Tai istorija ne tik apie neįtikėtiną suomio ištvermę, pasiryžimą keisti gyvenimą iš esmės po to, kai jį sukrėtė likimo smūgiai, bet ir apie žmogiškąjį kėdainiečių gerumą, kuris sušildo labiau, nei pietų saulė.
Rado sušalusį, sulytą ir pasimetusį
Viskas prasidėjo lietingą ir žvarbų spalio penktadienį, kai kraštiečių Linos ir Jono (tikrieji šeimos vardai redakcijai žinomi – red. pat.) šeima, važiuodama keliu netoli Surviliškio, autobuso stotelėje pastebėjo vienišą, kiaurai permerktą ir akivaizdžiai sušalusį vyrą. Šalia jo stovėjo dviratis su priekaba, prikrauta, kaip vėliau paaiškės, viso jo gyvenimo turto. Sustoję paklausti, ar viskas gerai, jie išgirdo istoriją, kuri negalėjo palikti abejingų.
Tai buvo Akselis. Iš Suomijos išmynęs keliautojas, kurio dviratis sugedo, o jėgos po trijų parų, praleistų palapinėje Kėdainiuose vis labiau šąlančiame ore, jau seko.
„Jie pamatė jį penktadienį – sušalusį, sulytą, pasimetusį. Sustojo, paklausė, kas nutiko, ir pradėjo jį globoti. Parsivežė jį į namus, leido išsimaudyti. Žmogus atkuto. Iš pradžių, pasakodamas savo gyvenimo istoriją, jis net verkė. Tiesiog buvo pasimetęs. Nors jis tvirtas, nesergantis vyras, matyt, sunkūs žygiai jį išvargino“, – pasakojimą pradeda Kęstutis Volkus, vienas iš kėdainiečių, vėliau ištiesusių suomiui pagalbos ranką.
Linos ir Jono šeima, priglaudusi Akselį nakčiai, negalėjo jo palikti ilgiau – šeštadienį jiems reikėjo išvykti. Tačiau mintis tiesiog išleisti nepažįstamąjį atgal į atšiaurų rudenį atrodė neįmanoma.
„Jie nenorėjo jo taip išmesti į kiemą, – tęsia Kęstutis. – Taigi, paprašė kitų kaimynų pagalbos. Taip į šį pagalbos suomiui ratą patekau ir aš“.
Kaimynų grandinė vedė iki viešbučio ir naujo darbo
Gerumo grandinė įsisuko greitai. Pagalbos prašymas pasiekė kitus kaimynus – Jonę ir jos sūnų Gintarą Čivilius. Penktadienio vakarą, kaip jau tapę tradicija, Kęstutis su Gintaru kūreno kaimišką pirtį.
„Kol mes maudėmės, kaimynė Lina paskambino Gintaro mamai, 85-erių Jonei, ir papasakojo apie suomį, klausdama, gal jie galėtų priimti jį antrai nakčiai. Jonė iškart puolė raginti mus su Gintaru skambinti Linai ir padėti.
Iš pradžių pagalvojau, ką mes ten padėsime, jauni žmonės, patys susitvarkys. Bet kai paskambinau, supratau, kad situacija rimta“, – prisimena Kęstutis.
Tada gimė kolektyvinis sprendimas. Keli kaimynai – Jonė, Gintaras ir Kęstutis – susidėjo pinigų ir, artėjant Vėlinėms, kai rasti laisvą vietą sudėtinga, rezervavo Akseliui kambarį viešbutyje „Smilga“ dviem paroms.
„Mes sumokėjome už tas dvi paras. Nors jis turi pinigų, turi dokumentus, bet jis tuos pinigus taupė ir nežinia, kur būtų nakvojęs. Norėjome, kad jis galėtų pailsėti ir ramiai nuspręsti, ką daryti toliau – ar minti toliau, ar, kaip pats sakė, bandyti įsikurti čia, Kėdainiuose“, – pasakoja K. Volkus.
Pažadas, ištesėtas 6 valandą ryto
Akselis vėliau Kęstučiui užsiminė, kad norėtų rasti darbą ir kuriam laikui pasilikti Kėdainiuose. Jam šalis nebuvo tiek svarbi, kiek galimybė pradėti viską iš naujo. Kęstutis, matydamas jauno, tvirto ir inteligentiško vyro ryžtą, davė jam pažadą.
