Ar tikrai be Vilniaus nieko daugiau nėra? Klausimas išties daugiabriaunis. Šia trumpa replika pasirinkčiau tik vieną požiūrio kampą. Jis gali būti aprašomas politikos mokslo terminais, parodomos lokalinės (kartu ir visuomenės) savivaldos spragos, kurios žiojėja taip akivaizdžiai, kad, atrodo, ir komentuoti nereikia.
Vietos savivaldos deficitai ir piliečių, gyvenančių sostinėje bei provincijoje, nelygiateisiškumas pasireiškia vienu esminiu dalyku: skirtingose vietose gyvenantiems vienodiems mokesčių mokėtojams sugrįžta skirtingos paslaugos. Kas žino demokratijos istoriją, prisimins, jog net kai kurie viduramžių miestai atsisakydavo mokėti mokesčius, jei už juos nebuvo teikiamos adekvačios paslaugos. Beje, šalys, kurių miestai tada -viduramžiais - ėmėsi pilietinės savigarbos pradžiamokslio, ir dabar yra Europos materialinės gerovės bei kultūros centre. Arogantiškas sostinės savivaliavimas galimas dėl biurokratinės oligarchijos pertekliaus, vietos savivaldos spragų ir dėl valstietiškai socialistinių lietuvių liaudies (nedrįstu sakyti - visuomenės) refleksų. Visa tai prisideda prie hipertrofuoto Vilniaus, kaip mažosios Maskvos, sureikšminimo ir susireikšminimo: ko vertas nesenas šimtamilijoninis mokesčių įsiskolinimas? Juokais paklausiu: ar ne dėl to sostinėje rūkomos geresnės cigaretės negu provincijoje ir ant naujų automobilių daugiau vilnietiškų registracijos numerių? Kurį laiką Vilniaus herbe galėtų atsirasti oranžinis dviratis: juk naujas dviratis jaunajai provincialų kartai yra neįkandamos prabangos ir naujaturčių simbolis. Kokiam mulkiui gali būti neaišku, kad vienoje vietoje koncentruojamos valstybės investicijas pritraukia ir privačias (nebūtinai užsienio) investicijas. Kur deda įžvalgūs nugyvenamų įmonių vadybininkai savuosius pinigus: ar ne į Vilniaus nekilnojamąjį turtą? Liktų tik grožėtis savimi - koks gražus Vilnius ir kaip nieko be jo nėra.
Jei paprasčiausių socialinių paslaugų ir vidurinio išsilavinimo srityse ši diskriminacija nėra tokia pamėkliškai didelė, kultūros, sveikatos apsaugos atveju - akivaizdi nežabota ir provinciją diskriminuojanti nacionalinių institucijų koncentracija vienoje vietoje, kur gyvena tik šeštadalis valstybės piliečių. Ačiū Dievui, Lietuva - ne Latvija ar Estija. Dažni argumentai dėl Vilniaus savivaldybės biudžeto, kuris vienai gyvai galvai nėra toks jau didelis, iš esmės tik pridengia faktą, kokia didelė mūsų mokesčių dalis nusėda Vilniuje nacionaliniais kanalais. Vilnius savąja kultūros įvykių koncentracija pranoktų visą Lietuvą net ir tokiu atveju, jei Zuokas uždarytų savivaldybės kultūros skyrių bei nubrauktų visą jo biudžetinę eilutę. Vienaip ar kitaip degraduojančios provincijos mokesčių mokėtojas darosi tik „lietuviškosios Maskvos” ir joje susispietusios valdininkų oligarchijos dvaro baudžiauninkas, tik pasyviai ir nuolankiai laukiantis centro šypsenos arba zujantis Vagnoriaus atlyginimais apdovanotų biurokratų koridoriais. (Gal pavyks ką nors pramušti...) Taigi į pradinį klausimą atsakytume šitaip: Vilnius be Vilniaus tikrai nieko nemato. Jis veikia ne kaip suverenus ir save gerbiantis miestas, bet kaip privilegijuotas klanas (visa Lietuva...) arba senovinis posocialistinis dvaras, kuriame gyvendami net bejėgiai klientai jaučiasi pranašesni už savarankišką provincialą (nors geriausias lietuviškas baras yra Klaipėdoje - Kurpiai, o geriausias Lietuvos ryto plunksnos meistras Rolandas Rastauskas gyvena Palangoje).
Ieškoti žodžių, tinkamų aprašyti susidariusią užgaulią pilietinės visuomenės normų atžvilgiu padėtį, - tai jau Erlicko užduotis. T. y. aišku, kad šitaip yra, bet dar ne visi žodžiai pasakyti, norint iš tiesų suvokti bjaurumą ir absurdą. Sudėtingesnis dalykas yra pabandyti paaiškinti, iš kur dygsta viso to šaknys. Kodėl tai įmanoma? Mano hipotezė tokia: Lietuva taip ir nesuformavo modernios, tikrai miestietiškos piliečių visuomenės, nors jau 70% mūsiškių gyvena miestuose bei miesteliuose. Miestietiška sąmonė visada buvo polinė. Kiekvienas, net ir mažas miestelis, kuris jautė vakarietiškos savivaldos vertę, formavo atskiro, suverenaus pasaulėlio kontūrus. Jei esi atskiras ir savivaldus - ne taip svarbu, kad esi mažesnis. Tas pats su asmenybėmis. Kuo kraštas labiau agrarinis (ir rytietiškas), tuo mažiau tos savivaldos bei nepriklausomo asmens savigarbos. Valstietiškoje sąmonėje įsivaizduojama politinė hierarchijos piramidė visada bus smailesnė, labiau monarchinė negu policentrinė. Tokios sąmonės adeptui visada bus gyvybiškai svarbus tas vienatinis centras, be kurio negalima kompensuoti neišvystytos asmenybės socialinių nevisavertiškumo kompleksų. Prie to pridėkime katalikiškos visuomenės šimtmetinį susigyvenimą su hierarchine tvarka. Štai kodėl nereikia net įžvalgaus A. Lieveno - užtenka vidutinių Europos Sąjungos biurokratų, kad išryškėtų Lietuvos regioninės raidos bėdos. Argi nebus bėda, kad nekeičiant politinio provincializacijos kurso provincijos rinkėjams beliks tik kelti rankas už Šustauską ar Murzą? Nepamirškime, kad ten gyvena 5/6 Lietuvos rinkėjų. Ir nepraraskime vilties.
