REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pirmieji Lietuvos reketininkai surišti diržais (II)

Po sėkmingos kovos - saugumo paieškos Europoje ir už Atlanto

Reketo klestėjimo laikais Lietuvoje buvo nemažai skaudžių istorijų, tik dažniausiai jų aukos tylėdavo ir neskubėdavo atsiverti nei policijai, nei žiniasklaidai. Tačiau šiandien, praėjus 24 metams, „Akistata“ tęsia pirmosios reketo bylos herojaus Vyganto Pilipavičiaus iš Čikagos (JAV) atvirą išpažintį.

REKLAMA
REKLAMA

„Iš viso būrio į mūsų namų kiemą atvykusių reketininkų pažinojau tik Turistą (Vladimirą Seneckį, 1993-iaisiais dingusį ir, kaip teigiama pastarojoje Daktarų byloje, nužudytą saviškių, – red. past.), – 1989-ųjų kovo 9-osios susidūrimą su pirmaisiais Kaune turto prievartautojais prisiminė V. Pilipavičius. – Dar paklausiau jo: „O ką tu čia veiki?“ Bet jis tik nudelbė akis. Buvo anksčiau matytų Kampinių ir dar keletas prieš tai žinomų veidų. Praėjo nemažai laiko, todėl jų pavardžių neprisiminsiu“.

REKLAMA

Kampinių vaidmuo

Tąsyk gąsdinimo akcijos ėmėsi Kampiniai – nuo sovietmečio Kaune, be Daktarų, taip pat sėkmingai vietą išsikovojusi banditų gauja. Tais laikais gaujoje buvo 20 asmenų, kuriems vadovavo Jonas ir Artūras Krasauskai, pravarde Jankeliai. Anot senyvo amžiaus kauniečių, Kampiniais gauja pavadinta todėl, kad jos nariai dažniausiai rinkdavosi žiūrėti vaizdo kasečių pas gatvės kampe tuo metu gyvenančius Krasauskus.

Sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ministerijos operatyvinių tarnybų pažymose užfiksuota, kad Kampiniai 1984–1985 metais įvykdė bemaž šimtą apiplėšimų iš prabangių kauniečių butų ir garažų. Dažniausiai – dienos metu. Iš viso buvo pagrobta vertingų daiktų daugiau kaip už 200 000 tuometinių rublių.

REKLAMA
REKLAMA

Vienas iš Kampinių V. Pilipavičiui pareiškė, kad jis vis tiek privalės mokėti duoklę, jei norįs toliau vystyti savo sėkmingą automobilių spoilerių gamybos verslą. „Jie man pasakė, kad, jei atsisakysiu, ateis galas ir man, ir šeimos nariams, – pasakojo jis. – Pasakiau, kad nematau kitos išeities. Dar vienas iš jų garsiai mestėjo: „Juk tu niekur neišvažiuosi, nes čia tokį gerą biznį turi“. Aš pagalvojau, kad tai galbūt nebloga idėja“.

Tuo metu vienam iš nekviestų atvykėlių V. Pilipavičius įteikė iš anksto pažymėtus 400 rublių ir, kaip buvo sutaręs su pareigūnais, susikišo rankas į kišenes. Staiga pasigirdo stiklų dužimas, automobilių variklių riaumojimas. Jo garaže stovėjusios milicininkų mašinos į kiemą įlėkė su garažo vartais, keli pareigūnai iššoko su namų langų rėmais. Kažkuris iš reketininkų tai pamatęs dar spėjo nusistebėti: „Nu, čia dabar kas, b..!“ Ir visi pasileido bėgti į skirtingas puses.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Tačiau staiga pasirodę pareigūnai keletą jų suguldė prie automobilių, o likusieji spėjo nubėgti gal šimtą metrų – buvo sučiupti netoliese patruliavusių kariškių, – tarytum kino filmuose matytus vaizdus prisiminė V. Pilipavičius. – Dar kiti spėjo pabėgti toliau, tačiau buvo sulaikyti kareivių, kurie buvo įsitaisę gretimose gatvelėse pastatytuose sunkvežimiuose“.