„Pasakiau jam taip: jeigu tu rimtai nori darbo, kaip sakai, tai pirmadienį anksti ryte man paskambink. Tada aš atvažiuosiu ir visą dieną skirsiu tau – eisim ieškoti darbo, ieškosim, kur apsigyventi, kad galėtum kažkaip pradėti čia tvirtintis. Jeigu nepaskambinsi, vadinasi, susikrauni savo mantą ir mini toliau“.
Ir Akselis paskambino. Pirmadienį, 6 valandą ryto. Ir Kęstutis pažadą taip pat ištesėjo. Pirmadienį, 8 valandą ryto, jiedu jau buvo Užimtumo tarnyboje. Pokalbis, pasak Kęstučio, vyko maloniai ir operatyviai. Ten gavę rekomendaciją, jie nuvyko į „Krekenavos agrofirmą.
„Gintaras mus nuvežė savo mašina, o aš dalyvavau pokalbyje dėl darbo. Akselį tenkino pasiūlytas darbas, ir jie sutarė, kad jis pradės dirbti nuo ketvirtadienio. Po pokalbio, vos įžengęs į viešbučio fojė, jis visas švytėdamas administratorei Monikai pasigyrė: „I have a job!“ (Aš turiu darbą!)“, – džiaugsmo akimirka dalijasi K. Volkus.
Išsprendus darbo klausimą, liko apgyvendinimo reikalai. Nors Krekenavos agrofirma turi galimybes suteikti apgyvendinimą savo darbuotojams, tuo metu, deja, laisvų vietų tiesiog neturėjo, o Akselis ilgai viešbutyje gyventi taip pat negalėjo.
Kęstutis Volkus paskambino Kėdainių profesinio rengimo centro direktoriui Dangirui Kačinskui ir susitarė dėl kambario bendrabutyje.
Taip Akselis, atvykęs į Kėdainius kaip pasimetęs keliautojas, per kelias dienas, nepažįstamų žmonių dėka, turėjo ir darbą, ir stogą virš galvos.
Paklaustas, iš kur tiek noro padėti visiškai svetimam žmogui, Kęstutis sako – tai krikščioniška. Ir, svarbiausia, žmogiška.
„Pagalvojau, aš turiu du sūnus. Jaunėlis jo amžiaus. Ką aš žinau, kaip gyvenime susiklostys, kur mano vaikai atsidurs? Galų gale ir Biblijoje parašyta, kaip Marijai su Juozapu reikėjo prisiglausti, bet niekas nepriėmė. Kažkaip negražu“, – savo motyvus atvirai dėsto Kęstutis.
Akselio istorija: gyvenimo sukrėtimai puolė vienas po kito
Bet kas yra šis paslaptingas keliautojas? Kodėl išsilavinęs, tvirtas 37-erių vyras paliko, kaip daugelis mano, laimingiausią pasaulio šalį ir leidosi į varginančią kelionę su visu savo gyvenimu ant dviračio? Akselis Johannesas Tarkkio sutiko atvirai pasidalinti savo istorija, mat, kaip pats sako, yra kaip atvira knyga.
„Išvykau iš Suomijos, nes per labai trumpą laiką po koronaviruso pandemijos daug kas pakrypo bloga linkme, – ramiai, bet su juntamu liūdesiu balse pradeda jis. – Mirė mano močiutė, mirė mano senelis. Tai buvo du nuostabūs žmonės, kurie buvo man labai artimi, tikri krikščionys.
O tada mane paliko žmona.
Galiausiai, kai paprašiau pagalbos iš savo šeimos, konkrečiau – tėvo, jis atsakė „ne“.
Smūgis po smūgio tuo metu griovė Akselio pasaulį.
„Aš galvojau, kas čia vyksta? Visi dalykai, kuriuos maniau turįs – šeima, draugai, žmona – staiga viskas dingo. Visi man atsuko nugarą. Net mano geriausias draugas pavogė iš manęs pinigus. Aš negalėjau tuo patikėti. Kaip galima pažinoti žmogų aštuonerius metus, o tada jis staiga apsisuka ir padaro kažką tokio? Aš tiesiog labai pavargau nuo tų žmonių“, – atvirauja Akselis.
