Dramatiškai britus palaužę (89:88) lietuviai Klaipėdoje taip pat vienu tašku (81:82) nusileido Italijai.
Po rungtynių rinktinės strategas Rimas Kurtinaitis neturėjo priekaištų savo auklėtiniams, o tokius rezultatus aiškino sisteminėmis problemomis.
„Sveikinimai Italijai su labai geromis rungtynėmis. Nelengva po nesėkmės namie laimėti išvykoje, ypač Lietuvoje. Taip nutinka, tad sveikinimai Lucai Banchi.
Galiu pasakyti, kad po praėjusių rungtynių susitelkėme į savo problemas. Praėjusiame mače laimėjome suklydę 21 kartą, treniruotėse tam skyrėme daug laiko, bet tai pasikartojo. Buvo kažkiek geriau nei prieš britus, suklydome 17 kartų. Manau, kad tai yra pagrindinis dalykas, galintis nulemti rungtynes.
Matėte, kiek lengvų metimų prametėme iš po krepšio bei greitose atakose. Būtų užtekę kartą pataikyti ir būtume laimėję.
Pralaimėjome, bet iš esmės nieko nenutiko. Kvalifikacija tik prasidėjo. Išvykoje laimėjome prieš britus, namie kritome prieš Italiją, dabar turime tai pamiršti, pataisyti klaidas ir susitelkti į kitus mačus“, – teigė strategas.
– Kokį pozityvą išsinešate po tokių mačų?
– Visų pirma, sakysime, jei pirmas rungtynes turėjome daug problemų du kėlinius, kol susistygavome, kaip turi atrodyti mūsų visuma, tai pavyko tik trečiame kėlinyje. Šiandien nuo pradžios viskas buvo kaip ir tvarkoje. Iš mano patirties žinau, kad vienai komandas penkias minutes žaidžiant blogai, reikia tai išnaudoti. Deja, mes pavedėme pradžioje, kol italai daug klydo ir neįmetė, bet tuo nepasinaudojome ir atsakėme tuo pačiu. Nenoriu grįžti prie to, kad neįmetėme lengvų metimų, nubėgę į greitas atakas, iš po krepšio. Nežinau, kaip pateisinti. Neįmetėme, tai neįmetėme.
Žaidėme gerai, gynėmės gerai, buvo daug klaidelių, nesusikalbėjimo, bet per šias kelias dienas iš naujų vaikinų sulipdėme komandą. Nenoriu grįžti prie to pačio, visi skaitėte, kad turime aštuonis naujus vaikinus. Juos vėl subūrėme ir padarėme iš jų rinktinę. Jie puikiai kovėsi ir neturiu nė vieno priekaišto, kurie atvažiavo ir kovėsi. Gavosi taip, kaip gavosi. Galėtume geriau, bet visus jaunuolius suprantu, jiems irgi reikia įgyti tarptautinę patirtį. Nedarau jokios tragedijos, viskas išsilygino, likome nuliniame variante ir viskas prasidėjo nuo pradžių.
– Ignas Sargiūnas buvo rezultatyviausiu mačo žaidėju. Koks yra kitas žingsnis jo tobulėjime?
– Žinote, aš jums pasakysiu tokį pastebėjimą. Per šį laikotarpį ir vasarą atradome eilę žaidėjų. Radome Mareką, kuris ir čempionate, ir klube žaidžia puikiai, atradome Igną Sargiūną, kuris puikiai žaidė, net nenoriu grįžti prie rungtynių Anglijoje. Tą patį Veličką radome Europos čempionate. Tas progresas yra, jei žiūrėti į pozityvą. Kitus žaidėjus pasiauginsime, nes jiems reikia daug. Per treniruotes kartais reikia paprastus dalykus pasakoti, smulkmenos, bet jie to nežino. Visuma yra, darbštūs, nori žaisti, nori laimėti ir pergalės ateis. Gal trūko žaidėjų, meistriškumo, nenoriu grįžti prie pavardžių, bet esu dėkingas jaunuoliams, kurie atėjo ir praleido savo laiką ne su šeimomis, o čia, už Lietuvą. Labai džiaugiuosi, sėkmė ateis.