Kai kuriuos banditus milicininkai be ceremonijų suguldė veidais ant žemės, netgi į balas. Bene labiausiai V. Pilipavičių nustebino, kad tuometinės Kauno milicijos darbuotojai neturėjo antrankių, todėl reketininkams rankas surišo diržais, išvertais iš kelnių.

REKLAMA

„Kaip dabar atsimenu į mane nukreiptus reketininkų žvilgsnius. Kai kurie jų priminė piktus gyvulius, kai buvo sodinami į milicijos mašinas, – pasakojo jis. – Tada suvokiau, su kokia didžiule grėsme buvau susidūręs“.

Per dieną – 3000 rublių

„Mes pasirinkome tokią veikimo taktiką – sulaikyti juos su įkalčiais. Todėl nukentėjusysis turėjo atvykėliams paduoti mūsų specialiai sužymėtus pinigus. Atvykę jauni nusikaltėliai elgėsi agresyviai, iškart pareikalavo duoti pinigus. Kai gavome iš anksto sutartą signalą iš nukentėjusiojo, pradėjome sulaikymą“, – pasakojo vienas iš reketininkų sulaikymo operacijoje dalyvavusių tuometinių milicininkų.

REKLAMA

Žaibiškai įvykdytame pirmajame Lietuvos reketininkų sulaikyme buvo suimta 11 asmenų. Tarp sulaikytųjų buvo vėlesniais metais Kauno nusikalstamo pasaulio šulais laikomi asmenys – broliai Jonas ir Artūras Krasauskai, pravarde Jankeliai, Vidmantas Gudzinskas-Guzas, Vitalijus Kostiučenka-Kaulas, V. Seneckis-Turistas, Valdemaras Ramoška-Talonas, Erikas Saldys, broliai Jonas ir Raimondas Romeikos. Kaip teigė pareigūnai, pas J. Krasauską-Jankelį buvo surasti pažymėti pinigai – 400 rublių.

„Išvydę mus jie patyrė didelį šoką, nes tai įvyko staigiai ir netikėtai. Tą kartą neturėjome antrankių, tad įtariamųjų rankos buvo surištos jų kelnių diržais. Kai kuriems pareigūnams sukėlė šypseną toks vaizdas, kai šie „kietuoliai“ stovėjo su prasagstytomis kelnėmis“, – kalbėjo reketininkams rankas surišę tuometinės Kauno milicijos darbuotojai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Netrukus nusikaltėliai buvo pristatyti į Kauno milicijos valdybą, ten jiems buvo iškelta baudžiamoji byla, visi sulaikyti.

V. Pilipavičiui iki šiol ramybės neduoda klausimas, kodėl reketininkai tada pasirinko būtent jį. Nors jis buvo išlaikęs balansą bendraujant su Kauno nusikalstamo pasaulio asmenimis – nebuvo jų draugas, bet nebuvo ir priešas. „Kaip žinia, jie turėjo sąrašus iš finansų inspekcijos – visų privatininkų ir kooperatyvų, kurie buvo pateikę individualios veiklos prašymus, – tvirtina vyriškis. – Be abejo, tuose sąrašuose buvo ir mano pavardė. Dabar sunku pasakyti, kaip jie disponavo tokiais duomenimis. Atrodo, kad surinko papirkę saviškius iš finansų inspekcijos arba KGB, o pastarieji viską žinojo apie tuo metu netradiciškai gyvenančius žmones“.

