Valdas –ne tik ilgametis komisijos narys ir Lietuvos žurnalistų autoklubo prezidentas, bet ir vienas iš pačio konkurso steigėjų – žmogus, matęs ir vertinęs kone visus per tris dešimtmečius į Lietuvą atkeliavusius automobilių rinkos debiutantus. Jo patirtis leidžia ne tik lyginti modelius tarpusavyje, bet ir brėžti paraleles tarp visiškai skirtingų automobilių pramonės epochų.
Daugiau naujienų apie „Lietuvos metų automobilis“ konkursą – specialioje rubrikoje.
Koks buvo Jūsų kelias į „Lietuvos metų automobilio“ komisiją ir kas Jus motyvuoja metai iš metų dalyvauti šiame konkurse?
Esu vienas iš šio konkurso steigėjų, tad atsidūriau pačioje pirmoje komisijoje ir joje esu iki šiol, su nedidele pertrauka, kai teko kelių sezonų atsisakyti dėl tuo metu įkurto leidybos verslo.
Kas motyvuoja? Naujovės. Mes, žurnalistai, esame smalsūs žmonės ir norime sužinoti, kas pasaulyje nutiko naujo. „Metų automobilis“ – tai unikali proga pamatyti bei išbandyti visas technikos naujoves vienu metu, vienoje vietoje, ir palyginti vieną su kita.
Per visus dalyvavimo konkurse metus, koks vienas automobilis (arba konkurso finalas) Jums asmeniškai paliko didžiausią ir neišdildomą įspūdį? Kodėl?
Kartą mums taip patiko tuo metu debiutavęs „Porsche Macan“, kad jo vos neišrinkome „Metų automobiliu“ – iki laimėtoju tapusio „Nissan Qashqai“ trūko vos dviejų balų. Galbūt būtume atrodę keistai, 2014 metais, kai šalies ekonomika buvo gana skurdi, Lietuvos „Metų automobiliu“ paskelbę „Porsche“. Tačiau tas automobilis visiems komisijos nariams taip patiko, kad emocijos kone užgožė racionalumą. „Macan“ tuo metu buvo didžiulė naujiena: jis darė viską – puikiai važiavo ir kaip visureigis, ir kaip sportiškas plentų automobilis, buvo ir greitas, ir komfortiškas.
Kitas mane nustebinęs automobilis – „Kia Stinger“. Tuomet jam skyriau aukščiausią balą. Manau, tai buvo geriausia, ką šis gamintojas yra sukūręs per visą savo istoriją.
Kaip apibūdintumėte komisijos nario atsakomybę, tiek prieš skaitytojus/žiūrovus, tiek prieš automobilių gamintojus?
Nė vienas komisijos narys nenori pasirodyti nekompetentingas, tad visi stengiasi kuo daugiau testuoti, skaito specializuotą literatūrą ir analizuoja didžiulį kiekį informacijos, kad galėtų priimti kuo racionalesnį sprendimą.
Ar yra buvę atvejų, kai Jūsų asmeninis favoritas smarkiai prasilenkė su galutiniu komisijos sprendimu? Kaip vertinate tokias situacijas?
Aš mėgstu gerus automobilius: technologiškai modernius, gana lengvus, turinčius didesnį nei trijų cilindrų variklį, daugiau kaip 200 AG, harmoningai veikiančią transmisiją ir pakabą. Dėl to dažnai į pirmąsias vietas iškeldavau premium segmento automobilius – „Audi“, BMW, „Mercedes-Benz“, nes šie gamintojai daugiausiai investuoja į progresą. Ne visi kolegos su tuo sutikdavo, nes tie automobiliai jiems atrodė per brangūs, tad, kaip sakoma, mano balsas į dangų neidavo. Ir tai natūralu.
Visi komisijos nariai yra skirtingos asmenybės, turinčios skirtingus prioritetus. Vienam reikia elektrinio variklio, kitam – V8. Be to, savo aistras visi slepiame. Jeigu mums patiko „Porsche“, tai nereiškia, kad jam atiteks pirmoji vieta. Turime orientuotis į realybę, į šalies gyventojų poreikius ir galimybes. Man asmeniškai labiausiai tinkantis automobilis yra viena, o automobilis, geriausiai atitinkantis Lietuvos rinkos poreikius, – visai kas kita. Tiesa, kai pradėjome rinkti automobilius kainų kategorijose, grupėje „60 000+ Eurų“ laimi tikrai puikūs modeliai.
Kokie yra trys svarbiausi kriterijai, į kuriuos Jūs asmeniškai kreipiate daugiausiai dėmesio vertindami konkurso automobilius?
Pasakysiu trumpai ir aiškiai: svarbiausia slypi po variklio gaubtu. Mane labiausiai domina variklis, transmisija, pakaba, galios ir svorio santykis. O informacinio ekrano dydis man visiškai nesvarbus – televizorių žiūriu namuose. Atkreipkite dėmesį: sportiškuose automobiliuose, pavyzdžiui, BMW ar „Porsche“, nerasite milžiniškų ekranų, nes šių automobilių vairuotojai žiūri ne į ekraną, o į kelią, ir mėgaujasi vairavimu.
