Kažin ar tinka kalbėti vien apie Kazachstaną ir Turkmėnistaną, mat Centrinėje Azijoje irgi pradeda įsisukti geopolitiniai bei integraciniai mechanizmai, dabartinių regiono šalių lyderių valia ir dėl užsienio įtakos pamažu formuojantys Centrinės Azijos vienybę ir tapatumą. Protu ne visada paaiškinamus lyderių sprendimus ar tiesiog ambicijų pasireiškimus palengva ima keisti pragmatiniai sumetimai. Buvęs Turkmėnistano lyderis Saparmuratas Nijazovas nebuvo linkęs kalbėtis nei su Azerbaidžano vadovais (2001-aisiais net uždarė diplomatinę atstovybę Baku), nei labai sutarė su Uzbekistano lyderiu Islamu Karimovu. Kiek daugiau kaip metus valdantis naujasis prezidentas Gurbanguly Berdymuchamedovas šių metų pavasarį su oficialiais vizitais apsilankė buvusių „oponenčių“ sostinėse.
Beveik išskirtinio dėmesio sulaukė gegužės pabaigoje vykęs Turkmėnistano vadovo vizitas Baku (pirmasis nuo 1996 metų). Nors abi šalys vis dar nesutaria dėl kelių naftos telkinių Kaspijos jūros dugne, pasak ispanų dienraščio „El Pais“, Azerbaidžano energetikos analitikai optimistiškai vertina tolesnę dvišalių santykių raidą. Jungtinės Valstijos neseniai finansavo planuojamo dujotiekio iš Turkmėnistano į Azerbaidžaną Kaspijos jūros dugnu rentabilumo studijos parengimą. Vamzdyno statyba dabartinėmis kainomis kainuotų 12 milijardų Amerikos dolerių, pajėgumas – 22 milijardai kubinių metrų dujų per metus. Tiesa, Maskvos energetinės politikos tyrimų instituto direktorius Vladimiras Milovas šį projektą vertina skeptiškai dėl to, kad nenuspręsta, kaip padalyti Kaspijos dugną. Lyg patvirtindamas šį skepsį, pernai rugsėjį vykęs Kaspijos jūros šalių vadovų susitikimas šiuo klausimu nieko nenusprendė. Turkmėnistano ir Azerbaidžano santykių raida Europoje atidžiai stebima, mat sėkmingos derybos dėl dujotiekio suteiktų daugiau stimulų europietiškam „Nabucco“ dujotiekio iš Kaspijos jūros regiono į Europą projektui.
Energetikos išteklių tema, be abejo, yra vyraujanti, ypač dabartinių infliacinių įtampų kontekste. Kazachstanas de facto yra naftos ir gamtinių dujų eksportuotojas, Turkmėnistanas potencialiai galėtų būti gerokai galingesnis (gal ir labiau savarankiškas) gamtinių dujų tiekėjas, nei yra. Šių metų kovą žiniasklaida pranešė, kad Turkmėnistano, Kazachstano ir Uzbekistano valstybinių kompanijų vadovai – Jagšigeldy Kakajevas iš „Turkmėngaz“, Nurmuhamedas Achmedovas iš „Uzbekneftgaz“ ir Uzkabajus Karabalinas iš „Kazmunajgaz“ – kartu nuvyko pas Rusijos monopolinės bendrovės „Gazprom“ valdybos pirmininką Aleksejų Millerį ir pareiškė, kad nuo kitų metų pardavinės dujas Europos kainomis. Trijų Centrinės Azijos energetikos kompanijų sąjunga jau vadinama Azijos karteliu, jų siekis formuoti nepriklausomą politiką gali turėti kol kas sunkiai nuspėjamų padarinių. Kai kurie apžvalgininkai teigia, kad „Gazprom“ sutikimas didesne kaina pirkti dujas gali trukdyti Vašingtono remiamam dujotiekio iš Turkmėnistano į Azerbaidžaną projektui. Dar nežinoma, ar išaugus kainai jis būtų rentabilus.
Praėjusių metų gruodį skelbta, kad Kazachstanas gali pakelti eksportuojamų į Rusiją dujų kainą iki 190 dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Anksčiau, 2006-aisiais, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas buvo susitarę, kad bendrovei „Gazprom“ dujos bus parduodamos už 138–140 dolerių. Pernai gegužę Kazachstano prezidentas Astanoje vykusiose derybose su Rusijos prezidentu pareiškė, kad jo šalis ketina beveik visą pasaulio rinkai skirtą naftą transportuoti per Rusijos teritoriją. Prezidentų derybos vyko V. Putinui pradėjus vizitą Kazachstane ir Turkmėnistane. Spauda tada rašė, kad pagrindinis šios V. Putino kelionės tikslas – užkirsti kelią Rusiją aplenkiančių Kaspijos naftotiekių statybai. Rusijos vadovo kelionės laikas sutapo su Lenkijoje vykusiu susitikimu energetikos klausimais, kuriame dalyvavo Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos, Gruzijos ir Azerbaidžano prezidentai.
„Gazprom“, tiekiantis kiek daugiau nei 25 proc. Europoje suvartojamų dujų, superka beveik visas Turkmėnistano eksportuojamas dujas ir perparduoda jas kitoms šalims. Šiuo metu jų kaina rusų koncernui yra pakilusi iki 130 dolerių už tūkstantį kubinių metrų, antrojoje metų pusėje ji sieks 150 dolerių. Bet kuriuo atveju galima konstatuoti, kad naftos ir gamtinių dujų kainų „europėjimu“ vis labiau suinteresuotos pačios Centrinės Azijos šalys eksportuotojos.
Kitas „karštas“ klausimas – energetikos išteklių eksporto kryptys ir maršrutai. Monopolinę padėtį aprūpinant Europą gamtinėmis dujomis užimanti Rusija nelinkusi jos užleisti ir „stumia“ vadinamojo „Pietų srauto“ dujotiekio tiesimo projektą. 900 kilometrų ilgio vamzdynais Juodąja jūra ir sausuma per Bulgariją dujas planuojama tiekti į Pietų Europos rinkas. „Pietų srautas“ konkuruoja su „Nabucco“, kurį, kaip minėta, remia ES ir Jungtinės Valstijos. „Nabucco“ vamzdynais į Europą būtų tiekiamos daugiausia Turkmėnistano gamtinės dujos. Nuo 2012 m. per Bulgariją, Rumuniją, Vengriją ir Austriją šiuo dujotiekiu kasmet turėtų būti transportuojama nuo 25 iki 31 milijardo kubinių metrų dujų. Vis dėlto tarp penkių kompanijų, valdančių po 20 proc. konsorciumo akcijų, jau kyla tam tikrų nesutarimų. Šių metų gegužę viena projekto dalyvių austrų kompanija OMV sutiko „Gazprom“ perleisti dalį akcijų Centrinės Europos dujų mazgo Baumgartene, iki kurio turėtų būti nutiestas ir „Nabucco“.
Rusija kol kas gana ramiai gali stebėti naujų projektų svarstymus, mat jau turi sutartis su Kazachstanu ir Turkmėnistanu dėl energijos išteklių tiekimo savo vamzdynais. Tai reiškia, kad net ir realizavus naujų dujotiekių projektus palei ar per Kaspiją planuojamiems vamzdynams teks mažiau gamtinių dujų. Be to, pasak Biškeko analitiko Sergejaus Arbenino, Turkmėnistanas, Kazachstanas, Uzbekistanas ir Rusija projektuoja vadinamąjį Pakaspijo dujotiekį, kuriuo Centtrinės Azijos gamtinės dujos turėtų tekėti į Rusiją. Žodžiu, alternatyvoms irgi kuriamos alternatyvos, bent jau retorikos lygmeniu.
Kinija per daug nesiafišuodama irgi stiprina savo pozicijas Centrinėje Azijoje. Pirmasis dabartinio Turkmėnistano prezidento užsienio vizitas buvo ne kur kitur, o į Pekiną. Jo metu Kinijos valstybinė naftos ir gamtinių dujų korporacija su „Turkmėngaz“ sudarė sandorį, pagal kurį Turkmėnistanas nuo 2009-ųjų tieks Kinijai kasmet po 30 milijardų kubinių metrų dujų. Iki to laiko planuojama baigti dujotiekio „Centrinė Azija“ iš Turkmėnistano į Kiniją statybą. Jį stato kinai. Pekinas taip pat suteikė Ašchabadui lengvatinį kreditą kiniškai gręžimo įrangai pirkti. Balandį Kinijoje lankęsis Kazachstano premjeras Karimas Masimovas pažymėjo, kad bendradarbiavimas su Kinija buvo ir tebėra viena svarbiausių jo šalies užsienio politikos krypčių, ypač smulkaus bei vidutinio verslo ir tiesioginio regionų bendradarbiavimo srityse.
Kita vertus, visi svarstymai, planai turi ir vieną kol kas „tamsų“ aspektą. Dujų dalybos jau vyksta, bet nelabai žinoma, kiek iš tiesų jų yra. Nors viešėdamas Pekine G. Berdymuchamedovas ne pirmą kartą pareiškė, kad Turkmėnistano dujų užteks visiems, spauda nelinkusi tuo besąlygiškai tikėti. Komentuodamas Turkmėnistano lyderio vizitą Kinijoje ir ten pasirašytas sutartis, rusų laikraštis „Vremia novostej“ konstatavo, kad bent kol kas Turkmėnistanas neturi galimybių vienu metu tiekti 45–50 milijardų kubinių metrų dujų bendrovei „Gazprom“ ir 30 milijardų – Kinijos valstybinei naftos ir gamtinių dujų korporacijai. Energetikos ekspertai irgi abejoja, ar Turkmėnistanas turi užtektinai resursų dirbti keliomis kryptimis vienu metu. Nepriklausomas šios šalies gamtinių dujų išteklių auditas iki šiol neatliktas. Šiųmetėje naftos ir gamtinių dujų parodoje Londone turkmėnų delegacija pareiškė, kad jų šalies gamtinių dujų atsargos siekia 24,6 trilijono kubinių metrų. Britų kompanijos „British Petroleum“ vertinimu, šis skaičius gerokai mažesnis, dujų atsargos siekia 2,9 trilijono kubinių metrų. Tiesa, dėl audito jau lyg ir sutarta, jį atliks Didžiosios Britanijos kompanija „Gaffney Cline Associates“. Audito išvados veikiausiai bus rimtas akstinas užsienio kapitalui, mat investicijų į Turkmėnistano gamtinių dujų gavybą ir transportavimą labai trūksta.
Taigi ar galima kalbėti apie kokį dviejų turbūt dažniausiai linksniuojamų Centrinės Azijos šalių įsipareigojimų aiškumą ar konkretumą? Jei ir galima – veikiau apie jų dinamiką. Anot turkų laikraščio „Turkish Daily News“ straipsnio „Turkija perstato figūras energetinių šachmatų lauke“, energetika tapo nauju pasaulinių intrigų centru ir izoliuotų, atsietų teritorijų čia tiesiog nėra. Mėginant sekti įvykius ir bent kiek adekvačiau į juos reaguoti, reikia puikios reakcijos ir stiprių nervų.
Arūnas Spraunius
