„Pokyčiai šalies ūkyje vyksta greičiau nei galėjome sugalvoti. Nors daugelis tikėjosi BVP smukimo sulaukti 2009 metais, tačiau realybė aplenkė, „padovanodama“ 1.5 proc. BVP kritimą paskutinį 2008 metų ketvirtį.
Tai reiškia, kad dabar dažnai linksniuojama krizė prasidėjo gerokai anksčiau, ir tik nenoras ją pastebėti trukdė tinkamai įvertinti susidariusią situaciją. Šalies ūkyje temperatūra kilo visus 2008 metus, ir dabar ekonomikos organizmas jau kovoja su liga, nors vaistų jai gydyti dar niekas neskyrė“, - savo komentare rašoTomas Andrejauskas, „Swedbank“ Finansų rinkų tarnybos vadovas.
„Esu įsitikinęs, kad kažkada netolimoje ateityje valstybei gali tekti daryti svarbius principinius sprendimus, nulemsiančius mūsų tolimesnį ekonomikos vystimąsi. Ir labai norėtųsi, kad šie sprendimai nebūtų priverstiniai, be jokių kitų alternatyvų.
Tam, kad suprastume, kokio lygio tie sprendimai turi būti, turime suvokti, kas šiandien yra padėta ant svarstyklių. Vis akivaizdžiau, kad mūsų šalies ekonomikos konkurencingumas rimtai šlubuoja.
Kažkada buvę pigios ir kvalifikuotos darbo jėgos rinka, ši titulą praradome metiniams atlyginimams augant po 20 ir daugiau procentų. Stiprus euras, su kuriuo esame susirišę, ir pabrangę gamybos kaštai mūsų produkciją daro gerokai brangesnę eksporto rinkose ir ypač ne euro zonos šalyse. Tačiau tai dar ne viskas. Mūsų gamintojai ir vidaus rinkoje priversti konkuruoti su atpigusia produkcija iš tos pačios Europos Sąjungos ne euro zonos šalių. Dėl zloto pigumo lenkiška kiauliena turbūt seniai nukonkuravo turguose ir prekybos centruose lietuvišką.
Trys keliai konkurencingumui atkurti
Taigi, kaip atkurti tą silpstantį konkurencingumą? Matau tris kelius.
Pirmasis jų, staigus, drastiškas ir labai skausmingas - per nacionalinės valiutos devalvaciją. Tiesa, abejoju, kad tai iš tiesų padėtų konkurencingumui. Lietuva yra grynasis energijos prekių importuotojas, be to importuoja santykinai daug tarpinio vartojimo bei investicinių prekių, todėl devalvacija tik nežymiai sumažintų gamybos kaštus (labiausiai darbo sąnaudų bei vietinių paslaugų). Taigi, devalvacijos poveikis konkurencingumui išties ribotas. Aišku, jeigu neskaičiuosime tų „sutaupytų" lėšų, kurias valstybė gautų nurašydama dalį viešojo sektoriaus skolų privačiam sektoriui.
Antrasis kelias - valiutos valdybos modelio pritaikymas esamoms realijoms, pasiliekant prie ERM2 mechanizmo, o tai būtina sąlyga norint įsivesti eurą. Iš esmės šis kelias reikštų valiutos kurso svyravimo koridoriaus įvedimą. Žvelgiant konceptualiai, tai būtų, mano galva, geras sprendimas, kadangi esamas valiutų valdybos modelis išties jau atliko savo darbą, o norint išgyventi naujomis ekonomikos sąlygomis mums reikėtų turėti daugiau konkuravimo instrumentų. Tačiau bėda tai, kad bent jau pradžioje šis sprendimas sukurtų devalvacijos efektą su visomis ekonomiką griaunančiomis pasekmėmis. Taigi, šiam žingsniui laikas tikrai nėra pats tinkamiausias.
Trečiasis ir, turbūt, pats paprasčiausias sprendimas - greitas euro įvedimas. Tai taip pat reikštų ir trečią, stabiliausią, bet galimai ilgiausią kelią ekonominio atsigavimo link. Aišku, euras šiandien labai stipri valiuta, kuri riboja konkurencingumą, tačiau nemanau, kad jis toks brangus amžinai nebus, ir kad greitai ateis laikas, kai euro zonos gamintojai galės vėl lengviau konkuruoti. Be to, Lietuvos eksportas į tą pačią ES sudaro daugiau nei 60 proc. viso eksporto.
