklamose. Taip pat pamažu ėmė plaukti pasiūlymai atlikti nedidelius vaidmenis lietuviškuose serialuose.

„Buvo labai netikėta, kai 2018 metais mane pakvietė Ignas Jonynas į ilgametražį filmą. Po savaitės turbūt ir Šarūnas Bartas kreipėsi. Šis pasiūlymas tikra staigmena buvo. O dar didesnė staigmena, kai gavau pranešimą, kad buvau nominuota „Sidabrinei gervei“ už geriausią antraplanį moters vaidmenį“, – sako ji.

REKLAMA
REKLAMA

Apie tai, kad ji nominuota, Alina sužinojo iš kitos Lietuvoje vertinamos ir daugybę apdovanojimų sulaukusios aktorės. Ji paskambino pasveikinti Alinos dėl nominacijos, tačiau ji pasimetė – dar nieko apie tai nebuvo girdėjusi, tačiau jau netrukus tuo įsitikino savo akimis. Paklausta, kaip jautėsi nominuota „Sidabrinės gervėms“ apdovanojimui, moteris sako, kad jis sukėlė dvejopus jausmus.

„Pats lengviausias, pats sudėtingiausias ir tikrai netikėtas klausimas. Aš nuoširdžiai dėkinga už jį. Kaip aktorei, tai tikrai karjeros viršūnė.

Profesionaliai – be abejo liko nepasitenkinimas, neįgyvendinus to, ko aš tikėjausi iš savęs. Keletą scenų, mano supratimu, labai stiprių ir gerų jis išėmė iš scenarijaus. Aš labai norėjau tų scenų ir tikiu, kad galėjau padaryti, tačiau režisieriaus sprendimas buvo toks. Aš nežinau, ar tai buvo surišta su finansais, ar su metų laiku, nes Motulė gamta savo korekcijų įvedė. Gal Š. Bartas suabejojo manimi, gal nepatikėjo. Nežinau. Gal tai buvo mano bendravimo patirties su tokio kalibro režisieriumi stoka. <...>

Š. Bartas man suteikė ne vieną galimybę daryti, ką noriu, ir atsiskleisti, kaip aktorei. Jis tikrai nelindo nei į mano dūšią, nei man smegenis tiesino. Kaip aš tai išnaudojau, ar neišnaudojau – jau mano problema. Tai buvo kažkas nuostabaus ir nepakartojimo, kai grįžus namo iš nuovargio, kaip mano sūnus kažkada sakė, kai paskambino man po vienų amerikietiško futbolo varžybų, turiu jėgų tik klausyti, bet neaišku, ar išgirsiu. Tai buvo tikrai didelė laimė“, – šypsosi ji.

REKLAMA

Sutinka ne su kiekvienu pasiūlymu

Moteris sako, kad niekada nesuprato, kas yra profesinis pavydas, ar kaip galima pavydėti kitam vaidmens, kol pati su juo nesusidūrė.

„Tai nutiko po to, kai atrinko ne mane, o nuostabią aktorę. Net ir tada tai nebuvo pavydas. Tai buvo nusivylimas ir abejonės savimi. Aš nežinau ar būčiau suvaidinusi geriau nei ji, bet kitaip – tikiu tuo. Atsipeikėjus pamačiau, kad  sėdžiu pas vyrą ant kelių susiraičiusi ir neverkiu, o raudoju. Vyras mane supa kaip kūdikį, glosto ir ramina.

Tuo metu paskambino viena valstybiniais apdovanojimais apdovanota aktorė. Paklausė, kas nutiko, nes aš gi visa ašarose paplūdusi. Papasakojus ji sako: „Na žinai, pralaimėti tokiai aktorei ir man būtų garbė. Džiaukis ir didžiuokis“, – su šypsena dabar pasakoja Alina.

Visgi, moteris priima ne visus gaunamus pasiūlymus. Viskas priklauso ir nuo to, kaip kviečia, nuo idėjos, produkto ir, kas be ko, honoraro.

„Mane labai siutina, kai paskambinus pradeda malti apie karmos taškus, kad viskas brangsta, pinigų nėra ir pateikia taip, lyg man būtų suteikiama išskirtinė proga, man iškart šiaušiasi plaukai. Man norisi paklausti, kodėl tas žmogus mano, kad mane domina jo tikėjimas karma? Išskirtinė proga – gerai, bet aš irgi gyvenu šioje šalyje ir niekas nesumoka už mane mokesčių.