REKLAMA

Šiandien V. Pilipavičius svarsto, kad šios operacijos metu banditais iš Kampinių ir Daktarų sambūrių galėjo gudriai sužaisti patys jų priežiūrą vykdę specialiųjų tarnybų darbuotojai. „Manau, kad šis antpuolis buvo suorganizuotas tam tikrų įtakingų valdiškų įstaigų, – įsitikinęs jis. – Kodėl? Todėl, kad šie žmonės neturėjo tiek intelekto, kad patys tinkamai susiorganizuotų. Be to, jie atrodė gana sutrikę, kai buvo suimti. Buvo akivaizdu, kad to jie visiškai nesitikėjo. Kreiptis į miliciją nebuvo baugu, tiesiog tai buvo anuomet nepopuliarus sprendimas. Bet kitos išeities ir neturėjau“. Prisimindamas tuometinius įvykius, V. Pilipavičius nusišypso tik iš reketininkų prašytos sumos – 400 rublių. Juk tuo metu jis per dieną uždirbdavęs iki 3000 rublių.

REKLAMA

KGB šešėlis?

Po šio didžiulį atgarsį ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje sukėlusio įvykio į V. Pilipavičiaus namus ėmė plūsti minios kooperatininkų, smulkiųjų verslininkų iš visos Lietuvos. „Po šių įvykių Kaunas sujudo, – prisiminė jis. – Apsukresni ir verslo nevengiantys žmonės susirūpino savo saugumu. Baimintasi naujų tokio pobūdžio išpuolių. Mano namai tapo savotišku susitikimų, pasitarimų centru. Visi, kurie turėjo bent menkiausių problemų su mafiozais, skubėdavo pas mane klausti patarimų ar šiaip pasiguosti. Per tuos susitikimus išgirdau daug negražių istorijų, kaip milicijos darbuotojai nesiskaitė su verslininkais. Teko girdėti, kad į valdiškas instancijas su prašymais verstis privačiu verslu kreipęsi žmonės netrukus sulaukdavo treninguotų jaunuolių, kurie reikalaudavo mokėti jiems duoklę“. Įdomiausia, kad ir pats V. Pilipavičius sulaukė spaudimo iš tuometinės Kauno milicijos ir prokuratūros pareigūnų. „Pamenu, kai paprašiau leidimo įsigyti ginklą savigynai, milicijoje gavau tokį atsakymą: „Žinai, mes tau galime išduoti leidimą, bet jei tu ką nors nušausi, mes vis tiek tave pasodinsime.“ Kartą pas mane apsilankė prokurorai, jie tarytum draugiškai užsiminė turintys žinių, kad už mano galvą banditai yra pasiryžę pakloti 20 000 rublių“, – kalbėjo vyriškis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

To meto verslininkai nutarė vienytis. Buvo minčių įkurti mobilią grupę, ginkluotis ir priešintis galvas keliantiems įžūliems reketininkams.

Kalbos apie nusikaltėlių apsilankymą V. Pilipavičiaus namuose pasiekė net Maskvą. Vieną dieną kreipėsi maskviečiai, prisistatę čečėnų mafijos atstovais. „Atvykėliai sakė: „Girdėjome, kad turi rimtų problemų. Taigi, galime tau padėti jas išspręsti. Už vieną galvą – tik 5000 rublių.“ Tai išgirdęs pagalvojau: „Aha, o už manąją siūlė net 20 000. Vadinasi, neblogai mane įvertino“, – šypsodamasis prisiminė dabar Čikagoje gyvenantis V. Pilipavičius.

REKLAMA

Praėjus kuriam laikui jis sulaukė dar įdomesnių veikėjų iš Rusijos pasiūlymo. „Šitie siūlė įsigyti ginklų, automatų, kulkosvaidžių ir sprogmenų, – kalbėjo buvęs kaunietis. – Dar pademonstravo tokį lėkštės formos diską. Sako: „Matai, du laidai – vieną prijungsi prie pliuso, o kitą – prie minuso, ir mašinos nebėra“. Po tokios žinios apie užmaskuotus sprogmenis kiekvieną kartą prieš sėsdamas prie automobilio vairo pasilenkdavau pasižiūrėti į apačią, ar nekabo koks diskas. Dėl viso pikto buvau įsigijęs šautuvą savigynai“.