– Kokia buvo vidinė diskusija, kam patikėti paskutinį metimą?
– Ignui.
– Koks buvo tos atakos planas?
– Galiu, gal net ir prisiimčiau kaltę, bet nenoriu tų dalykų kalbėti, nes jūs po to labai prastai interpretuojate. Norėjome, kad Ignas išsimestų paskutinį metimą, turėjo įvykti eilė dalykų, nes mes turėjome septynias sekundes. Deja, mes to neįvykdėme. Nenoriu sakyti, kas kaltas, kas – ne. Prisiimu tą atsakomybę sau, ne taip sustrategavau. Pagalvojau už tris žaidėjus, kad jie atliks savo veiksmus ir baigsime su Ignu. Deja, tai neįvyko. Būna, aš suprantu tuos žaidėjus, kurie to neįvykdė. Atsakomybė yra. Būtų geriau, kad būtų kažkas įvykę, išsimetę gerą metimą, bet tai neįvyko.
– Italai iki ilgosios pertraukos suklydo 14 kartų, po jos – 2. Tai rodo agresyvumo stoką gynyboje?
– Taip. Jei matėtet, šiandien mes žaidėme su mažesne rotacija ir tas nuovargis davė savo. Nelabai jau norėjosi kažko ketvirtajame kėlinyje, daryti eksperimentų, norėjosi viską tempti taip, kaip vyksta. Deja, praradome tą agresyvumą ir gynybą, kurį turėjome du kėlinius. Tas atstumas buvo nuplėštas po metrą ar du, nors aš tai suprantu, nes buvo nuovargis. Ketvirtajame kėlinyje prie lygaus rezultato nenorėjau kažko bandyti kelti nuo suolo, gal pavyks, gal ne. Taip rungtynės nelaimimos. Žaidėme iš visų jėgų, kiek galėjome, pralaimėjome vienu tašku. Tokie pajėgumai buvo šiandien. Nenoriu grįžti prie kai kurių žaidėjų neatvykimo, tą temą išdiskutavome ir nenoriu to liesti. Būtų malonu surinkti.
Manau, kad šiuo metu Lietuvos krepšinyje nėra žaidimo problemos, problema yra suburti geriausius. Jei vieni turi pasiteisinimų ar priežasčių, kitos mane nelabai įtikina. Čia yra problema. Šitiems vaikinams lenkiu galvą, didelis ačiū, išėjo kaip išėjo. Mes nusinulinę, žiūrėsime, kas bus ateity. Jei atsimenate, su kokia komanda pradėjome Europos čempionatą, padėjome didelį žingsnį į priekį sugrįžtant į savo aukštumas, kurias kažkada turėjome.
– Kaip Gabriele Procida nutrūko nuo grandinės ketvirtajame kėlinyje, per kurį pelnė 18 taškų?
– Mes kažkokios gynybos nekeitėme, buvome viską susidėlioję ir žinojome, kad jis gali tik mesti. Deja, nesustovėjome, įmetė ir porą sunkių metimų. Visos nuorodos buvo sudėliotos, kas meta, kas veržiasi, kai kurių dalykų mes neįvykdėme. Gal dėl nuovargio, gal dėl koncentracijos stokos. Pasakysiu atvirai, tai, ką mes darydavome prieš dešimt metų, kai žaidėjai atsimena, kas eina į kairę ar dešinę, kas meta po driblingo ar dviejų. Sugebėdavome į tai koncentruotis. Dabar, kalbant ne tik apie Lietuvą ir apie šią komandą, dabar visi labiau žiūri į visumą ir nesugeba iš savęs išspausti, kad tas stprias savybes stabdytų. Žinome, kad meta ir pataiko gerai, bet to plano šiuo aspektu neįvykdėme.
– Paprastų dalykų aiškinimą laikote ryšio su žaidėjais problema ar šiuolaikinio krepšinio problema?