O kaipgi su konkurencingumo Lietuvoje atstatymu? Manau, kad geriausias vaistas tam, tai leisti ekonomikai pačiai viską susireguliuoti. Nedarbo augimas ir atlyginimų mažėjimas ir yra tos tyliai savo darbą dirbančios ekonomikos restruktūrizacijos skruzdės. Krentančios sąnaudos bei į didesnę pridėtinę vertę gaminančius sektorius numigruosianti darbo jėga sukurs visas prielaidas atstatyti Lietuvos konkurencingumą.
Ką duotų Lietuvai greitas euro įvedimas? Visų pirma, nuimtų emocinį „presą“ litui. Ir prie geriausių norų lito stabilumo temos eskalavimo mes neišvengsime, kol jo nepakeis euras. Antra, nebereikėtų skaičiuoti VILIBOR, taigi, atpigtų ir dalis paskolų. Trečia, iš esmės pagerintume investicinę aplinką šalyje bei Lietuvos įvaizdį.
Puiki proga pasiderėti su Europa
Dabartinės valdžios pastangos atkurti stabilumą yra sveikintinos. Tiesa, priemonės kartais atrodo labai spontaniškos ir ne iki galo pasvertos, tačiau kryptis iš esmės teisinga. Tačiau pasigendu ilgalaikiškesnio požiūrio. Panašu, kad veiksmai skaičiuojami ir rezultatai laukiami čia ir dabar, neskiriant pakankamai dėmesio, kokios bus ilgalaikės sprendimų pasekmės, ir kaip gyvensime, pavyzdžiui, po dviejų metų.
Esame dar anksčiau deklaravę norą kuo greičiau įsivesti eurą. Tačiau šis tikslas, kiek girdžiu iš žiniasklaidos, nėra prioritetinis esamos valdžios darbotvarkėje. O gaila. Euras ne tik padėtų sukurti stabilumo prielaidą ekonomikoje, bet ir reikšmingai atstatytų Lietuvos reitingus užsienio investuotojų bei skolintojų akyse.
Žinome, kad norui prieš tris metus įsivesti eurą pakišo koją infliacija - vienas iš penkių Mastrichto kriterijų. Didėjant biudžeto skylei, greičiausiai nevykdysime ir antro kriterijaus - biudžeto deficito santykio su BVP. Tačiau norėtųsi paklausti tos pačios Europos Komisijos, ar iš tiesų Mastrichto kriterijai yra tokie tabu esamos ekonominės suirutės sąlygomis. Ypač dabar, kai tos pačios euro zonos šalys viena po kitos rizikuoja nevykdyti tai vieno, tai kito Mastrichto kriterijaus.
Manau, kad mes, kaip šalis, turime vieną labai rimtą argumentą derėtis su ES dėl euro įvedimo Lietuvoje jau 2010 metais. Šis argumentas - tai mūsų sutikimas uždaryti Ignalinos atominę jėgainę.
Žinome, kad IAE uždarymas mums kainuos labai brangiai. Taip, tiesioginę šių kaštų dalį ES jau finansuoja. Tačiau yra dar ir netiesioginiai kaštai? Jei IAE uždarymas pakels elektros gamybos sąnaudas daugiau, nei dvigubai, ir jei elektros kaina vartotojams kils du kartus, kaip kad prognozuojama, tiesioginė įtaka infliacijai bus apie plius 3.5 proc. Tai taip pat reikš papildomą realaus BVP nuvertėjimą atitinkamu dydžiu.
Iš esmės, IAE uždarymas „įkalins“ Lietuvos infliacijos Mastrichto kriterijų dar trims-keturiems metams į priekį po IAE uždarymo. Taigi, suprantamą ES norą atsikratyti IAE šiomis ekonomikos sąlygomis galima būtų drąsiai įvardinti, kaip socialiai neatsakingą Lietuvos atžvilgiu. Nebent...
Nebent viena išlyga. ES padaro išimtį ir neprieštarauja, kad Lietuva 2010 metais įsivestų eurą taip kompensuodama priverstinę infliaciją, ekonomikos atsigavimo nukėlimą bei galimai pasididėsiančią socialinę įtampą. Įvertinus visas prielaidas ir pasekmes, tai, manau, būtų iš tiesų sąžiningas susitarimas“, - įsitikinęs T. Andrejauskas.