REKLAMA

V. Pilipavičiaus manymu, paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais suklestėjęs reketo reiškinys greičiausiai buvo KGB sumanymas. „Nepamirškime, kad komunistai norėjo užgožti Sąjūdžio judėjimą ir prasidėjusią politinę kovą dėl nepriklausomybės nusikaltėlių rankomis. Tik nusikaltėliai nesuprato, kad yra valdomi kaip marionetės. Pernelyg kvaili buvo, kad per kelias savaites susiorganizuotų veikti vieningai. KGB bylose, jei jos nebuvo sunaikintos, ko gero, slypi tikrosios priežastys, kodėl tada buvo reketuojami pirmieji verslininkai. Būtent po šio įvykio ir pradėjau galvoti apie pasitraukimą iš Lietuvos“.

REKLAMA
REKLAMA

Tuometinėje Sovietų Sąjungoje nebuvo sąvokos „reketas“. Baudžiamajame kodekse buvo numatytos bausmės už turto prievartavimą. Jos buvo švelnios, todėl pats su reketininkais susidūręs V. Pilipavičius su bičiuliu Valdemaru Katkumi sugebėjo įstatymą „pasunkinti“. 1989 metais plačiai nuskambėjus net trims reketininkų žygiams Kaune, vėlesniais metais pradėtos skirti jau gerokai griežtesnės bausmės ir turto konfiskavimas.

Klajonės Europoje

Po 1989-ųjų rugpjūčio 23-iosios, kai per istorinę „Baltijos kelio“ akciją Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibo rankomis ir taip pademonstravo vienybę, nepriklausomybės troškimą, V. Pilipavičius su šeima tyliai ėmė tvarkytis dokumentus dėl išvykos į Jungtines Amerikos Valstijas.

„Iš pradžių su šeima pasvarstėme apie galimybę apsistoti kažkur Vakarų Europoje, – pasakojo V. Pilipavičius. – Tačiau Senąjį žemyną buvau pervažiavęs, todėl Amerika atrodė gerokai saugesnis variantas. Be to, tenai gyveno keletas giminių ir draugų“.

1989-ųjų lapkritį V. Pilipavičius su žmona ir dvejų metų dukra Aušra automobiliu, kuriame buvo sukrauta daugybė lagaminų, pajudėjo iš Vilijampolės. Vos išvažiavus iš Kauno jį sustabdė pažįstami operatyvininkai iš Vilniaus ir įspėjo: „Tu geriau per Suvalkus nevažiuok, nes tenai tavęs jau laukia“. Apsisukęs jis nutarė kelioms dienoms įsikurti pas draugą Vilniuje. Palaukęs kelias dienas sostinėje, V. Pilipavičius nutarė iš Lietuvos išvažiuoti per Baltarusiją, Brestą. Pavyko išvažiuoti saugiai.

REKLAMA

Iš pradžių V. Pilipavičius su šeima kuriam laikui apsistojo Lenkijoje. „Tada ji dar negarsėjo savo ir lietuvių, rusų, ukrainiečių gaujomis, todėl tenai pajutau savotišką saugumo jausmą, – kalbėjo V. Pilipavičius. – Bet kartu su atsipalaidavimu užklupo ir liūdesys: vis dėlto turėjome palikti gimtinę, tėvus, brolius ir draugus. Teko palikti gyvenimą, kurio daugelis tik galėjo pavydėti. Retai gyvenime taip būna, kad uždirbi daugiau pinigų negu gali sau leisti. Bet viskam ateina galas, o kartu prasideda naujo gyvenimo pradžia. Save laikau optimistu, todėl mano kredo: „Nėra padėties be išeities“.

Pernakvojęs Lenkijoje, pas draugą Konino mieste, V. Pilipavičius su šeima patraukė toliau, link Austrijos. „Kaip dabar prisimenu – perkirtus Austrijos sieną, įspūdis buvo toks, lyg būčiau atvykęs į kitą pasaulį, – pirmuosius neišdildomus įspūdžius Vakarų pasaulyje prisiminė jis. – Buvo lapkričio pabaiga. Šalis ruošėsi Kalėdoms, visur degė lemputės, dekoracijos, gražu. Atvažiavome į biurą, kuriame tvarkė emigrantų reikalus. Po to mus nusiuntė į viešbutį Vienos priemiestyje. Daugelis stebėjosi, kad tokį atstumą įveikiau automobiliu“.

