„Pasirinkau siekti asmeninės laimės ir savirealizacijos. Aš ne tik siekiu savų tikslų, bet, kaip kiekviena mama, esu ir pavyzdys savo dukroms – joms stengiuosi parodyti bei ištransliuoti, kad jų pareiga yra ieškoti savo asmeninės laimės, neaukojant savęs dėl kitų", – savo mintimis pasidalina Ernesta.
Viena auginate septynerių metų dvynukes. Kaip atrodė jūsų gyvenimas iki mergaičių gimimo?
Kai kelis metus bandžiau pastoti, Saulė ir Smiltė atsirado po antro dirbtinio apvaisinimo. Tuo metu, Klaipėdoje atsidariau nedidelį grožio salonėlį, kurį pardaviau vos tik sužinojusi, kad laukiuosi dvynių. Turbūt, nuo penkto nėštumo mėnesio nebedirbau, nes storėjau ne dienomis, o valandomis ir paskutiniai du mėnesiai iki gimdymo buvo tikras išbandymas ir kūnui, ir sielai.
Gimus mergaitėms širdį džiugino motinystės stebuklas, tačiau gyvenimas paskendo skyrybų temoje. Kai mergaitėms suėjo du mėnesiai, pradėjau galvoti apie skyrybas, išsikrausčiau gyventi kitur, o po pirmojo dukryčių gimtadienio padaviau dokumentus oficialioms skyryboms.
Buvo visapusiškai sunku – savigraužos jausmas, kad atimu pilnos šeimos patyrimą iš savo dukrų, baimė, kad viena neišgyvensiu (tuo metu neturėjau darbo, jokių pajamų), aplinkinių nuomonė, kad darau klaidą. Atrodė, kad skęstu gyvenimo absurde. Svajonė būti mama išsipildė, tačiau tuo pačiu sugriuvo šeimos idilė, lūkestis, kurį buvau susikūrusi savo galvoje.
Kaip šiuo metu su motinyste suderinate kitas veiklas?
Kiekviena diena – naujas iššūkis. Manau, yra mamų, kurios yra savaitės planus kruopščiai suplanavusios kalendoriuje, visada žino kada ir kur turi būti, viskas sustyguota ir sukontroliuota. Esu girdėjusi, kad moterims tai pavyksta. Deja, aš ne tas variantas. Įprastai dienos bėgyje aplink dukrų būrelius susidėlioju savo planus.
Taip pat maždaug žinau kada man studijų sesija – kas du mėnesius išvažiuoju dviem savaitėm į Klaipėdą mokytis. Anksčiau dukrytes tuo laikotarpiu palikdavau savo mamai, dabar su jomis būna mano mylimasis.
Ryte nuvežusi jas į mokyklą lekiu į darbą, tada jas susirenku, būna, kad vakarais važiuoju atgal į darbą pravesti renginį ar praktiką. Visko būna – jei suserga vežuosi su savimi į darbą arba stengiuosi susidėlioti, kad galėčiau dirbti namie, kartais prašau buvusio vyro ar jo tėvų pagalbos.
Neretai tenka girdėti, kad tėvams nepavyksta suderinti darbo, laisvo laiko su vaikų priežiūra. Kaip jūs tam randate laiko?
Man irgi nepavyksta. Derinti darbą su vaikų auginimu ir laisvu laiku – tai tarsi kasdien balansuoti ant lyno, virš bedugnės, žongliruojant degančiais fakelais, važiuojant vienaračiu. Nei vienai moteriai nepavyksta tobulai išlaikyti visų kampų, kad niekas nenukentėtų. Jei po darbo praleidi laiką tik su vaikais, tai namuose atsiranda netvarka, nebent yra namų tvarkytoja.
Bet mes, lietuvės, gi pačios turime namus susitvarkyti. Kaip čia dabar svetimas žmogus mūsų jovalą kuops? Nereikia sau iškelti aukštų lūkesčių – turėkime savo tikslų ir kiekvieną dieną darykime tai, ką galime, neskriaudžiant savęs. Na ir kas, kad grindys savaitę neplautos – niekas nuo to nenumirs. Na ir kas, kad vaikai dailyraščiu raidelių neparašę, už tai yra mylimi, priglausti ir suaugę atsimins mamos švelnumą, o ne kankinimus prie rašomo stalo.
Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduriate, bandydama suderinti karjeros siekius su skiriamu laiku šeimai?
Didžiausias iššūkis, ir, turbūt, didžiausia mano klaida, buvo bandymas pateisinti kitų keliamus lūkesčius. Dažnai žmonės mėgta aiškinti ir pamokyti kaip turi būti auginami ir auklėjami vaikai, ką jie turi būti apsirengę, kaip turėtų būti valdomas verslas, skirstomas asmeninis laikas.
Pavyzdžiui: „vaikai dar maži, negi mamai paliksi, kad į kelionę išvažiuotum?” arba „pakeliausi, kai vaikai užaugs“. O aš bandžiau tuos lūkesčius pateisinti. Iš visų jėgų bandžiau daryti taip, kaip aplinka reikalavo, aiškino ar priekaištavo.
Tai vaikams laiko per mažai skiriu, tai verslą apleidžiu. Vienu metu tikrai „variau“ apie save negalvodama. Ir tuomet sustojusi pagalvojau, kad kiti nemato mano ryšio su vaikais, o žmonių požiūris yra paremtas labai mažos mano gyvenimo dalies vertinimu. Tai kaip jie gali aiškinti kaip turi būti?
Kai nustojau bandyti pateisinti kitų lūkesčius – tapau visiškai laiminga ir iššūkiai baigėsi. Dabar vienintelis iššūkis yra vaikus laiku nuvežti į būrelius. O jei to nespėju – tikrai ne pasaulio pabaiga. Tereikia gyventi paprasčiau žiūrint į gyvenimą. Viskas nėra taip baisu ir rimta.
Ar jums kažkas padėjo prižiūrėti vaikus?
Taip, pagalbos sulaukiau. Gelbėjo mama, buvusio vyro tėvai, giminaičiai ir draugai. Aš atkakliai ieškojau pagalbos visais įmanomais būdais. Dažnai iš mamų girdžiu, kad neranda pagalbos ir jog yra vienos. Pagalba visada atsiranda, kai mes jos prašome.
Išeitis visada yra, kai jos atkakliai ieškome. Tikrai ne kartą skambinau vos ne visiems numeriams savo telefone, ieškodama, kas man galėtų padėti. Ir nebuvo nei karto, kad kažkokiu būdu neišsisukčiau. O jei nerasdavau, kas galėtų padėti su vaikais, tai rasdavau išeitį kaip kitaip išspręsti susiklosčiusią situaciją.
Kai tikrai kažko norime, randame galimybes, arba ieškome pasiteisinimų, kai nėra taip jau svarbu. Svarbiausia būti sąžiningu pačiam prieš save ir išsikelti sau klausimą „ko aš noriu?“. Kai žinai tikslų atsakymą į šitą klausimą, tada randi sprendimus į susiklosčiusias situacijas.
Kas yra svarbiausia, siekiant suderinti motinystę su karjera?
Neapsikrauti tobulumo siekimu, ir dažnai užduoti sau klausimą „ar aš esu iš tiesų laiminga?“, jei atsakymas ne, tada reikia kažką keisti.
Gyvenimas yra per trumpas ir per gražus tam, kad savanoriškai save kankintume. Linkiu kiekvienam apsvarstyti, „kam iš tiesų aš kažką noriu įrodyti, kad save taip kankinu?“.
Nes iš prigimties mes tiesiog norime būti laimingi ir mylimi – tai yra mūsų pačių pasirinkimas. Motinystė ir karjera žmonėms siejasi su nuolat užsiėmusiomis, lekiančiomis mamomis, kurios neturi laiko poilsiui.
Tačiau tai yra tų mamų pasirinkimas ir jis yra geras, jei joms savo gyvenime yra gerai. Norinčios suderinti motinystę ir karjerą, mano suvokimu, turėtų stabiliai siekti savo tikslo, darydamos tai, ką gali geriausiai, tačiau savęs neaukodamos ir nekankindamos.
O jei aukoja save, daug dirba, ir mažai miega – tai irgi yra gerai jeigu jos jaučiasi laimingos tai darydamos. Kiekvienas mes savo laimę suvokiame savaip – nėra vieno konkretaus recepto, kuris tiktų visiems. Klausykitės savęs, savo kūno, savo intuicijos – jie yra puikiausi indikatoriai ieškant savo kelio.
Įkūrėte savo verslą Sąmoningumo namai. „Valandėlė sau”. Kaip sugalvojote jį įkurti?
„Valandėlė sau“ – vieta, kur atėjęs žmogus ras viską, kas jam reikalinga, kad save suprastų ir augtų. Iš esmės, tai vieta, skirta asmenybės augimui, ramybės radimui, tamsių išgyvenimų pavertimui šviesiomis patirtimis.
Kai susitvarkiau su savo emocine būsena, radau atsakymus į savo klausimus ir galėjau sau pasakyti, kad aš esu visiškai laiminga – tada atėjo mintis, kad norėčiau atidaryti namus, kur atėjęs žmogus bus priimtas su meile, atsakomybe ir rastų palaikymą, kuris yra reikalingas, norint išeiti iš tamsos.
Man būnant savo dugne, rasti pagalbą buvo labai sunku. Buvo sunku jos ieškoti ir pripažinti, kad neturi nei emocinių, nei fizinių jėgų ir nesusitvarkau su savo gyvenimu.
Tada pagalvojau, kad būnant tokioje situacijoje būtų buvę nuostabu ateiti į vietą, kur galima rasti pagalbą – žmones, kurie parodo į kurią pusę eiti, supranta, išklauso ir padeda rasti sprendimus. Tad „Valandėlėje“ savanoriauja nemažai žmonių, kurie padeda savo išmintimi ir vedimu, vyksta įvairiausios praktikos, grupiniai užsiėmimai, asmeninės konsultacijos, meditacijos, kvėpavimai, paskaitos, stovyklos.
Ką patartumėte mamoms, kurios nori įkurti savo verslą, tačiau bijo, jog to nepavyks suderinti su vaikų priežiūra?
O kas blogiausia gali atsitikti jei nepavyks? Jeigu vaikai jaučia mamos meilę, tai tai vyksta net tada, kai mamos nėra šalia.
Kažkas bus lengviau, kažkas sunkiau – tai ir yra tikrosios gyvenimo spalvos. Kad ir kaip gyventumėme, vis tiek nebūsime tobulos mamos. Ką bedarytumėme, kiek širdies įdėtume – vis tiek kažkur suklysime.
Mano manymu, klaidos neegzistuoja. Jos yra mūsų patirtys, darančios gyvenimą spalvingą. Jei jaučiate, kad norite kurti verslą – kurkite, o jei jaučiate, kad norite būti namie su vaiku ir rūpintis savo šeima – būkite.
