Generalinės prokuratūros specialiųjų tyrimų skyriaus prokuroras Rimvydas Valentukevičius portalui „Balsas.lt“ sakė tikįs, jog vieno paskutiniųjų Lietuvos partizanų - Antano Kraujelio - nužudymo byla pasieksianti teismą iki metų galo, bei ragino „netraukti sakinio iš konteksto“. Byla susidomėta po žiniasklaidos publikacijų ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro (LGRTC) vadovės Dalios Kuodytės kreipimosi.
Portalas „Balsas.lt“ jau citavo vieną raštą: „Nors tyrimo metu ir pavyko nustatyti asmenis, kurie dalyvavo 1965 m. kovo 17 d. operacijoje Papiškio kaime, Utenos rajone prieš partizaną A. Kraujelį, tačiau nesurinkta įrodymų, kad jie turėjo tikslą partizaną sunaikinti, nes nebuvo rasti šios ir ankstesnių operacijų planai“, - Seimo nariui atsakė apylinkės vyriausiasis prokuroras Audrius Mačerauskas (2008 04 08).
Tuomet stebėtasi pačiu faktu – „ar gali būti, kad sovietinio saugumo veikėjai norėjo su partizanu draugiškai pasišnekučiuoti, sužaisti kortomis ar atsigerti alaus?”
Generalinės prokuratūros specialiųjų tyrimų skyriaus prokuroras Rimvydas Valentukevičius siūlė padėties nedramatizuoti. „Nereiktų vieno sakinio traukti iš konteksto. Tyrimas yra atliekamas pagal kaltinimą genocidu. Norint įrodyti šią veiką reikia įrodyti ketinimą sunaikinti. Pagal bylos medžiagą – dokumentus ir liudijimus - A. Kraujelis, kiek aš pamenu, buvo persekiojamas neva kaip „banditas“, kuris apiplėšinėjo žmones, atiminėjo gyvulius ir pan. Dokumentų, įrodančių, kad jį siekta sunaikinti kaip partizanų grupuotės narį, nėra, nes jie galbūt išvežti ar tikėtina, kad net sunaikinti. Po tiek metų – neįmanoma išsiaiškinti“, - aiškino prokuroras.
Kartu R. Valentukevičius pabrėžė esąs optimistas. „Bylą peržiūrėjome, ten yra duoti rašytiniai nurodymai, vyksta procesiniai veiksmai ir aš tikiuosi, kad dar iki šių metų pabaigos medžiaga pasieks teismą.“, - sakė prokuroras.
R. Valentukevičius patvirtino puikiai suprantąs, kam sovietų saugumas (NKVD, KGB ir pan.) ieškodavo Lietuvos partizanų, tačiau akcentavo būtinybę surinkti teisinius įrodymus. „Pamenu, kad tai buvo prokuroro atsakymas į Seimo nario Napoleono Stasiškio raštą. Reikia suprasti, kad ne viskas, kas suprantama bendrame pokalbyje, yra taip pat vienareikšmiška tuomet, kai reikia kvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį. Kartais neįprastai atrodo teisininkų kalba, bet be kai kurių dalykų baudžiamosios atsakomybės tiesiog neįmanoma realizuoti,“ – sakė R. Valentukevičius. Pasak jo, kai nėra dokumentų, reikia liudininkų parodymų ar kitų įrodymų ir tai esąs labai sudėtingas procesas.
Daugelyje kitų bylų, anot prokuroro, yra aiškiai ir įvardijama, kad tas ar kitas asmuo yra persekiojamas, kaip partizanas. Antano Kraujelio atveju to esą nėra. Jis pagal bylos medžiagą tėra minimas kaip asmuo, kuris mėgindamas išgyventi vykdė veiksmus, kurie taip pat nėra įrodomi. Pasak prokuroro, visiškai įmanoma numanyti jo partizaninius motyvus, tačiau kvalifikuojant įtariamųjų teisinę atsakomybę pagal konkretų Baudžiamojo kodekso straipsnį – to nepakanka.
Prokuroras pabrėžė „nesąs Dievas“, bet dar kartą patvirtino manąs, jog procesinių veiksmų atlikti likę nebe daug ir bent penkiems asmenims gali būti pareikšti įtarimai. Konkrečių personalijų prokuroras neįvardijo.
Portalas „Balsas.lt“ primena, kad Antano Kraujelio paieškas LTSR saugumas (tas pats KGB) pradėjo dar 1952 m. kovo 8d., užvesdamas bylą būdingu pavadinimu - „Teroristai“.
Partizano nužudymo metu sovietiniai pareigūnai dengėsi jo giminaičiu kaip gyvuoju skydu, vėliau pareikalavo, kad žmona atitemptų nužudyto ar nusižudžiusio (kaip darydavo šimtai Lietuvos partizanų) A. Kraujelio kūną arčiau prie palėpės krašto, nes patys ant aukšto lipti prisibijojo.
Anot Utenos apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro rašto, apklausti šie operacijos dalyviai: R. Kublickas,. P. Raguckas, J. A. Margevičius, Č. Ivaškevičius, A. V. Kirilauskas, K. Šilagalis, K. Sakas, J. Butrimas, S. Loginov, Č. Bužinskas, J. Gricius, S. Tichomirovas.
Operacijoje dalyvavo ir tuometinis sovietinio saugumo darbuotojas, vėliau prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas Marijonas Misiukonis, buvęs tiek LTSR, tiek nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru. Nei jis – kiek žinoma dalyvavęs kūno atpažinimo procedūroje, nei kiti šios bei panašių operacijų dalyviai ligi šiol neprisipažįsta žiną, kur buvo užkasami Lietuvos partizanų lavinai. Teisininkai aiškina tai paprastai – rasti palaikai leistų kelti bylą ir tiesiog dėl nužudymo.
Vienu iš šios ir daugelio kitų analogiškų operacijų vadovas, įkvėpėjas ir sumanytojas buvo neseniai Izraelyje miręs Nachmanas Dušanskis.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos (Žin., 1999, Nr. 11-241), kuris nustatė 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje. Anot šio teisės akto, Lietuvos partizanai iš esmės buvo vienintelė teisėta Lietuvos valdžia LTSR laikais.