Kaip per laiką keitėsi Jūsų vertinimo prioritetai? Kas buvo svarbu prieš dešimtmetį ir kas yra svarbiausia dabar?
Manyčiau, kad nepasikeitė. Kaip ir anksčiau, šioje srityje esu klasikas – vertinu technikos, o ne elektroninių pagalbininkų progresą. Pastarieji mane labiau erzina, nei padeda. Ačiū „Renault“ gamintojams, kurie leidžia visas pagalbines sistemas išjungti vienu mygtuko paspaudimu.
Kaip manote, ar įmanoma išlikti visiškai objektyviam vertinant automobilius, kai kiekvienas turime savo asmeninių simpatijų tam tikriems prekių ženklams ar technologijoms?
Žinoma, kad ne. Visi esame subjektyvūs. Būtent dėl to komisijoje yra ne keli, o dešimt narių.
Kokia yra bandymų stovyklos svarba galutiniam vertinimui? Ar dažnai nuomonė apie automobilį kardinaliai pasikeičia būtent stovyklos metu?
Paprastai į stovyklą atvykstu jau atlikęs namų darbus. Automobilių sąraše būnu pasižymėjęs keliolika modelių, kuriuos stovykloje reikia ištyrinėti atidžiau. Daug naudos duoda individualūs važiavimai apytuščiais Dzūkijos keliais, taip pat VILNIAUS TECH mokslininkų Druskininkuose atliekamų testų rezultatai bei kolegos komisijos nario Audriaus Sutkaus 4x4 bandymų išvados.
Be to, Druskininkuose rengiame grupinius važiavimus, bandydami tos pačios klasės ir kainų kategorijos automobilius. Puiku, kad visi modeliai yra vienoje vietoje ir galima juos lyginti, į tą patį automobilį sėsti du, tris ar keturis kartus – tiek, kiek reikia galutiniam sprendimui priimti. Galiausiai, vakarais stovykloje vyksta kolegų diskusijos, kuriose ir gimsta tiesa.
Kaip, Jūsų nuomone, „Metų automobilio“ konkursas atrodys po 5–10 metų?
Po dešimties metų galbūt testuosime autonominius automobilius ir juos valdysime sėdėdami viename iš Druskininkų SPA centrų.
Kokį didžiausią iššūkį šiandien matote automobilių pramonei ir kaip tai atsispindi konkurso dalyvių sąrašuose?
Erzina Briuselio biurokratai, verčiantys automobilius paversti guminėmis lėlėmis – be charakterio, be sielos, be variklio. Paimkime kad ir BMW – šiandien jų gamoje sunku rasti didesnį nei dviejų litrų variklį. Tai tikrai nedžiugina šios markės gerbėjų, kuriuos anksčiau labiausiai žavėjo būtent šešių cilindrų motorai.
Daugelis ekonominės klasės modelių dažnai neturi didesnio kaip 1,6 litro motoro, neretai montuojami klaikų garsą skleidžiantys trijų cilindrų varikliai, kurie nedžiugina nė vieno automobilių entuziasto. O ką jau kalbėti apie dyzelius, kurie nepelnytai nurašomi į istorijos sąvartyną. Dauguma gamintojų blaškosi, kam skirti prioritetus – vien tik elektrai ar toliau investuoti į vidaus degimo variklių modernizavimą.
Tarp gamintojų vyksta labai didelė konkurencija, ypač dabar, kai į Europos rinką atėjo kinai. Visi stengiasi išspausti pelną, todėl mažina gamybos kaštus, naudoja pigesnes medžiagas. Pirkėjui tai nepatinka ir jis tai garsiai pasako, nusisukdamas nuo „pigiai“ įrengto automobilio. Tuomet prasideda modelio atnaujinimai, pigus plastikas pakeičiamas brangesnėmis medžiagomis ir taip toliau. Tai vyksta nuolatos, ir mes stebimės, kaip dideli gamintojai su daugybe specialistų daro tokias klaidas. Bet toks yra gyvenimas.
Kaip manote, ar Kinijos automobilių gamintojai artimiausiu metu gali tapti rimtais pretendentais į „Lietuvos metų automobilio“ titulą?
Tai tik laiko klausimas. Kinijos automobilių gamintojai tobulėja žaibišku greičiu. Jeigu 2020 metais jų gaminti automobiliai mums priminė 1990–2000 metų produkciją iš Europos, tai dabar atotrūkis yra ženkliai sumažėjęs.
Jei reikėtų išrinkti ne metų, o dešimtmečio automobilį, koks modelis, Jūsų manymu, būtų vertas šio titulo ir kodėl?
Geras klausimas, niekada apie tai negalvojau. Turbūt tas, kuris padarė didžiausią progresą. Galbūt tai galėtų būti koks nors „Dacia“ modelis. Juk ši markė pakilo iš pelenų – iš baisaus rumuniško „kvazimodo“ tapo visaverčiu Europos automobilių gamintoju. Europos keliuose matome daugybę šios markės automobilių, o vartotojai neturi didelių nusiskundimų, nes šie modeliai pasižymi puikiu kainos ir kokybės santykiu.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
