Būdamas vienas iš konkurso steigėjų, Linas Butkus į automobilių vertinimą žvelgia su išskirtine patirtimi ir aiškiai suformuluota filosofija. Pokalbyje su juo – mintys apie tai, kodėl komisijos narys neturi teisės klaidoms, kaip Maslowo piramidės principas padeda išrinkti geriausią automobilį ir kodėl asmeninės simpatijos privalo likti už bandymų stovyklos vartų.
Daugiau naujienų apie „Lietuvos metų automobilis“ konkursą – specialioje rubrikoje.
Koks buvo Jūsų kelias į „Lietuvos metų automobilio“ komisiją ir kas Jus motyvuoja metai iš metų dalyvauti šiame konkurse?
Kelias prasidėjo nuo to, kad su bendraminčiais sugalvojome rengti „Metų automobilio“ konkursą ir Lietuvoje. Motyvacija dalyvauti išlieka ta pati – tai yra neeilinė galimybė vienoje vietoje pamatyti, išbandyti ir palyginti daugybę rinkos naujienų.
Per visus dalyvavimo konkurse metus, koks vienas automobilis (arba konkurso finalas) Jums asmeniškai paliko didžiausią ir neišdildomą įspūdį? Kodėl?
Negalėčiau išskirti vieno automobilio, nors įdomiausia būna tada, kai atsiranda galimybė susipažinti su modeliais, kurie dėl įvairių priežasčių Lietuvoje yra labai reti arba apskritai nesutinkami.
Turbūt labiausiai įsiminęs finalas buvo, kai dėl pirmos vietos lygiomis jėgomis konkuravo „Kia Cee'd“ ir C klasės „Mercedes-Benz“. Man tai puikiai iliustruoja komisijos nuomonių įvairovę ir parodo, kad bet kuris geras modelis, nepriklausomai nuo kainos, gali pretenduoti į aukščiausią įvertinimą.
Kaip apibūdintumėte komisijos nario atsakomybę, tiek prieš skaitytojus/žiūrovus, tiek prieš automobilių gamintojus?
Manau, kad mes neturime teisės nei klaidoms, nei nežinojimui, nei asmeniškumams. Jeigu norime būti laikomi ekspertais, privalome būti tinkamai pasiruošę ir atsakingi už savo sprendimus.
Ar yra buvę atvejų, kai Jūsų asmeninis favoritas smarkiai prasilenkė su galutiniu komisijos sprendimu? Kaip vertinate tokias situacijas?
Taip nutinka beveik kiekvienais metais. Paaiškinimas labai paprastas: mano nuomonė yra tik viena iš dešimties, o kiti komisijos nariai nebūtinai galvoja taip pat.
Kokie yra trys svarbiausi kriterijai, į kuriuos Jūs asmeniškai kreipiate daugiausiai dėmesio vertindami konkurso automobilius?
Stengiuosi remtis Maslowo piramidės principu. Pirmiausia vertinu vertę, kurią gauna pirkėjas: tai apima ne tik kainą, bet ir naudojimo kaštus bei, jei įmanoma, likutinę vertę.
Antrasis laiptelis – eksploatacinės savybės, įskaitant ergonomiką, komfortą ir praktiškumą. Ir tik po to seka išraiška bei emocija. Žinoma, būna išimčių, jei atsiranda koks nors labai ryškus, nors ir ne pirmaeilis, motyvas.
Kaip per laiką keitėsi Jūsų vertinimo prioritetai? Kas buvo svarbu prieš dešimtmetį ir kas yra svarbiausia dabar?
Turbūt pradėjau kitaip vertinti automobilį kaip pirkinį ir įrankį. Dabar daugiau galvoju apie tai, kas yra potencialus jo pirkėjas ir kas tam žmogui svarbu. Vis dėlto džiaugiuosi, kad toks požiūris neužgožia emocijų.
Kaip manote, ar įmanoma išlikti visiškai objektyviam vertinant automobilius, kai kiekvienas turime savo asmeninių simpatijų tam tikriems prekių ženklams ar technologijoms?
Manau, kad tikrai įmanoma. Tai tiesiogiai priklauso nuo kiekvieno žmogaus emocinio intelekto. Ir turiu prisipažinti, kad man tai ne visada pavyksta.
Kokia yra bandymų stovyklos svarba galutiniam vertinimui? Ar dažnai nuomonė apie automobilį kardinaliai pasikeičia būtent stovyklos metu?
Galimybė vienoje vietoje lyginti visus dalyvius – vienas nuostabiausių šio konkurso aspektų. Tai tikrai gali pakeisti galutinį sprendimą.
Kaip, Jūsų nuomone, „Metų automobilio“ konkursas atrodys po 5–10 metų?
Labai sunku pasakyti. Tikėtina, kad konkursą rengs jau kita karta, kuri nebūtinai bus žurnalistai. Manau, kad naujos technologijos ir medijų evoliucija gali gerokai pakeisti daugybę elementų.
Kokį didžiausią iššūkį šiandien matote automobilių pramonei ir kaip tai atsispindi konkurso dalyvių sąrašuose?
Dabar didžiausi iššūkiai yra elektrifikacija ir Kinijos gamintojų invazija. Tai natūraliai matome ir konkurse – gausu elektrifikuotų dalyvių, vis daugiau jų atkeliauja iš Kinijos. Tačiau atsiranda Europos gamintojų, kurie deklaruoja galintys susitvarkyti ir su vienu, ir su kitu iššūkiu.
Kaip manote, ar Kinijos automobilių gamintojai artimiausiu metu gali tapti rimtais pretendentais į „Lietuvos metų automobilio“ titulą?
Manau, kad visiškai realiai gali. Bet kol kas matau europiečių, korėjiečių ir japonų potencialą atsilaikyti. Žinoma, situacija keičiasi kiekvienais metais.
Jei reikėtų išrinkti ne metų, o dešimtmečio automobilį, koks modelis, Jūsų manymu, būtų vertas šio titulo ir kodėl?
Jei remtumėmės pardavimų ir įvertinimo antrinėje rinkoje skaičiais, tai turbūt būtų hibridinis „Toyota RAV4“.
Kalbant apie asmeninius favoritus, sąrašas būtų ilgas. Jame atsidurtų bent dešimt skirtingų modelių: „Cupra Formentor“, „BMW X3“, „Dacia Duster“, C klasės „Mercedes-Benz“, „Volkswagen Golf“, „Škoda Superb“, „Peugeot 208“, „Porsche 911“ bei „Taycan“, „Renault Clio“ ir daugelis kitų.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