– Santykių esu neužmezgęs, ateinu, žaidėjus surenka, jie žaidžia klubuose, turi savo trenerius. Grįžtant prie Veličkos, jie klube žaidžia „hand-offą“ einant per apačią. Tai yra pasyvesnė, saugesnė gynyba. Aš noriu, kad mes eitume per viršų. Tada man reikia keisti žaidėjus, kurie klube turi kitokius įpročius. Nėra geriau ar blogiau, tai yra strategija, bet reikia žaidėjus pakeisti.
Pavyzdžiui, jei stipriame kampe žaidėjas veržiasi link galinės linijos, mes dažnai iš priešingo kampo einame padėti. Tada tas žaidėjas atsiduria tarp krepšio ir metimo, o tu atsiduri tarp krepšio ir nedengi nei jo, nei kampo. Devyni iš dešimt praėjimų būna perdavimas į kampą ir metimas iš kampo. Vienintelis perdavimas yra į kampą. Neturiu priekaištų nei vaikų, nei klubų treneriams, bet yra daug dalykų, kur reikia vadovautis nuojauta, skaitymu, atspėti tą situaciją. Tų dalykų trūksta. Tenka pasakoti tuos paprastus dalykus, bet aš pasirengęs dešimt ar šimtą kartų aiškinti, nes mano darbas toks. Reikia išsiauginti tuos žaidėjus, kaip man atrodo, kad yra teisinga žaisti. Čia nėra nei žaidėjų problema, nei mano, nes aš galiu tai padaryti, apie krepšinį galiu kalbėti nuo ryto iki vakaro, man nesunku, bet būtų malonu tokius dalykus susidėlioti.
– Jonas Kazlauskas teigė, kad visiškai nemato trenerio atsakomybės dėl „langų“ rezultatų, žinant treniruočių trūkumą ir žaidėjų pasirinkimą. Jis teigė, kad bendruomenei reikia protestuoti prieš sistemą. Ką jūs apie tai manote?
– Labai gerbiu Joną ir labai malonu, kad jis tai pateikė. Mes kartu žaidėme ir aš dar žaidžiau „Žalgiryje“, kai jis vadovavo, tad mūsų matymas yra labai panašus. Kada liepą turime „langą“? O kada baigiasi LKL? Liepos 5-ąją turime „langą“. Kaip bus? Tie žaidėjai, kurie mums yra reikalingi, žais LKL finale. Kad nenužudytum, reikia juos paleisti dešimčiai dienų, per tris dienas surinkti ir vėl žaisti. Ir čia yra Pasaulio taurės atranka. Net neįsivaizduoju, kaip tai padaryti. Aišku, ateis laikas, kai reiks tai padaryti. Kaip Jonas sako, gal geriau nedaryti šitų „langų“ ir padaryti vieną turnyrą, kaip buvo prieš olimpiadą. Net ir dabar būtų geriau sužaisti ketverias rungtynes, o ne po dvi. Gal didesniais tarpais, gal būtų galima su nacionaliniais čempionatais sutarti. Nematau, kaip mes tai įgyvendinsime, o bus pats sudėtingiausias momentas. Pilnai palaikau Jono nuomonę, mano yra tokia pati, visos Europos yra tokia pati.
Turite laiko? Papasakosiu, ką su Luca Banchi kalbėjome, kodėl jie pralošė islandams. Sako, kad pusės žaidėjų nepažįsta, sako „aš esu Alfonso, žaidžiu ten“. Malonu. Taip prasidėjo. Apie kokias strategijas mes galime kalbėti? Mums gerai, mūsų šalytė maža, gal mūsų daug nežaidžia užsienyje, aš stebiu, seku, bet individualių savybių ieškai per vieną treniruotę. Ką tu čia surasi? Su Eurolyga gal derino, bet tas derinimas to lygio neduoda. Kaip parduoti tokį produktą, iš biznio pusės? NBA surenka geriausius, juos prasuka, daro rungtynes ir tai parduoda. Aišku, tad produktas savotiškai įdomus, nes niekas nežino, kokia rinktinė turi laimėti, visi yra vienodai blogose sąlygose. Kaip tai spręsti, aš nežinau, neišsisprendžia jau 20 metų. Aš pats savo laiku buvau FIBA komitete, diskutavome, bet niekas nepasikeitė. Šie „langai“ nėra profesionalūs ir neatspindi šalių pajėgumo. Jie yra šalims, kurios pradeda žaisti krepšinį, nes visų šansai suvienodinami. Matome kroatų problemas, žinome, kokie jie yra ir kokie buvo bei kaip eilę metų negali surinkti pajėgiausios rinktinės.
– Ar po mačo prieš Didžiąją Britaniją dar kalbėjote su Ąžuolu Tubeliu?
– Pasakysiu taip ir noriu užbaigti tą temą. Žinau tas jo bėdas ir skausmus, neatsimenu savęs, kiek žaidžiau, kad kažko neskaudėtų. Jei žaidėjui nieko neskauda, tai taip jis ir žaidžia. Mes kažkaip esame išskirtiniai tuo klausimu, kad galime per skausmą žaisti, o yra žmonių, kurie per skausmą dirbti negali. Vienas iš tų klausimų, nežinau tų traumų ar kokio stiprumo jos yra. Sakiau Ąžuolui, kad mums jo reikia. Ne tik man, komandai reikia. Pagalvokite, jei dabar turėtume Ąžuolą, jis yra „ketvirtos“ pozicijos žaidėjas ir gerai ginasi, galime naudoti „penktu“, šios dienos rungtynėse jis būtų mums auksinės vertės. Tai, ką jis mums davė per čempionatą, dabar žaidžia gal net geriau. Jis man paskambino ir pasakė, kad atvažiuos į Klaipėdą, bet Anglijoje nebus. Po rungtynių prieš „Baskonia“ jis paskambino, kitą dieną radau praleistą, atskambinau ir pasakė, kad neatvažiuos. Tada man peršasi toks klausimas – prieš „Baskonia“ pirmaudamas 16 taškų paskutines penkias minutes žaidi su juo ir po to gydai, nes jis pavargo. Aišku, gal gali ir pralaimėti tas rungtynes, aš nežinau, man čia sudėtinga, bet ten maksimumas, o į rinktinę negalėjo. Skauda, tai skauda, ką padarysi.
– Kiti mačai bus vasario 27-ąją ir kovo 2-ąją, Eurolygos mačai numatyti iki vasario 25-osios ir nuo kovo 5-osios. Remsitės dabartiniu komandos branduoliu?
– Įsivaizduoju, kad šitie žaidėjai norės žaisti ir norėčiau turėti tų žaidėjų, kuriuos dar būtų galima kažkiek... Nenoriu grįžti prie tos temos, nes spaudoje skaičiau, kad eilė Eurolygos žaidėjų žaidė Kuboje, ten ir ten. Žinote, apie ką kalbu. Mes nesugebame suburti. Grįžtame į pradžią, problema yra ne žaidėjai, o kaip juos suburti. Iš klubų visada išgirstame, aš juk pats treniravau „Chimki“, bet niekada nedariau kliūčių rusams išvykti į rinktinę. Jie pasirenka savo dalykus, vieni gydėsi, buvo keturi žaidėjai, kurie važiuoja visą laiką. Negaliu įlįsti žmogui į širdį. Čia yra asmeniniai dalykai. Jei grįžtume į tuos laikus, neįsivaizduoju, kaip susibūrus 1992-ais metais, atvažiuoja Sabonis, Marčiulionis, o aš sakyčiau, kad neatvažiuosiu. Man irgi daug ką skaudėjo. Nežinau, kaip pavesčiau tuos savo bendražygius. Aišku, laikai keičiasi, bet yra dalykai, kurie nesikeičia.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia kasdien nauji testai – išbandykite savo žinias ir smagiai praleiskite laiką.