Prie emocinio skausmo prisidėjo ir fizinis diskomfortas.
„Suomija yra labai, labai tamsi ir labai, labai šalta. Aš labai pavargau nuo suomiškos žiemos. Nusprendžiau, kad viskas. Susikroviau viską, ką turėjau, ant dviračio ir priekabos, ir išvykau, kad niekada negrįžčiau“.
Nuo IT vadovo iki socialinio darbuotojo
Akselio profesinis kelias toks pat įvairus ir netikėtas, kaip ir jo kelionė. Gyvenimas kartais gali nublokšti žmogų taip toli, kad kadaise ėjus vadovaujančias pareigas, jas tenka iškeisti į darbą fabrike prie mėsos pakavimo linijos. Bet Akselis nėra išdidus – darbas yra darbas, ir kiekvienas darbas yra vertas pagarbos. Tiesa, apmaudu būtų neišnaudoti žinių ir patirties, kurias suomis turi kitose darbo sferose.
„Mano pagrindinė profesija Suomijoje buvo informacinių technologijų vadovas. Dirbau nedideliame meno ir technologijų startuolyje, kūriau programinę įrangą, pavyzdžiui, bilietų rezervavimo sistemą teatrui“, – pasakoja jis. Jo išsilavinimas – elektros inžinerija.
Tačiau gyvenimas pasisuko taip, kad IT sritis jam tapo per daug vieniša. O ir startuolis, jo vadovui sunkiai susirgus, bankrutavo.
„Praleidau tiek daug laiko sėdėdamas prie kompiuterio, vienas. Pavargau visą dieną kalbėti su kompiuteriais. Norėjau kažko labiau orientuoto į žmones“, – pasakoja Akselis ir teigia tada nusprendęs pakeisti savo darbo kryptį tiesiog radikaliai – jis tapo socialiniu darbuotoju.
„Kelis metus dirbau padėjėju senyviems, sergantiems, neįgaliems žmonėms. Gaminau maistą, valiau, stūmiau vežimėlį, veždavau į parduotuvę. Tiesiog padėjau žmonėms. Ir tai buvo geras sprendimas. Sutikau daug įdomių žmonių. Kai kada visa pagalba, kurios jiems reikėdavo, buvo pokalbis. Mes sėdėdavome ir kelias valandas kalbėdavomės. Tai buvo jiems didžiausia pagalba, žmogiškas kontaktas, bendravimas“, – prisimena jis.
Būtent ši patirtis ir paskatino jį pasirinkti kelionės tikslu Italiją – ten, girdėjo jis, trūksta socialinių darbuotojų, prižiūrinčių senjorus.
Kelionė per Europą: žiema lipo ant kulnų
Kelionė dviračiu Akseliui per rudenėjančią Europą nebuvo lengvas pasivaikščiojimas.
„Didžiąją kelionės dalį miegojau palapinėje. Buvo šalta, ir darėsi vis šalčiau. Žiema lipo ant kulnų. Ypač Estijoje, naktį temperatūra jau buvo minusinė. Atsibudus, viskas būdavo sušalę. Pati palapinė buvo kieta kaip akmuo“, – pasakoja Akselis.
Suomis sako, kad, be abejonės, būtų buvę ir paprasčiau, ir pigiau nusipirkti lėktuvo bilietą į Italiją. Tačiau kelionė dviračiu jam pasirodė tinkamesnis variantas. Jis iš tiesų norėjo pabuvoti šalyse, per kurias keliaus. Taip pat nieko nenustebins, kad suomis rūpinosi ir tuo, kad neprisidėtų prie didesnio gamtos teršimo, o fizine žmogaus jėga mechaniškai varomas dviratis buvo geriausia kelionės priemonė, tiek fiziškai, tiek… psichologiškai.
Tiesa, nebuvo ta kelionė tokia jau pigi, nors Akselis ir taupė pinigus kaip tik galėjo. Visgi kai kada tekdavo paišlaidauti. Jis prisimena, kaip dvi dienas be perstojo mynė per lietų, kiaurai peršlapo ir miegojimas palapinėje tokiomis sąlygomis buvo mažiau, nei patraukli galimybė.
„Viskas buvo šlapia – palapinė, drabužiai. Buvo siaubinga. Tada teko užsisakyti brangesnį viešbutį, kad galėčiau bent išsidžiovinti daiktus ir sausai pernakvoti“.
Tačiau būtent šioje kelionėje jis patyrė tai, ko seniai buvo pasigedęs – nuoširdų, nesavanaudišką žmonių rūpestį. Dažnai jis nakvojo čia pat, prie gatvės ar kelio, kuriuo mindavo dviratį, tad neabejotinai jo palapinė, stovinti žiema alsuojančiame ore palei gatvę, nelikdavo nepastebėta.
„Ypač Estijoje, bet ir Latvijoje, ir Lietuvoje, žmonės labai jaudinosi dėl manęs. Jie skambino pagalbos numeriu. Policija Estijoje atvažiavo tris kartus manęs patikrinti. Sustojo autobuso vairuotojas, sustabdė visą autobusą. Sunkvežimių vairuotojai stabdė savo mašinas. Daug vietinių sustodavo paklausti, ar viskas gerai, ar reikia pagalbos“, – stebisi jis.
Šis kontrastas su Suomija jam buvo pribloškiantis.
„Suomijoje, prieš išvykdamas, aš tris mėnesius gyvenau palapinėje už ligoninės. Dirbau iš palapinės. Ir per tuos tris mėnesius niekas neatėjo manęs nieko paklausti. Daug žmonių praėjo pro šalį, bet niekas net nesivargino pašnekinti manęs. O vos tik aš išvykstu iš Suomijos, visi mane tikrina, visiems rūpi. Aš galvoju, kas čia per reikalas su tais Baltijos šalių žmonėmis? Kodėl jiems taip rūpi?“ – retoriškai klausia jis.
Suomiškas abejingumas prieš lietuvišką pagalbą
Akselis turi savo teoriją, kodėl taip yra. Pasak jo, Suomijoje pagalba yra labai institucionalizuota ir nuasmeninta. Paradoksalu, kad laimingiausia laikomoje šalyje, kuri yra labai stipri finansiškai, žmogiškasis kontaktas yra nustumtas į antrą planą.
„Suomija yra labai turtinga šalis. Jei norėčiau, Suomijos vyriausybė man iš esmės yra skolinga viską: nemokamą būstą, maistą, elektrą, internetą, sveikatos priežiūrą. Tai beveik kaip komunistinė utopija. Bet tai labai nuasmeninta, šalta. Suomiams yra daug lengviau sumokėti šiek tiek daugiau mokesčių ir leisti bejausmiam vyriausybės aparatui paskirstyti pagalbą, nei asmeniškai padėti kam nors, kam nesiseka“, – sako Akselis.
O Lietuvoje, Kėdainiuose, jis patyrė visai ką kita.
„Čia žmonės asmeniškai man padėjo. Jie ne tik paskambino kokiai nors tarnybai. Jie patys skyrė laiko ir pastangų, kad mane pamaitintų, išmaudytų ir suremontuotų mano dviratį. Tai buvo neįtikėtina“, – susijaudinimo neslepia Akselis.
Ateities planai: žiema, vasara ir dar viena žiema čia, Kėdainiuose
Nors naujasis darbas Krekenavos agrofirmoje – mėsos pjaustymas – jam buvo neįprastas, Akselis nesiskundžia. Jis džiaugėsi turėdamas galimybę dirbti. Tiesa, gaila, tačiau dėl kalbos barjero dirbti Krekenavoje ilgai suomis negalėjo, tačiau susirado darbą trinkelių klojimo komandoje. O paklaustas apie ateities planus, jis atsako apgalvotai.
„Pasilikau Kėdainiuose dėl dviejų priežasčių. Viena – jaučiau, kad man baigiasi laikas, baigiasi vasara, baigiasi pinigai. Kita, svarbesnė priežastis – žmonės. Buvau labai sujaudintas, kiek jiems rūpi. Tai verčia mane norėti čia pasilikti ir pamatyti, kas iš to išeis. Galbūt aš čia pasiliksiu amžinai, nežinau“, – šypsosi jis.