REKLAMA

Jaunystėje mokėmės, kad keturvėjininkų šūkis buvo „pinigai – tai mėšlas“. Oi, kaip ilgai aš tuo tikėjau. Deja, realybėje, ypač su amžiumi, pamatai, kad pinigai yra mėšlas, bet kaip svarbi trąša realybei“, – sako ji.

Pasirodė „Kunigundoje“

Kai Alina sulaukė Vaido Baumilos pasiūlymo, jį pažinojo ne tik iš TV ekranų, kaip atlikėją – su juo jau buvo susipažinusi lietuviško serialo „Bruto ir neto“ filmavimo aikštelėje.

„Jis atliko „teisingą“ ėjimą – paklausė ar galėčiau ir norėčiau filmuotis, jeigu noriu – iškart siunčia dainą ir scenarijų. Daina buvo akustinės versijos. Išgirdus pagalvojau: „Viskas, senstu“. O scenarijus mane taip sužavėjo.

Man visada patiko istoriniai, kostiuminiai filmai, o tame scenarijuje buvai neapibrėžtas laike, bet viskas buvo daug giliau iš daug toliau. Ir aš parašiau, kad sutinku. Kai antrą kartą perklausiau muziką, man ir ji patiko“, – juokiasi ji.

Alina negaili pagyrų visai „Kunigundos“ klipo filmavimo komandai. Ji juokiasi, kad tikriausiai šiek tiek išgąsdino prodiuserę pasakiusi, kad operatoriai, kiti kūrybos nariai būtų atlikę savo namų darbus ir kad nori dirbti „amerikoniškai“, tai yra – ateiti ir dirbi.

„Viskas buvo sustyguota kaip šveicariškas laikrodukas. Komplimentai didžiausi ir režisieriui Benui Ąžuolui Šarkai, ir režisieriui-operatoriui Gintui Kvedarui, ir jaunai aktorei Augustei Onai Šimulynaitei. Buvo be galo gera.

REKLAMA

Man labai įsiminė girdėjimas vieno kito. Buvo profesionalumas, kiekvienas jautė atsakomybę už tai, ką daro. Man tai buvo idealu. Klipas gavosi be galo geras, būkime biedni, bet teisingi“, – sako moteris.

Paklausus, ar visgi gatvėje ją šaukia Kunigundos vardu, Alina juokiasi, kad gyvenime palaidais plaukais nevaikšto, o ir pačiame mieste retai būna, todėl dar neteko išgirsti, kad ją šauktų Kunigunda, nors šiuo vardu ją mėgsta pavadinti darželio, kuriame ji dirba, vaikai.

„Aš dar truputėlį dirbu darželyje, tai 5-6 metų vaikai pribėga „Alina, aš mačiau tave filme“, kai paklausi kokiam – „Kunigundoje“, – juokiasi ji.

Ragina nebijoti

Pasirodo, kad Alina ne viena savo jaunystės svajonę išpildė būdama jau vyresnė nei 50-ies. Alinos brolis taip pat drįso vyresniame amžiuje keisti savo kelią ir tapo profesionaliu pilotu.

„Brolis už mane 10 metų vyresnis. Jis buvo mano ledlaužis. O sesuo – begalinės atsakomybės ir pareigos šeimai ir to, ką darai, pavyzdys“, – šypsosi ji.

Paklausta, ką galėtų pasakyti tie žmonėms, kurie nori keisti gyvenimą, bet nedrįsta, Alina turi tik vieną patarimą:

„Tą patį, ką ir primenu sau – po stovinčiu akmeniu upė neprateka. Kitas dalykas – baimės. Daug žmonių klausia, o jeigu nesigaus? Teisingai, gali ir taip būti. Bet nepabandęs nesužinosi. Jeigu jauti, kad turi žinių, kad gali, sveikata leidžia ir yra noras, kužda intuicija – eik, bandyk ir daryk. Dirbdama slaugoje supratau, kad žmonės atsidūrę ties amžinybės riba labiausiai gailisi ne klaidų, ne to, kas nepavyko, o to, ko nepabandė“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų