Ir nieko nuostabaus, juk didmiestis vilioja galimybėmis, tempu, laisvės pojūčiu, kuriame, rodos, viskas įmanoma ir net automobilių spūstys ar kiek neįprasta žmonių gausa tampa menku ir lengvai įveikiamu iššūkiu.
Tikėdami, kad įveiks visus jų laukiančius iššūkius, ir norėdami pajusti didmiesčio gyvenimą prieš septyniolika metų gimtąjį miestą į Vilnių iškeitė alytiškiai Aurimas ir Kristina Minsevičiai.
Vilniuje vargino spūstys ir beprotiškas gyvenimo tempas
Aurimas ir Kristina susipažino Alytuje. Baigęs mokyklą pirmas studijuoti į Vilnių išvyko Aurimas. Jis Muzikos ir teatro akademijoje pradėjo teatro studijas. Po metų gyventi ir studijuoti į sostinę atvyko Kristina. Ji įstojo į dailės edukologiją, vėliau baigė vaikystės pedagogikos studijas, o visai neseniai – dar ir logopediją.
„Vilniuje mes kartu gyvenome ir baigėme bakalauro, magistro studijas. Po jų taip ir likome gyventi Vilniuje, susiradome darbus, Vilniaus rajone įsigijome namą, nes jau tada žinojome, jog nenorime nuolat būti miesto šurmulyje“, – pasakoja Kristina.
Aurimas įsidarbino Oskaro Koršunovo teatre komunikacijos srityje, čia jis dirba ir iki šiol, o Kristina – priešmokyklinio ugdymo mokytoja ir logopede.
Netrukus jauna šeima susilaukė sūnaus Giriaus. Paaugus sūnui, pasikeitė jaunos šeimos kasdienybė – kelionę į darbą ir iš jo papildė dar viena – į darželį ir iš jo, o tai reiškė, jog nuo šiol jauniems tėvams teks dar daugiau laiko praleisti spūstyse.
„Labai daug metų mums atrodė, kad į Alytų tai jau niekada negrįšime“, – prisipažįsta Aurimas. Tačiau laikui bėgant greitas gyvenimo tempas ėmė varginti ir jauna šeima vis dažniau ėmė svarstyti, ar nevertėtų keisti gyvenamosios vietos ir grįžti gyventi į Alytų.
Netrukus Aurimas ir Kristina ėmė jausti, kad sūnui labai trūksta Alytuje gyvenančių senelių. „Mes vis grįždavome savaitgaliais ar atostogoms į Alytų ir pamažu iš naujo prisijaukinome gimtąjį miestą.
Taip pat ėmėme jausti, kad nors ir gyvename Vilniuje, to Vilniaus nelabai patiriame ir nelabai jį matome, nes gyvename už miesto. Beprotiškos spūstys ir bėgimas taip vargino, kad vakare mes jau nebegalvodavome, kur būtų galima išeiti“, – dar vieną grįžimo į Alytų priežastį įvardija Kristina. Artėjo metas, kai Aurimo ir Kristinos sūnui reikėjo ieškoti mokyklos.
„Jeigu būtume pasilikę gyventi Vilniuje, sūnui būtų tekę eiti į nežinia kur esančią, nežinia kokią mokyklą, nes pasirinktoje mokykloje tiesiog nebuvo vietos. Galėjome Girių leisti į privačią mokyklą, tačiau ji – labai toli nuo namų“, – teigė Aurimas ir Kristina.
Galutinį sprendimą dėl grįžimo į Alytų padėjo priimti... automobilis. „Jis skaičiuoja prie vairo praleidžiamą laiką, tad vieną dieną aš nusprendžiau pasižiūrėti, kiek laiko aš vairuoju, ir likau nustebęs – pasirodo, prie vairo kasdien praleidžiu daugiau nei tris valandas“, – pasakojo Aurimas.
Nuo sostinės šurmulio prie Vidzgirio miško ramybės
Įvertinusi visus sostinės trūkumus ir Alytaus miesto privalumus, galiausiai šių metų birželį po septyniolikos metų Minsevičių šeima sugrįžo gyventi į Alytų. Tuo metu Kristina jau laukėsi antrojo vaiko.
Sėsliam ir permainų nemėgstančiam Aurimui persikraustymas iš Vilniaus į Alytų tapo iššūkiu, tačiau vyrą ramino palankiai susiklosčiusios aplinkybės – pasikeitus gyvenamajai vietai jam nereikėjo keisti darbo.
„Grįžimą į Alytų palengvino tai, kad man nebuvo būtina keisti darbo. Aš kartą ar du per savaitę nuvažiuoju į darbą Vilniuje, o visomis kitomis dienomis galiu dirbti nuotoliu“, – pasakoja Aurimas.
Į Alytų persikėlusi Minsevičių šeima įsikūrė Kristinos tėvų namuose.
„Mus labai svarbi yra gamta, auginame du didelius šunis bei turime su jais susijusių pomėgių, tai net nesvarstėme minties persikraustyti gyventi į butą.
Mano vaikystė prabėgo dideliame name netoli Vidzgirio miško, į tuos pačius namus, pasiūlius tėvams, mes ir persikėlėme gyventi. Įsikūrėme viename iš namo aukštų, kuriame anksčiau gyveno mano seneliai. Tad mūsų vaikai šiuose namuose yra jau ketvirta karta“, – pasakoja Kristina.
Anot moters, Vilniuje gyvenantys pažįstami ir draugai, sužinoję apie jaunos šeimos sprendimą palikti sostinę, ėmė juos sveikinti. Atsirado ir tokių, kurie pavydžiai žiūrėjo į tai, kad Aurimas ir Kristina turi galimybę gyvenimą didmiestyje iškeisti į kur kas ramesnį gyvenimą mažesniame mieste.
Naujas gyvenimo ritmas Alytuje: daugiau laiko šeimai, mažiau skubėjimo
Vos per kelis gyvenimo Alytuje mėnesius Minsevičiai jau spėjo pajusti gimtojo miesto privalumus.Sūnui Giriui surado puikią mokyklą – berniukas mokosi Alytaus šv. Benedikto gimnazijoje, 1 klasėje.
„Girius turi nuostabią mokytoją. Džiaugiamės, jog sūnus kasdien į mokyklą eina su dideliu noru. Mokykla siūlo ne tik kokybišką ugdymą, bet ir gausybę popamokinių veiklų. Jis du kartus per savaitę lanko plaukimo pamokas gimnazijoje, taip pat šachmatus ir kitus užsiėmimus.
Apskritai Alytuje galima atrasti ne mažesnį popamokinių užsiėmimų pasirinkimą nei didžiuosiuose miestuose. Vilniuje norint išmokyti vaiką plaukti, reikėtų ilgai laukti eilėje, o ir atėjus jai siūlomas užsiėmimų laikas gali netikti“, – vaikų ugdymo privalumais Alytuje džiaugiasi Kristina.
„Dabar mes iki mokyklos važiuojame tris minutes – tai yra neįtikėtina“, – šypsosi Aurimas ir pasakoja apie tai, kaip persikėlus gyventi į Alytų pasikeitė kasdieninė jo šeimos rutina: „Atsikėlęs ryte aš pažadinu sūnų, paruošiu pusryčius. Nuvežu jį į mokyklą, o tada einu su šunimis ar be jų pabėgioti, Grįžęs pusryčiauju su savo damomis. Po pusryčių sėdu prie kompiuterio, dalyvauju nuotoliniuose susitikimuose, daug su kolegomis bendrauju telefonu.“
Akivaizdu, kad, persikėlus gyventi į Alytų, Minsevičių gyvenimas tapo kur kas ramesnis – kaip teigia Kristina, dabar nebereikia sukti galvos, kur atvažiavus į miesto centrą pastatyti automobilį, svarstyti, kiek teks mokėti už stovėjimą ar kiek laiko, pastačius automobilį, dar reiks eiti pėsčiomis.
Aurimas ir Kristina pastebi, kad dabar atsirado daugiau laiko mėgstamai veiklai. Viena jų – šunų kinkinių sportas, konkrečiai - bėgimas su šunimi. Šiuo metu Aurimas ruošiasi pasaulio šunų kinkinių sporto čempionatui, kuris šių metų lapkričio mėnesį vyks Čekijoje.
Dabar Minsevičių šeimą dažnai aplanko Vilniuje gyvenantys draugai ir, anot jų, lieka sužavėti Alytumi. „Visi galvojo, kad tas Alytus labai mažas ir jame nieko nėra, tačiau apsilankę šiame mieste iš karto pakeičia nuomonę. Dažniausiai jų reakcijos būna tokios: „Oho, kiek čia visko daug, kokia graži gamta“, – teigia Aurimas ir Kristina.
Kristina: „Mūsų vaikai auga dideliame meilės burbule“
Prieš mėnesį pagausėjo Minsevičių šeima – Kristina ir Aurimas susilaukė dukters Ūlos.„Girių mes auginome patys, o dabar turime senelius, kurie yra mūsų pagalbininkai, tad mūsų vaikai auga dideliame meilės burbule“, – artimųjų pagalba ir dėmesiu džiaugiasi Kristina.
„Kai rinkomės kur gimdyti dukrą, vienas iš mano giminaičių sakė: „Tu gimdysi Alytuje? Gal juokauji?“ Iš tikrųjų likome sužavėti Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriumi – manimi ir kūdikiu rūpinosi aukščiausio lygio specialistai, o palata buvo tarsi viešbučio kambarys.
Nufotografavusi palatą, nuotraukas nusiunčiau draugams ir jų reakcija buvo „Čia tikrai Alytuje!“ – pasakoja ir ligoninės personalu džiaugiasi Kristina.
Nors dabar moteris visą savo dėmesį skirią mažajai Ūlai, dukrai paaugus, Kristina planuoja tęsti mylimą logopedės darbą, o laisvalaikiu užsiimti jau daugybę metų ją žavinčia veikla – keramika.
Šiuo metu Kristina džiaugiasi motinyste ir ant rankų sūpuodama pravirkusią Ūlą priduria: „Alytuje gera auginti vaikus.“ Tuo neabejoja ir vyras Aurimas.
Alytaus miesto savivaldybės Komunikacijos skyriaus informacija
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