Konkretus jo planas – praleisti Kėdainiuose šią žiemą, kitą vasarą ir dar vieną žiemą. „Norėčiau pamatyti Lietuvą ir vasarą. Suomijoje žmonės vasarą yra visai kitokie, kai pagaliau yra šviesu ir šilta. Manau, ir čia bus kažkas panašaus.
O tada, maždaug 2027 metų vasarą, apsvarstysiu, ar noriu tęsti kelionę į pietus, Italijos link“.
Pinigai, pasak Akselio, jam nėra svarbiausias dalykas. „Aš išsiverčiu su nedaug pinigų. Turiu visus savo „žaislus“ – kompiuterius, kuriuos vežiausi visą kelią. Aš turiu daug kompiuterių su savimi, kas atrodo kvaila, kad tiek daug daiktų, kuriuos vežiausi ant nugaros 800 kilometrų, buvo kompiuteriai.
Bet aš esu informacinių technologijų vadovas. Jei aš nenešiosiu kompiuterių, tai kas juos nešios?“ – juokdamasis sako suomis ir priduria, kad kadangi su savimi turi viską, ko reikia, svarbiausia jam – širdžiai malonus darbas ir stogas virš galvos.
Akselio Johanneso Tarkkio kelionė – tai gyvas pavyzdys, kaip netikėti likimo posūkiai gali atvesti į vietas, apie kurias niekada negalvojai. Išvykęs ieškoti šilumos Italijoje, jis rado ją pačioje Lietuvos širdyje – ne oro temperatūroje, o žmonių širdyse. Ir kas žino, galbūt šis sustojimas Europos geografiniame centre taps ne laikina stotele, o naujų namų pradžia.
Akselis ieško DARBO!
Nepaisant to, kad Akselis šiuo metu turi darbą, už kurį yra labai dėkingas, jis yra laikinas. Taip pat jis mielai dirbtų tokį darbą, kur turi išsilavinimą, patirties ir įgūdžių. Be to, intelektinis darbas kompiuterinių technologijų srityje Akseliui leistų greičiau ir stabiliau atsistoti ant kojų finansiškai, o tai leistų jam kurti orų gyvenimą po didelių iššūkių, kuriuos jiems teko patirti.
„Mano pagrindinė profesija yra informacinių technologijų vadovas. Dirbau nedideliame meno ir technologijų startuolyje, kur pirkau komponentus, surinkinėjau kompiuterius, diegiau operacines sistemas, konfigūravau tinklą, projektavau ir kūriau internetines turinio valdymo sistemas verslui ir organizacijoms. Pavyzdžiui: bilietų rezervavimo sistema teatrui ir internetinės galerijos, skirtos menininkams eksponuoti savo darbus.
Esu naudojęs daug programavimo kalbų, tiek savo malonumui, tiek darbui. Dažniausiai PHP, SQL, HTML, CSS ir JavaScript, bet taip pat C, C++, D, Java, Lua, GML, ZZT-OOP ir daugelį kitų. Iš esmės, visi kompiuteriai kalba ta pačia kalba: matematika.
Mano išsilavinimas – elektros inžinerija. Mokiausi jungti jungiklius, lituoti spausdintines plokštes ir programuoti mikrovaldiklius Asemblerio kalba. Vidurinėje mokykloje sukonstravau elektrinį variklį.
Visą gyvenimą buvau susijęs su menu: vaidyba teatre, filmų kūryba, leidyba, multimedija, muzika, fotografija ir panašiai. Esu pasirodęs televizijoje, prieš gyvą auditoriją, radijuje, o mano darbai buvo eksponuojami vietinėje galerijoje.
Taip pat išmanau įvairius paprastus fizinius darbus, tokius kaip namų statyba, augalų auginimas (dirvožemyje ir hidroponikoje), drabužių siuvimas, maisto gaminimas, valymas ir pan.“
Turintys darbo pasiūlymą Akseliui rašykite jam el.paštu. [email protected]
Paskambinę į redakciją taip pat galėsite gauti ir jo telefono numerį.
Teksto autorė: Eglė Kuktienė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