REKLAMA

Kauniečius priskyrė prie religinių pabėgėlių grupės iš Ukrainos ir pasakė, kad į kitą emigracijos punktą Italijoje jie bus vežami traukiniu. Taigi, prieš palikdamas Vieną, V. Pilipavičius už porą tūkstančių dolerių senam bičiuliui iš Lenkijos pardavė savo originalios išvaizdos „Žigulių“ aštuntuką. Iš pradžių kaunietis tikėjosi dvigubai didesnių pinigų, tačiau 1989-ųjų pabaigoje netikėtai pasikeitus importo mokesčių paslaugų kainoms, didžiojoje Europos dalyje naudotos transporto priemonės atpigo kone per naktį.

Išvis 1989-aisiais visiems europiečiams buvo matyti, kad prasideda radikalių permainų metas, tik niekas neturėjo jokio supratimo, kaip toliaus klostysis gyvenimas. Didžiausias virsmas Europoje įvyko 1989-ųjų lapkričio 9 dieną – tada nugriovus 28 metus Rytų ir Vakarų Vokietiją skyrusią Berlyno sieną, abi Vokietijos dalys netrukus susijungė.

Iš Austrijos V. Pilipavičiaus šeima autobusu nukeliavo į Italijos sostinę Romą. Šiame pasakiško grožio istoriniame mieste kauniečiai gyveno beveik du mėnesius, todėl pažinčiai su juo turėjo pakankamai laiko.

1990-ųjų balandžio 10 dieną V. Pilipavičius su žmona ir dukra jau sėdėjo lėktuve, skrendančiame iš Romos į Niujorką.

REKLAMA

TIK FAKTAI

Sovietmečiu baudžiamieji įstatymai nebuvo pritaikyti kovai su reketu. Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 150 straipsnis, priimtas 1982 metų gruodį, už turto prievartavimą numatė tik laisvės atėmimą iki 3 metų, pataisos darbus iki 2 metų arba baudą iki 400 rublių.

1989-ųjų balandžio 21 dieną Lietuvos TSR baudžiamasis kodeksas buvo papildytas, buvo pakeistas 150 straipsnis – jame atsirado tokia formuluotė: „Turto prievartavimas, padarytas organizuotos grupės“. Už tą veiką buvo numatytas laisvės atėmimas nuo 4 iki 10 metų su turto konfiskacija.

Žinoma, šis įstatymas nebuvo taikomas atgaliniu laikotarpiu. Todėl pirmojoje Lietuvos reketo byloje nuteisti kalėti 4 asmenys – J. Krasauskas, E. Saldys, V. Ramoška ir V. Seneckis – gavo simbolines 2 metų laisvės atėmimo bausmes.

Buvęs nusikalstamo pasaulio veikėjas J. Krasauskas per „Facebook’ą“ teigė iki šiol jaučiantis didžiulę nuoskaudą dėl šios istorijos. Jo žodžiais, ši byla buvusi sufabrikuota ir pernelyg išpūsta, nes tuometinė milicija bet kokia kaina siekusi sustiprinti kovą su reketu.

Anot J. Krasausko, milicijos operacija buvusi atlikta „nešvariai“, o jokių pinigų perdavimo nebuvę. Neva sužymėtus rublius jam į kišenę įkišę patys milicininkai, nes jau anksčiau buvę užsimoję kuriam laikui jį įkalinti. J. Krasausko tvirtinimu, teisme kaltinamieji pareikalavę parodyti operatyvininkų filmuotą medžiagą, kaip iš V. Pilipavičiaus rankų jam perduodami pinigai, bet šio reikalavimo atseit nepaisyta. O teismo procesas atseit vykęs be vienintelio kaltinamojo.

KITĄ SAVAITGALĮ BALSAS.LT SKAITYKITE

Kaip dabar V. Pilipavičius gyvena Amerikoje  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų