„Būna neperintys arba jaunikliai, kurie palikę lizdus, jie iš kolonijos dar nepabėgę, kurį laiką dar gyvena kartu aplinkui prie kolonijos iki rugsėjo mėnesio ir tada tupi ne lizduose, bet aplinkiniuose medžiuose“, – pasakoja Klaipėdos universiteto ornitologas Julius Morkūnas.
Kuo arčiau kormoranų kolonija, tuo peizažas darosi vis baltesnis nuo šių paukščių išmatų. Ornitologas su kolegomis kasmet žymi medžius, kuriuose yra kormoranų lizdai. Taip gali pamatyti, ar kolonija plečiasi ir suskaičiuoti, kiek paukščių joje yra. O kad matytų pokytį, ornitologai kasmet naudoja skirtingas spalvas.
„Šiemet madinga raudona spalva. Ja kaip norim, taip žymim – tai iksais, tai brūkšniukais. Paėję toliau į koloniją, matome ir geltonos spalvos, ir žalios spalvos dažus, tai kiekvienais metais turime skirtingą spalvą kormoranams“, – sako J. Morkūnas.
2020-iais ten gyveno 1200 porų, po metų – 1300, o dabar ornitologai jau skaičiuoja pusantro tūkstančio kormoranų porų.
„Bėgti pilnu skrandžiu nesveika, mes tą irgi žinome. Tai tam, kad kormoranai palengvintų savo svorį, išspjauna tai, ką būna pavalgę. Kartais gali būti, kad taip skaičiuojant kormoranus kolonijoje, ant tavęs gali būti išspjautas tikras žuvų lietus. Ir tos žuvys gali būti įvairaus apvirškinimo laipsnio“, – teigia ornitologas J. Morkūnas.
Kormoranų kolonija maitinasi daugiausia grundulais. Per metus šių žuvų suvalgo net 300 tonų. Tai gamtininkai gali nustatyti dėl vienos ypatingos kormoranų savybės.
„Suvirškinus žuvį, lieka įvairūs kaulai, kurių jiems nereikia, jie jų nevalgo. Todėl jie padaro tokį kaip želatininį maišelį, kad nepažeistų stemplės, ir jį išspjauna. Tarkime, vieną kartą per dieną, du kartus per savaitę“, – sako ornitologas.
O toks maišelis – tarsi savotiška enciklopedija ar lobis gamtininkams. Tarp kauliukų jie suranda žuvies ausikaulį.
„Ir pagal tuos kauliukus mes galim identifikuoti, kokią žuvį kormoranas valgė, kiek tų žuvų valgė. Tiesiog tuos kauliukus reikia kaip kokiam detektyvui surinkti į vieną krūvą, suskaičiuoti, kiek yra porų tų kauliukų“, – teigia J. Morkūnas.
Pasak ornitologo, mitas, kad ten, kur gyvena kormoranai, medžiai nudžiūva dėl jų išmatų. Iš tiesų, šie paukščiai tvirtina lizdus skabydami medžių šakeles, mat taip saugiau nei rinkti nuo žemės, kur gali užpulti kokia lapė. Tad su laiku taip nuolat genėjamas medis netenka vis daugiau šakų ir nudžiūva. O tada kormoranų šeima persikelia į kitą medį.
„Šiaurinėje dalyje, kur buvo iš pradžių įsikūrę, tai matome irgi tokį įdomų vaizdą – viršuje nėra šakų, bet apačioje šakos po 2-3 metrus į šonus užaugusios. Tai irmedžiai išmoko prie kormoranų prisitaikyti – nebeaugina viršuje lajos“, – pasakoja J. Morkūnas.
Kormoranus Karklėje stebėti gali visi norintys, ten yra įrengta tam skirta aikštelė. Joje sutikti žmonės diskutuoja, kas vis dėl to yra kormoranai – gamtos priešai ar tiesiog jos dalis.
„Aš manau, kad visi paukščiai kurie gyvena gamtoje, tai jie duoda kažkokią naudą. Aš manau, kad gerai, jog jų yra daugiau“, – mano vyras.
„Mes turime sodybą Jurbarke ir buvom labai nustebę, kai prieš keletą metų irgi pamatėm labai daug kormoranų. Nelabai norėtųsi, kad sodyboje nutūptų tie visi paukščiai ir suniokotų medžius, bet, manau, yra tam tikros vietos kur jie gyvena, atokiau nuo žmonių, ten, kur reikia“, – teigia moteris.
Ornitologai sako, kad šiai pašnekovei iš tiesų jaudintis nėra dėl ko. Nors kormoranai ir keliauja ne tik po visą Lietuvą, o ir užsienį, ilgiau užsibūna tik kolonijose, kuriose gyvena poravimosi ir perėjimo metu. Tad sparnuotieji svečiai Jurbarko pašonėje ir toliau lankysis, tačiau neužsibus.
Daugiau detalių ieškokite TV3 žinių reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
